Už Lietuvą kaip jūrų valstybę

Klaipėdoje renkami piliečių parašai reikalaujant neprivatizuoti AB "Smiltynės perkėla" ir "Lietuvos jūrų laivininkystė". Apie tai kalbamės su akcijos "Už Lietuvą kaip jūrų valstybę" organizatorės Lietuvos piliečių sąjungos tarybos pirmininku Dionyzu Varkaliu.

Tęsinys. Pradžia 16 ir 22 numeriuose.

Nors parašų jau surinkta apie 2 tūkstančius, akcija pratęsta iki vasario 20 d. Pasirašyti galima užeigų komplekse Friedricho pasaže, prekybos centre "Banginis" nuo 13 iki 16 val., Teatro aikštėje esančioje parduotuvėje "Marginiai".

Apvogti 5 kartus

D. Varkalis suskaičiavo, kad Lietuvos tauta, atgavus nepriklausomybę, buvo apvogta 5 kartus. Pirmas, žemė - nekilnojamasis turtas, padarytas kilnojamu. Ir dabar dar galioja įstatymas, kad žemę galima persikelti. Vienas ponas net 19 sklypų Karklėje prisigriebė, bausmė - 3 metus neleido dirbti valstybinėje įmonėje. Antras - ragino žmones neatsiimti savo indėlių, o paskui neliko nei bankų, nei pinigų. Pasak D. Varkalio, žmonės liko basi ir pliki, bet tie pinigai niekur nedingo, jais kažkas pasinaudojo. Trečias - investiciniai čekiai, kai buvo kuriamos investicinės bendrovės. Surinko čekius iš žmonių, o iš kai kurių ir pinigus, o įmonės skambiais pavadinimais dingo. Nė vienos bylos nebuvo iškelta, nors tauta buvo apvogta. Ketvirtas - buvo draudžiama rinkti valiutą. Atsirado "Sekundės" bankas. Žmonės nesuprato, kad pavadinimas perspėja, jog kai jie suneš pinigus, po sekundės banko neliks. Penktas - EBSW koncernas, sužlugdęs apie penktadalį visų Lietuvos įmonių. Pasak pokalbininko, tai pačių stambiausių vagysčių pavyzdžiai, o jų galima priskaičiuoti ir kur kas daugiau.

"Mus valdžios žmonės apiplėšė mažiausiai 5 kartus, nes, manome, kad visa tai buvo daroma su valdžios žinia", - sako D. Varkalis.

Pakilimas prieškario Lietuvoje

D. Varkalis nori priminti, koks pakilimas laivyno klausimu buvo prieškarinėje Lietuvoje, kaip jam pasišventęs buvo jaunimas. Buvusios įkurtos įvairios organizacijos, pavyzdžiui, Moterų sąjunga Lietuvos nacionaliniam laivynui remti, Lietuvos studentų korporacija "Jūra", atsirado jūrų skautai, Jūrininkų sąjunga ir t. t.

Pasak jo, daugybė visuomeninių organizacijų darė milžinišką spaudimą Lietuvos valdžiai reikalaudamos, kad Lietuva būtų jūrų valstybė. Tuometinė Lietuvos valdžia tik praėjus 12 metų po spaudimo nusprendė imtis priemonių: kurti mokyklas, rengti jūreivius Lietuvoje, kurie stažuodavosi užsienyje. "Tai buvo tautos reikalavimas ir tauta sukūrė laivyną priversdama valdžią tai daryti. Paskui ir valdžia jau įsitikino, kad jeigu valstybė yra prie jūros, ji turi būti jūrinė. Šiandien mūsų ponams gana, kad Lietuva būtų valstybė prie jūros", - mano D. Varkalis.

Pasak jo, dabartinėje valdžioje atsirado vyrų, kurie neturi jokio supratimo, kas tai yra jūra. Jie nesupranta, kad laivai, plaukiojantys su savo šalies vėliava, populiarina ją visame pasaulyje, kad laivas - valstybės dalis.

Statė Šventosios uostą

Paklaustas, kuo skiriasi Lietuva, kaip jūrų valstybė, prieš karą ir dabar, D. Varkalis atsakė: "Skiriasi kaip diena ir naktis. Po spaudimo ana Vyriausybė suprato, kad Lietuva turi būti jūrinė valstybė. Nors tuo metu šalis buvo nualinta karų, joje jautėsi pakilimas - buvo leidžiami trys žurnalai, propagavę Lietuvą, kaip jūrų valstybę. Buvo pradėtas atstatyti Šventosios uostas, atsirado laivų statykla, pastačiusi žvejams 10 laivų, buvo pastatyta 16 namų žvejams. Dirbo suvažiavę studentai, nors jiems nemokėjo algų. Lietuva nepasiskolino nė vieno cento, bet 1938-1939 m. statė Šventosios uostą. Šventoji kvepėjo derva ir žuvimi. O koks gražus buvo jachtklubas. O dabartinė valdžia tik tauškia ir nieko nedaro dvidešimt metų. Be to, ji išdalino ir ten žemę, vietoj buvusio jachtklubo dabar dangoraižiai stovi."

Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, bebuvo likę Šventojoje pastatyti tik šiaurinį molą. Po karo čia buvo žvejų kolūkis. Kadangi nebuvo šiaurinio molo, pradėjus pūsti šiaurės vakarų vėjui įplauka būdavo užnešama smėliu. D. Varkalis prisimena, kaip buvo atplaukę sovietų kateriai ir kaip jie negalėjo išplaukti. Tada ant sielių buvo dedamos minos ir sprogdinamos, kad būtų galima išplaukti į jūrą. Tačiau sovietmečiu Šventosios uostas buvo valomas. "Mes dirbdavome mėnesį su žemsiurbe. Padarom platų 6 m gylio kanalą, o po savaitės nieko nelieka, galėjai per jį vaikščioti su batukais. Kai tik atsisuka šiaurės vakarų vėjas, tuojau užneša smėliu", - pasakojo D. Varkalis, 5 metus dirbęs žemkasėje, 1958-1963 m. gilinusioje Šventosios uostą.

Pasak jo, ir sovietmečiu uostas buvo gyvas. Buvo pastatyta žuvies apdirbimo įmonė, į kurią net iš Klaipėdos atveždavo silkių. D. Varkalis mano, kad atstačiusi Šventosios uostą Lietuva gautų ir ekonominės naudos, ir politinės - ten galėtų persikelti visa smulkioji žvejyba, plaukti jachtos, žmonės turėtų darbo, nebėgtų masiškai iš Lietuvos, Šventoji klestėtų, o ne merdėtų kaip dabar.

Bus daugiau

Dalia BIKAUSKAITĖ, Dionyzas VARKALIS