Rašys knygą apie jūrininkų nuotykius

83 metų žurnalistas, laidų vedėjas, gidas, rašytojas, keliautojas Algimantas Jurgis Čekuolis jau kelerius metus kasmet išleidžia po knygą, nes nežino, kiek dar jam liko laiko gyventi. Jis dirba per dieną 14-15 valandų ir tvirtina, kad tai yra sveika.

Paklaustas, kodėl nori rašyti knygą apie jūrininkus, atsakė: "Todėl, kad literatūra neįmanoma be konflikto. Jis - varomoji siužeto jėga. Socialistinis realizmas aiškino, kad sovietinėje santvarkoje konflikto nėra, nebent tarp gero ir dar geresnio, ir tai nužudė visą sovietinę literatūrą. Noriu susitikti su jūrininkais, nes jie turi konfliktų. Jie - ne tarp žmonių, o su gamta, su pačiu savimi".

Tarp kapitonų A. Čekuolis jautėsi kaip tarp savų. Beje, jis pats 11 metų išdirbo laivuose paprastu jūreiviu, netgi užsitarnavo eiti bocmano pareigas.

Su kiekvienu kapitonu svečias norėjo kalbėti atskirai, esą kai jie būna visi kartu, pradeda vaidinti "krutus". Rašytojui nereikia nei vardų, nei pavardžių, tinka slapyvardžiai, jeigu bus pasakojama apie savo kvailumus, "svarbu, kad pasakojimas būtų "bajavas" ir teisingas".

Anot A. Čekuolio, tiek visko jūrininkams nutinka gyvenime, jeigu jie išeis to nepapasakoję, niekas apie tai nesužinos. Juk yra žmonių, kurie visiškai nežino jūros kvapo. Ir nebūtinai ta istorija turi būti nutikusi pačiam jūrininkui, gal taip atsitiko kapitonui ar "starpomui", gal visai kitame laive. Jeigu patys nenori kalbėtis, gali nurodyti "bajarūną".

"Jeigu turite istorijų apie meilę, labai gerai. Prisimenu, kaip Kuboje Latvijos rusas mirtinai įsimylėjo Havanos prostitutę. Jeigu turite istorijų apie prietarus, vaiduoklius, irgi tiks, ypač jeigu kam nors pasivaideno. Kai kalbėsimės, jeigu norėsite, alaus - bus, viskio - irgi bus. Svarbu, kad jūsų istorijos būtų jūrinės", - "verbavo" kapitonus A. Čekuolis.

Ir pats tuojau papasakojo istoriją, nutikusią vienam geologui ir A. Čekuolio aprašytą bei išspausdintą sovietmečiu leistame žurnale "Vokrug svieta" ("Aplink pasaulį"). Geologas sėdo į valtį su atrastais retais uolienų pavyzdžiais. Kad jų nepamestų, jeigu valtis apsiverstų, pavyzdžius, sudėtus į lagaminus, prisirišo prie rankų. Kai valtis apvirto, jis ėjo dugnu nešdamas tuos lagaminus. Kai buvo išspausdintas apsakymas apie tą geologą, jo našlė susisiekė su A. Čekuoliu, nes tokios istorijos nebuvo girdėjusi. Tai nutiko 1956-aisiais ir ta legenda ėjo iš lūpų į lūpas.

A. Čekuolis dalyvaudamas klubo narių susirinkime klausėsi jų diskusijų aktualiais klausimais ir susiginčijo su Lietuvoje registruotos UAB "Atlantic High Sea Fishing Company" generaliniu direktoriumi Bernardu Krištanavičiumi dėl indėnų. Rašytojas teiravosi, ar tiesa, kad laivuose, dirbančiuose Ramiajame vandenyne, yra samdomi indėnai. Sulaukė atsakymo, kad perujiečiai kartais dirba, o indėnai yra kalniečiai ir į laivus dirbti jų nepriprašysi.

Norinčiųjų kalbėtis su A. Čekuoliu kapitonų nebuvo daug. Jie teisinosi nežiną, ką turėtų pasakoti. "Jūs tik atsisėskite prieš mane..." - įtikinėjo rašytojas.

Vienas kapitonas juokavo, kad jo laivas sugedo ir ilgai bus remontuojamas užsienio uoste, tad ponas rašytojas gali atskristi - laiko būsią į valias. Kitas kapitonas pažadėjo paimti jį į jūrą.

Susidarė įspūdis, kad naujoji A. Čekuolio knyga apie jūrininkų nuotykius bus linksma.

Svečias prisipažino, kad Klaipėdoje nebuvo dvejus metus ir yra nustebintas pokyčių: "Jėzau, koks gražus miestas Klaipėda. Jūs jame gyvenate ir to tikriausiai jau nepastebite", - sakė jis.