Baigusi studijas, ji pradėjo dirbti krovininiuose laivuose, o po to grįžo į sausumą ir dirbo Lietuvos saugios laivybos administracijoje bei Transporto avarijų ir incidentų tyrimo skyriuje. Tačiau vėliau nusprendusi sugrįžti į jūrą, šiuo metu jau 3 metus dirba vyr. kapitono padėjėja "St. Peter Line" keleiviniame kelte "Princess Maria", plukdančiame daugiau nei 1 600 keleivių ir 200 įgulos narių. "Vakarų ekspresui" ji papasakojo, kad nors šią specialybę pasirinko atsitiktinai, per beveik 20 metų jaučiasi prikaupusi pakankamai jūrinės patirties ir laukia, kada bus paskirta vadovauti laivui.
Kodėl pasirinkote šią profesiją?
Kaip visiems savo draugams sakau, iš tikrųjų šitą profesiją pasirinkau netyčia. Stodama į universitetą turėjau galimybę pasirinkti 2 specialybes - pirmu numeriu išsirinkau tais laikais labai populiarią ekonomiką, o jeigu nepavyktų įstoti į pirmą, antru numeriu užrašiau laivavedybą - pagalvojau, įdomu, pakeliausiu, anglų kalbą išmoksiu. Taip ir nutiko, jog į pirmą savo pasirinkimą neįstojau, o į laivavedybą - įstojau. Ir pasilikau.
Koks buvo aplinkinių požiūris į jūsų specialybės pasirinkimą? Ar neatbaidė visuomenėje vyraujantis stereotipas, jog jūrininko profesija yra vyriška?
Tais laikais nusistovėjęs požiūris buvo labai stabdantis - aplinkiniai klausė, ką aš čia veikiu, sakė, kad nepatempsiu, nepavyks, nebus galimybių. Tačiau aš turiu tokį charakterio bruožą - kuo daugiau man sako, jog aš negaliu, nesugebu, nemoku, tuo labiau aš noriu tai padaryti. Todėl šiuo atveju aplinkinių kritika man turėjo visai kitą poveikį ir vedė mane į priekį.
Kai tik pradėjau savo jūrininkės karjerą krovininiuose laivuose, užsienyje girdėdavau kalbų apie moteris šturmanes, kapitones. Jau tais laikais Švedija turėjo moterų kapitonių klubą, kuriame jau tada buvo apie 50 narių. Tačiau nuo to laiko Lietuvoje požiūris pasikeitė iš esmės. Kuo toliau, tuo lengviau ir jūrininkėms. Dabar Lietuvoje jau kasmet po porą merginų baigia šią specialybę ir sėkmingai eina dirbti į jūrą.
Net 7 metus dirbote sausumoje. Kodėl nusprendėte grįžti į jūrą?
Nesu romantikė, todėl algos, užmokesčio klausimas man visada yra pirmoje vietoje, o, vienaip ar kitaip, jūrininkai gauna didesnę algą negu tie, kurie dirba krante. Čia iš tikrųjų tiktai algos, apmokėjimo, pinigų reikalas.
Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie savo dabartines pareigas? Esate vyr. kapitono padėjėja. Už ką esate atsakinga laive?
Paprasčiau sakant, jeigu kapitonas yra laivo generalinis direktorius - bendras vadovavimas, didžiausia atsakomybė, labiausiai patyręs navigatorius, tai vyr. kapitono padėjėjo pareigos dažniausiai yra kaip laivo eksploatacijos direktoriaus - kasdienis darbų organizavimas, planavimas, priežiūra, įvairūs patikrinimai. Pradedant nuo techninių dalykų baigiant elementaria psichologija.
Ir jūs pagal hierarchiją esate antras žmogus laive?
Pagal hierarchiją aš esu antras žmogus laive denio komandai, t. y. jūreiviams, šturmanams ir visiems kitiems. Bet iš tikrųjų, jeigu kapitonas yra aukščiausiai pagal hierarchiją, po jo mes esame 3 vienodo lygio karininkai - aš (vyr. kapitono padėjėja), vyr. mechanikas, kuris užsiima techniniais dalykais, ir keleivius aptarnaujančio personalo vadovas. Mes visi trys esame vieno lygio ir visi užsiimame pareigomis, kurios mums priskirtos laive.
Ar daug jūsų darbe streso? Kas jį sukelia?
Taip, ir yra daug galimų streso sukėlėjų, pavyzdžiui, kad ir blogas oras. Tačiau ne kranto žmogaus supratimu, kai lyja ar sninga. Mums blogas oras reiškia vėją laivui įplaukiant arba išplaukiant iš uosto. Šitą stresą daugiausiai patiria kapitonas, tačiau jeigu jis neturi geros komandos, jam yra žymiai sunkiau dirbti, juk laivo valdymas yra komandinis darbas. Taip pat stresą gali sukelti įvairios avarijos, pavyzdžiui, jei laivas kur įsidaužė, užplaukė ant krantinės ar pramušė kurią nors savo dalį. Gali įvykti koks incidentas ir su keleiviu, tada jaudiniesi, kad tik spėtum jį išgelbėti. Būna, kad kas nors atsitinka keleiviui vidury nakties, tada reikia kviesti pagalbą - kviečiame sraigtasparnį ir jį evakuojame.
Ar kada nors buvo rimtesnių stresinių situacijų?
Keletas daugiau nervus tampančių įvykių yra buvę, tačiau mes turime labai patyrusį kapitoną Rudolfą Taterį, kuriuo visiškai pasitikime. Jis iš bet kokios situacijos išlaviruos laivą taip, kaip reikia. Yra posakis, jog geras vairuotojas išvengia avarinių situacijų, jeigu jos susidaro, o puikus vairuotojas į avarines situacijas tiesiog nepapuola. Lygiai taip pat ir mūsų kapitonas - jis į avarines situacijas nepapuola, nes jas numato iš anksto.
Vienas iš įdomesnių atvejų buvo prieš porą mėnesių. Mes labai vėlavome atvykti į uostą ir vietoje to, kad ryte 8.30 val. priplauktume prie krantinės, laukėme gero oro ir į uostą įplaukėme tiktai 18 val. vakare. Ir tai buvo kapitono sprendimas, jis pasižiūrėjo prognozes ir numatė šią situaciją, jis nerizikavo laivo, keleivių ir įgulos saugumu.
O kada jūs planuojate tapti laivo kapitone?
Tai ne nuo manęs priklauso, o nuo kompanijos, kada ji manimi pasitikės. Nenumanau, kada tai gali būti. Tačiau galima sakyti, kad aš su savo vyr. kapitono padėjėjos pozicija jau truputėlį užsibuvau. Bet vis galvoju, kad 7 metai darbo sausumoje turi įtakos. Manau, kad galbūt jau esu pasiruošusi šiam žingsniui. Nors visada yra spragų, kurias norėtųsi dar užpildyti ir pasimokyti.
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą