Uoste dirbo kūrybiškai ir atsidavę

1991 metais R. Lučką iš jūros dirbti Uosto kapitono valdyboje pakvietė ką tik paskirtas uosto kapitonas Nikolajus Severinčikas, nes jam reikėjo pavaduotojo, mokančio lietuvių kalbą.

"Uosto kapitonas liepė su juo kalbėti tik lietuviškai. Jis rodė pavyzdį ir locmanams, ir kitiems uosto kapitono valdybos darbuotojams, kurių didžioji dalis buvo rusakalbiai. Buvo mokomasi lietuvių kalbos, organizuojami kursai locmanams ir kt. Svarbiausia, visa dokumentacija turėjo būti pakeista lietuviška , - prisiminimais dalijosi R. Lučka. - Buvo labai įdomus laikmetis. Žiemą didžiuliai žvejybos laivai stovėjo uoste prisišvartavę vienas prie kito, kartais net po penkis. Kuro nebuvo, laivai nešildomi, šalo vamzdynai, laivai pradėdavo skęsti, juos reikėdavo gelbėti. Bet žmonės tais laikais buvo labai aktyvūs, patriotiški. Mes su N. Severinčiku dirbome tiek, kiek reikėjo. Bet tas darbas buvo kūrybiškas ir įdomus."

"Išėjome su visomis rinkliavomis"

"Puoliau pas Sigitą Šilerį, jis tada buvo prekybos uosto viršininkas, ir sakau: "Matai, revoliucija vyksta. Paleisk tu mus." Kai uosto kapitonas tapo laisvas, kiek mes pinigų pradėjome gauti, nes išėjome iš prekybos uosto su visomis rinkliavomis. Bet buvo nuspręsta uosto kapitoną prijungti prie direkcijos. Tada direkcija ėmė rinkti uosto rinkliavas", - pasakojo R. Lučka.

Darbo pradžia nebuvo lengva, nes iš pradžių buvo ne tik trys uosto kapitonai, bet ir trys locmanų tarnybos. Buvo išleistas įsakymas, kad laivus, kurie plaukia į "Vakarus", turi vesti trys locmanai. "Pamatęs tiek locmanų, laivo kapitonas susiimdavo už galvos. Mes su N. Severinčiku supratome, kad tą dalyką reikia sutvarkyti", - aiškino R. Lučka.

Kapitonas Ričardas Lučka, buvęs uosto kapitono pirmasis pavaduotojas ir locmanų tarnybos vadas.

Buvo būtina keisti diplomus, nes Lietuva įstojo į Tarptautinę jūrų organizaciją (IMO). Nei sovietiniai diplomai, nei antspaudai nebetiko.

Tarptautinių reikalavimų neatitiko ir tuometinė avarinė gelbėjimo techninė tarnyba, dirbusi pagal sovietinę sistemą. Reikėjo paieškos ir gelbėjimo koordinacinio centro, kurį kūrė kapitonas Romualdas Musulas.

Iš pradžių Uosto kapitono valdybos specialistai dirbo su sovietinėmis uniformomis. "Subūriau grupę žmonių, tarp kurių buvo ir Vilius Pakalniškis, ir Eimutis Astikas, ir Juozas Karvelis. Kai mums jau buvo aišku, pasikvietėme dailininkę Sofiją Kanaverskytę. Dvejus metus kūrėme. 1994 metais uniforma jau buvo patvirtinta", - pasakojo R. Lučka.

Uosto gylio riba - 12,5 m

Tuo metu prieš krovos privatizavimą nusiteikęs kapitonas S. Šileris šiandien sako visgi nebuvęs teisus, o Vytautas Paulauskas ir Valentinas Greičiūnas sugebėjo įforminti teisiškai Lietuvą atitinkančio uosto struktūrą. "Aš jiems netgi šiek tiek pavydžiu", - prisipažino S. Šileris.

Kapitonas Sigitas Šileris, buvęs prekybos uosto viršininkas

Paklaustas, ar tada pirmosiomis uosto kūrimosi nepriklausomoje Lietuvoje dienomis jis galėjo įsivaizduoti, kad tokio dydžio dujovežiai ir konteinervežiai galės atplaukti, kapitonas S. Šileris atsakė: "Nelyginkime skaičiukų su kompiuteriu. Aš ne utopistas, o realistas, gamybininkas. Buvo Leningrado (dabar Sankt Peterburgas. - Autor. past.) mokslininkų dokumentas, kad daugiau kaip 12,5 m gilinti Klaipėdos uoste nevalia, nes gali nuplauti Smiltynę. O dabar atsirado galimybė, pinigų ir tokių didelių laivų, kuriems reikia 17 m gylio. Jeigu atsiras dar didesnių laivų, pastatysime ir išorinį uostą. Svarbiausia, kad valstybė į uosto vystymą neįdėjo beveik nieko, jis pats užsidirbo. Gal ir gerai, kad tada Vilniaus valdininkai neturėjo žalios sampratos apie jūrą, užtat per daug nesikišo. Jie buvo toli, tad uostas galėjo vystytis taip, kaip jam reikėjo. Beje, jeigu uosto nebūtų, galėtume pusę Klaipėdos išmesti. Ir tos Laisvosios ekonominės zonos nebūtų buvę, nes ji įsikūrė todėl, kad arti uostas", - mano kapitonas S. Šileris.