Romualdas Adomavičius: "Lietuvos santuoka su jūra"

Lietuvis turi pamatyti jūrą

"Į jūrą aukštaičiai, į jūrą žemaičiai, į jūrą visa Lietuva!", "Lietuvi, plauk į jūrą, ten tavo turtai ir ateitis!" ir panašiais šūkiais prisipildydavo tarpukario Lietuvos viešoji erdvė prieš Jūros švenčių renginius pajūryje.

Skambūs šaukiniai, išsamūs ir įpareigojantys įtikinėjimai ir jūros reikšmės Lietuvai aiškinimai - visa tai turėjo pasitarnauti lietuvių tautos "sujūrinimo" reikalui. Jūros pamatymas ir pažinimas turėjo tapti įvadine šio vyksmo sąlyga.

1934 m. rugpjūčio 11 d. vakare Melnragės paplūdimyje stovėjo vainikais papuošta tribūna, tądien prie Klaipėdos uosto šiaurinio molo vyko neeilinės iškilmės - simbolinė Lietuvos ir jūros santuoka.

Tokį įspūdį kūrė ne tik apeiginės Jūros dienos kalbos, pripildytos santuokos sakramentą primenančių pasižadėjimų. Krikščioniškojo pasaulio tradicijoje galima atrasti ir daugiau simboliniais ritualais apipintų, glaudžius valstybės ir jūros santykius reprezentuojančių apeigų analogijų.

Venecijos santuoka su jūra

Venecijos Respublika, dėl laivybos ir prekybos ekspansijos klestėjusi Viduržemio jūros regione X-XV a., turėjo savitą valdymo formą (Repubblica Marinara). Pagrindinis valdymo organas buvo Didžioji taryba išrinkta iš kilmingų šeimų atstovų.

Ji rinko vyriausiąjį magistrą (dožą), kuriam patikėdavo aukščiausiąją valdžią. XI a. Venecijoje įsitvirtino tradicija per Kristaus dangun žengimo šventę (Šeštinės) rengti laivų ceremoniją, kuri simbolizavo politinį ir ekonominį Venecijos uostamiesčio-valstybės įsigalėjimą Dalmatijos regione ir Adrijos jūroje.

Jos metu buvo prašoma jūros būti ramia ir gailestinga jūros prekeiviams. 1177 m. popiežius Aleksandras III atsidėkodamas už politinę paramą įteikė Venecijos dožui žiedą ir įpareigojo kasmet per šventinę laivų procesiją mesti aukos atitikmenį į jūrą ir taip su ja susituokti.

Metant auksinį žiedą į jūrą dožas ištardavo: Desponsamus te, mare, in signum veri perpetuique domini ("Teisingo ir amžino Dievo akivaizdoje aš vedu, jūra, Tave..."). Sekusi malda (ištrauka): "...mums ir visiems, kurie plaukia, jūra, būk rami ir tyki."

Šis ritualas, iki šiol atliekamas Venecijos mero, simbolizuoja neišardomą Venecijos ir jūros ryšį.

Lietuvos santuoka su jūra

Pasižvalgę po analogijų pilną jūrinių tautų ir valstybių kultūrinį paveldą grįžtame į karštą 1934 m. rugpjūčio 11 d. pavakarę Klaipėdoje, kurios sakrali šventinė atmosfera po tokių sugretinimų rodosi labiau pažini, labiau suprantama.

Ceremonija "atviro oro bažnyčioje" (tribūnoje) prasidėjo katalikų ir evangelikų pamaldomis už žuvusius jūroje. Jų metu buvo išdidžiai prisiekta "...amžinai ginti Lietuvos pajūrį, nesigailint net savo gyvybės ir kraujo".

Šios priesaikos fone bei nuotaikoje sklido šeštadienį ir sekmadienį tribūnoje kalbėjusiųjų žodžiai. Savo mintis, pripildytas jūrinės ir tautinės kultūros sąsajų, dėstė ir ragino lietuvius, tiksliau, didlietuvius, atsigręžti į jūrą Klaipėdos įgulos viršininkas Juozas Lanskoronskis, Lietuvos šaulių sąjungos viršininkas Mykolas Kalmantas ir Klaipėdos krašto skautų vadovas M. Kukutis.

LIETUVOJE. Jūros diena Klaipėdoje 1934 08 12. Kalbą sako Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

Simboliškai, lyg ir atkartojant apžvelgtus santuokos su jūra ritualus, uosto kapitono lydima delegacija su laivu "Perkūnas" išplaukė į jūrą nuleisti vainiko žuvusiems ties Klaipėdos molu trims jūrų skautams.

Iškilmingai pašventintas ir jų atminimui mole įmūrytas kryžius. 1933 m. vasarą ant šiaurinio uosto molo užneštas sudužo jūrų skautų burlaivis "Budys".

Trijų jūrų skautų - V. Amulevičiaus, Eduardo Jasiukevičiaus ir Vinco Šidlausko - žūtis tautinės propagandos buvo įvardyta kaip Lietuvos auka jūrai, nelyg auksinis ar platininis žiedas.

Tuo pat metu, kai iš "Perkūno" į jūrą buvo leidžiamas vainikas, ant pietinio uosto molo išsirikiavę baidarininkai mėtė į jūrą Nemuno pakrančių gyventojų dovanotas gėles, pagerbdami "...žuvusius jūroje ir dėl jūros".

Sekmadienio, rugpjūčio 12 d., rytą Lietuvos šaulių sąjungos centrinis choras, sugiedojęs "Lietuviais esame mes gimę!", antrą dieną iš eilės kvietė minias į Melnragės paplūdimį, kur iškilmingam Jūros dienos atidarymui tribūnoje susirinko aukščiausios Klaipėdos krašto ir Lietuvos Respublikos valdžios atstovai.

Pamaldas laikė Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Kalbėjo organizacinių komitetų pirmininkai Zenonas Bačelis (Kauno) ir Jonas Šimoliūnas (Klaipėdos), Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas gen. Vladas Nagevičius, Jūrininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Aleksandras Rasiulis, Klaipėdos miesto vyr. burmistras Erdmonas Simonaitis, Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas Balys Sližys, Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Martynas Reizgys, Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Navakas, lietuvininkas Martynas Jankus ir galiausiai šalies prezidentas Antanas Smetona.

Jų kalbos, persmelktos pasiryžimu įsitvirtinti prie jūros, naudotis visais jos teikiamais turtais ir ginti nuo svetimšalių, buvo transliuojamos per radiofoną tiesiogiai visai Lietuvai.

Sakralinę priesaikos ceremoniją Melnragėje, vykusią šeštadienį ir prasitęsusią į sekmadienį, vadintume esmine pirmosios Jūros dienos akimirka, kurioje atsiskleidė ideologinis šventės turinys.

Lietuva prisiėmė savo įsipareigojimus jūrai ir ryžtą jų laikytis. Turėtume pripažinti, kad Jūros dienos renginiai ir po jų priimti politiniai sprendimai Lietuvos užsienio prekyboje (suaktyvėjusi uosto eksploatacija) ir laivininkystėje (prekybos ir karinio jūrų laivyno įkūrimas) žymėjo kultūrinio lietuviškumo ir jūriškumo santykio lūžį.