Už Lietuvą kaip jūrų valstybę

Vasario 20 d. Klaipėdoje turėtų būti baigiami rinkti piliečių parašai reikalaujant neprivatizuoti AB "Smiltynės perkėla" ir "Lietuvos jūrų laivininkystė". Apie tai kalbamės su akcijos "Už Lietuvą kaip jūrų valstybę" organizatorės Lietuvos piliečių sąjungos tarybos pirmininku Dionyzu Varkaliu.

Pabaiga. Pradžia 16, 22, 34 numeriuose.

Seniau žvejybos uoste

D. Varkalis Klaipėdoje gyveno buvusiame žvejybos uoste priešais uosto vartus, tad nuo 14 metų jo gyvenimas buvo susietas su jūrininkais. Gavęs pasą, t. y. nuo 16 metų, buvo įdarbintas Tralerių laivyno bazėje šaltkalviu remontininku dyzeliams remontuoti. Tais laikais, jeigu norėjai gauti mechaniko diplomą, turėjai 12 mėnesių būti išdirbęs šaltkalviu, kad mokėtum išardyti ir surinkti variklį, o paskui dar 12 mėnesių plaukioti jūroje.

Jis puikiausiai prisimena, kaip apie 1950-uosius metus žvejybos uosto krantines statė, įlaidus kalė vokiečių belaisviai. Jie buvo maitinami kopūstais ir menkių galvomis, todėl tvyrojo baisi smarvė.

Kur dabar LKAB "Klaipėdos Smeltė" nuomojamoje teritorijoje stovi šaldytuvai, tuojau pat už jų uostas baigėsi, daugiau prieplaukų nebebuvo, toliau driekėsi tyrlaukiai. Paskutinėje prieplaukoje stovėjo toks pat gražus kaip ir "Meridianas" burlaivis "Šventoji Elena", prie kurio švartuodavosi kiti laivai. Kartą, atėjęs į darbą, D. Varkalis rado burlaivį nuskendusį, o šalia jo ir žuvusį jūrininką. "Šventoji Elena" buvo nutempta į Smiltynėje buvusias laivų kapines ir iki šiol tebeguli jų kampe.

Aplinkui žvejybos uostą buvo daugybė lentpjūvių. Jose dirbo iš Lenkijos po karo išvaryti barzdoti sentikiai. Jie, atsidūrę tuščioje Klaipėdoje, darė statines, traukdavo sielius. Kur dabar yra Jūrų perkėlos terminalas, anksčiau buvo malkų uostas. "Ten mes eidavome žvejoti. Nuo sielių žiūrėdamas į vandenį galėjai ešerius suskaičiuoti. Mariose vanduo buvo švarutėlis, o dabar ten purvas", - prisiminė pokalbininkas.

Vaikai eidavo pjaustyti Kuršių marių ledo kvadratiniais gabalais ir taip uždarbiaudavo. Tie ledo gabalai būdavo ištraukiami ant kranto, sudedami į aukštas krūvas, apipilami su iš lentpjūvės atvežtomis pjuvenomis. Vasarą žvejai iš tų krūvų pasiimdavo ledo, susmulkindavo ir veždavosi į jūrą žuviai atšaldyti, nes tais laikais nebuvo nei šaldytuvų, nei ledo generatorių.

Nebuvo kam dirbti

Pradėjus gauti pirmuosius laivus po karo į Klaipėdą iš Estijos buvo atsiųsti labai patyrę kapitonai ir ruošė žvejus, nes tuo metu nebuvo kam dirbti žvejybos laivuose. Vienas žymiausių buvo kapitonas A. Oja. Pastarojo vardu pavadintą laivą turėjo Lietuvos valstybinė žvejybos laivyno įmonė "Jūra". Šį kapitoną D. Varkalis gerai pažinojo.

Po kurio laiko prasidėjo didelis judėjimas, pradėtos steigti mokyklos ir ruošti kadrai. D. Varkalis pakliuvo į jungų mokyklą. Joje buvo ruošiami motoristai laivams, kurių varikliai buvo mažo galingumo. Paskui tie jungos buvo pervesti į kadrų tobulinimo mokyklą. Jie baigė mechanikų mokyklą pagreitintu būdu ir gavo III kategorijos mechanikų diplomus. Bet į jūrą eiti negalėjo. Tačiau kadangi atplaukė nauji laivai ir nebuvo kam juose dirbti, Maskva davė leidimą jiems išplaukti į jūrą ir dirbti antraisiais mechanikais, bet be teisės užeiti į užsienio uostus. Mat jie neturėjo tinkamų diplomų, tad galėjo būti areštuoti. Todėl jie plaukiojo tik Baltijos jūroje, kol surinko plaukiojimo cenzą, ir tada jau gavo diplomus, atvėrusius kitus kelius.

Šiais laikais, kad taptum vyriausiuoju ar antruoju mechaniku, reikia vos ne pusę amžiaus praplaukioti, o D. Varkalis, kai jam sukako 24 metai, jau buvo vyr. mechanikas.

Pirmieji laivai

Pirmieji laivai Klaipėdoje po 1950-ųjų buvo vokiečių traliniai minininkai, nuginkluoti ir perdaryti į žvejybos laivus tuometinėje Bandomojoje laivų remonto įmonėje (dabar AB "Klaipėdos laivų remontas").

Atlygindami per karą patirtus sovietų nuostolius vokiečiai statė jiems vidutinius žvejybos tralerius. "Neįsivaizduojate, kokia buvo šventė, kai atplaukė pirmieji traleriai. Pokaris, mes alkani, bet džiaugėmės atplaukusiais naujais gražiais laivais. Sutikome su dūdų orkestru. Į pirmas žvejybos ekspedicijas palydėdavome žvejus, kuriems buvo mokami "smertpinigiai", su orkestrais. Grįžusieji irgi buvo sutinkami iškilmingai. Neturėjome savo bazės, kuri surinktų žuvį, ją skolinomės iš lenkų. Vėliau, kai pradėjo laivai plaukti vienas po kito, kai jie buvo pradėti statyti Klaipėdoje, džiaugsmai baigėsi. Bet gyvenimas uoste virė. Ten muzika grodavo dieną naktį, pavyzdžiui, nuolatos skambėdavo dainą "Strana moja Indonezija". Judėjimas buvo didžiulis, vieni laivai išplaukdavo, kiti parplaukdavo. Visa tai vyko mano akyse, mačiau, kaip laivynas augo, stiprėjo", - prisimena D. Varkalis.

Paskui buvusius pirmuosius žvejybos laivus perdarė. Kadangi jie buvo minininkai, jų korpusas, stiebai buvo mediniai. Viskas buvo pakeista - ir varikliai, uždėti metaliniai stiebai. Tačiau buvo padaryta didžiulė klaida keičiant balastą (svarmuo prie kilio, kad laivas neapsiverstų) - buvo išimtas ketaus svarmuo ir sudėti akmenys, užpilti betonu.

Tąkart į jūrą D. Varkalis išplaukė ne su savo laivu Nr. 174, o su Nr. 163. Deja, 174-asis nuskendo su visa įgula. Pasakojama, kad jis priplaukė prie bazės, atidavė žuvį, pasuko į jūrą ir iki šiol daugiau jo niekas nematė. Pasak D. Varkalio, apie tai medžiagos archyvuose nebuvo. Saugumiečiai buvo išėmę tą bylą, nes manė, kad laivas pabėgo su visa įgula.

Tačiau po šio įvykio laivų rekonstrukcija buvo sustabdyta, visi rekonstruotieji pertvarkyti. O po kurio laiko buvo atplukdyti švedų, suomių statyti laivai. D. Varkaliui teko padirbėti visuose tuose žvejybos laivuose.

Vienerius metus jis prižiūrėjo ir laivų kapines. Pasak pokalbininko, nemažai laivų čia buvo nuskandinta. Čia prieglobstį rado Švedijoje statyti ąžuoliniai laivai. Mat po to, kai prie Liepojos nuskendo laivas Nr. 1042, nes jame nebuvo vandeniui atsparių pertvarų, tie laivai buvo nurašyti.

Dalia BIKAUSKAITĖ