Moterys irgi gali valdyti laivus

Žinoma, tokių merginų, kurioms patinka itin vyriška jūrininko profesija, nedaug - per visą Lietuvą ant pirštų suskaičiuotum. Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje dienines studijas baigė ir laivavedės specialybę 2009-2012 m. įgijo tik trys merginos, dar dvi baigė neakivaizdines studijas. Šiemet antrame ir trečiame kursuose laivavedybos mokosi po 4, o ketvirtame iš dviejų liko tik viena.

Apie tai, kodėl pasirinko tokius iššūkius, kalbėjomės su Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos trečiakursėmis Dalia Galdikaite iš Plungės, Ineta Preikšaityte iš Rusnės, ketvirtakurse Jūrate Arminaite iš Marijampolės bei 2012-aisiais neakivaizdiniu būdu baigusiomis seserimis Maja Naumenko ir Anastasija Mališevskaja iš Baltarusijos.

Šios merginos puikiai supranta, kad iš karto kapitonėmis netampama, kad iš pradžių reikia padirbėti ir eiliniu jūreiviu denyje, o paskui pradėti nuo trečiojo ar net ketvirtojo šturmano ir eiti pakopą po pakopos.

IŠTVERMINGOS. Štormų, didesnių ar mažesnių, paragavo jau visos. Jūros liga nepričiupo, po praktikos noras plaukti į jūrą nesumažėjo. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Štai Dalia tik pradėjusi studijuoti pirmąkart dorai laivą pamatė.

"Stovi kapitono tiltelyje, tau už nugaros daugybė žmonių, nežinia, kiek milijonų litų įvertintas krovinys, ir visa tai patikėta tau. Vesti laivą - nepaprastas malonumas. Kai tu pati gali jį valdyti, kai pučia didelis vėjas, tu jam priešiniesi ir nenukrypsti nuo kurso - tai toks geras jausmas", - įspūdžiais iš praktikos dalijosi Dalia.

"Visų mūsų tėvai kraustėsi iš proto - dukra išeina nežinia kur, o dar ten vyrų milijonas... Kai pasakiau mamai, kur stosiu, ilgai tylėjo", - prisiminė Ineta.

Pirmąkart išsiskyrė

27 metų Maja ir 26-erių Anastasija yra seserys iš 5 vaikus turinčios šeimos, kurioje buvo jauniausios. Merginos nesiskirdavo nuo pat vaikystės - visur kartu. Baltarusijoje įgijo virėjos profesiją, dirbo restoranuose padavėjomis. Tuo, ką darė, nebuvo patenkintos. Važiuoti mokytis į kitą šalį ar net išbandyti darbą jūroje patarė mama. Klaipėdą pasirinko todėl, kad čia gyvena rusakalbių.

PRAKTIKA. Jūratė Arminaitė Meksikos Verakruzo uoste. Asmeninio archyvo nuotr.

Iš karto stoti į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą nemokėdamos lietuvių kalbos nesiryžo. Metus jūreivystės mokėsi Klaipėdos laivininkų mokykloje. Bendramoksliai išversdavo esmę to, apie ką buvo kalbama per pamokas. Taip pramoko kalbos.

Norėjo studijuoti dieniniame aukštosios mokyklos skyriuje, bet nepasisekė. Baigusios Laivininkų mokyklą išplaukė į jūrą atlikti praktikos ir sugrįžo per vėlai, prasidėjus studijoms. Praktika - pirmas kartas gyvenime, kai seserys išsiskyrė tokiam ilgam laikui.

Jūroje išdirbo 22 mėnesius

Maja per praktiką pateko į "Limarko" laivininkystės kompanijos turėtą laivą "Ignalina", dirbo jame 5 mėnesius. Tik grįžo iš reiso, jau kitą dieną ėjo į paskaitas aukštojoje mokykloje, kurioje pradėjo mokytis neakivaizdiniu būdu.

Ji dirbo jūreive ir studijavo. Pernai sėkmingai baigė studijas. Dabar jau gavo darbinį budinčiojo kapitono padėjėjo diplomą, kurio pernai nespėjo pasiimti, nes vos išlaikiusi paskutinį valstybinį egzaminą, jau kitą dieną išėjo į jūrą. Maja jūroje yra išdirbusi 22 mėnesius. Plaukiojo ir didžiuosiuose Kanados ežeruose.

"Kartais, kai reikia laive išbūti šešis mėnesius, norisi kuo greičiau namo, į krantą. O šiemet, kai nebereikia mokytis, nėra ką veikti, noriu kuo greičiau išplaukti. Jūs net neįsivaizduojate, kaip aš pasiilgstu jūros", - sako mergina.

Majai pasisekė, šiemet ji pirmą kartą eis trečiojo šturmano pareigas ir dirbs tame pačiame Vokietijos kompanijos balkeryje, kuriame jau dirbo jūreive. Lietuvoje įsidarbinti nepavyko, nes čia visi nori vyrukų. Vokietijoje, pasak jos, kitoks požiūris į merginas laivuose nei Lietuvoje. Ten merginos dirba net mechanikėmis.

Kapitonas bėgo ne ten

Majai jau teko išbandyti ir rimtą 9-10 balų štormą. Kai jos laivas dukart bandė pabėgti nuo štormo, tada merginai buvo baisu.

"Vokiečių laivas pusiau pakrautas, pusiau pasiėmęs balastą buvo išvarytas iš uosto. Pirmą kartą jo kapitonas buvo iš Estijos. Visa bėda ta, kad jis bėgo su laivu į rytus, o jam reikėjo laikytis pietryčių krypties. Užtat įgulą jis kankino tris dienas. Laivas gerokai svyravo nuo vieno borto prie kito, kajutėse, vairinėje skraidė viskas. Tvirtinome viską, ką tik galėjome. Erzino paprasti dalykai - negalėjai normaliai nueiti į tualetą, į dušą. Kai prasideda supimas, kai susidaro labai didelis kampas, tiesiog reikia priprasti. Tada tai buvo tikra kančia. Visi buvo pavargę nuo įtampos, kilo šiokia tokia panika. Kapitonas labai pasitikėjo savimi ir niekam nieko neleido pasakyti. Beje, toje vokiečių kompanijoje jis dirbo pirmą ir paskutinį kartą", - pasakojo mergina.

Anot jos, svarbiausia, kad laive būtų tokių žmonių, kurie neparodytų baimės, šalia kurių jaustumeisi saugi.

Štormų, didesnių ir mažesnių, paragavo jau visos kalbintos merginos. Žinia, Baltijos jūroje plaukiančiame kelte nuotykiai ne tokie ryškūs, kaip Atlanto vandenyne, kai baką užpila vanduo. Jūros liga kaip reikiant nepričiupo nė vienos. Ineta sako, kad jai tik pradeda šiek tiek skaudėti galvą ir labai traukia miegoti. Dalia prisipažino, kad kai naktį supa, labai gerai miega, o dieną reikia dirbti, tada būna sunkiau.

Sutiko būsimą vyrą

Jaunėlė Majos sesuo Anastasija jau ištekėjusi, augina berniuką, kuriam 2,5 metukų, o dukrytei dar tik keturi mėnesiai. Ji jau yra išplaukiojusi 14 mėnesių.

Baigusi Laivininkų mokyklą ji pateko į UAB "Baltlanta" žvejybos laivus ir pirmą bei antrą reisą dirbo virėja. Laive susitiko ir būsimą vyrą. Kai pagimdė berniuką, išėjo į jūrą dirbti ketvirta šturmane. Diplomo dar neturėjo, tad oficialiai buvo jūreivė vairininkė, nors teko visa 4-ojo šturmano atsakomybė.

"Žvejybos laive atidirbusi 8 valandas laivo tiltelyje dar turi 4 valandas eiti į žuvų cechą arba papildomas 4 valandas būti tiltelyje. Ten svarbu nesuplėšyti tralo. Visi nori uždirbti, reikia surasti žuvų. Tai panašu į lošimą kortomis. Nuplauki ten, kur jų turėtų būti, o, pasirodo, nėra", - pasakojo Anastasija.

Jos vyras dirba laivo ceche šaltkalviu derintoju. Tarp reisų uždarbiauja kaip statybininkas, šiuo metu yra išvykęs į Londoną. Anastasija bando jį prikalbėti stoti mokytis į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą, bent turėtų diplomą. Nepavyksta - atsikalbinėja, kad nemokąs lietuvių kalbos.

Nors ir turi du vaikelius, Anastasija nemano, kad jos karjera jūroje jau baigta.

"Mano vaikai turi močiučių. Kol buvo sesija, sūnų prižiūrėjo mano mama, kai išėjau į jūrą, su juo 4 mėnesius sėdėjo vyro mama. Grįžau iš jūros, tęsiau studijas. Štai taip ir gyvenu. Dabar vaikus prižiūri mano tėvas. Man tėvai sako: "Atvežk vaikus mums į Baltarusiją, o pati eik į jūrą." Bet, aišku, kad širdį labai skauda, kai reikia palikti tokius mažučius vaikelius", - sakė pokalbininkė.

Ji mano, kad su seserimi vaikystėje sunkiau darbavosi nei dabar jūroje - ir daržus ravėdavo, ir kitus darbus ūkyje dirbdavo, nes turėjo ir karvių, ir arklį.

"Laive nėra jau toks sunkus tas darbas. Sako, jūroje kiekvieną dieną reikia daryti vis tą patį ir tą patį. O ar namuose kitaip? Juk irgi kasdien reikia daryti tą patį", - sakė Anastasija.

Dieną denyje - vakare vairinėje

Dalia nuo pat vaikystės norėjo specialybės, reikalaujančios atsakingumo ir didelio kruopštumo. Galutinai apsispręsti padėjo pusbrolis, pasirinkęs studijuoti Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje laivų mechaniko specialybę. Mergina nesako, kad mokytis laivavedybos labai lengva. Ji ne iš tų, kurios matematiką kremta lengvai, tenka ir ilgiau pasėdėti, ir pasikankinti.

Inetai vidurinėje mokykloje labai gerai sekėsi fizika, matematika. Kai per atvirų durų dieną apsilankė Jūreivystės mokykloje, laivavedybą pasirinko pirmu numeriu. Jos vidurkis tik pirmame kurse buvo 9,6, o pastaruoju metu - 10. Net vaikinai jai per petį žvilgčioja, kai pasitaiko sunkesnės užduotys.

Dalios ir Inetos praktika AB "DFDS Seaways" kelte "Kaunas Seaways" truko 4,5 mėnesio. Paklausta, ar po praktikos požiūris į pasirinktą specialybę nepasikeitė, Dalia atsakė: "Kaip ir tikėjausi, tai specialybė, reikalaujanti didelio ryžto. Praktika tik sustiprino mano užsispyrimą."

Kelte merginos dienomis dirbdavo viską, kas priklauso jūreiviams - tvirtindavo krovinius, kur reikia, padažydavo, šalindavo rūdis, tvarkė lynus ir t. t. O vakarais po darbo eidavo į kapitono tiltelį semtis navigacinių įgūdžių.

"Fizinis darbas nėra sunkus. Lynų vienos mes netampėme, su mumis buvo ir vaikinų praktikantų", - sakė Dalia.

"Mums nedaro jokių išimčių. Ir tai teisinga. Jeigu nori eiti į jūrą, turi mokėti viską, ką daro vyrai", - pridūrė Ineta.

Šiemet gegužę merginos vėl ruošiasi į praktiką, kuri truks iki Naujųjų metų. Kadangi "Kaunas Seaways" kapitonas jomis nesiskundė, tikisi vėl patekti į "DFDS Seaways" laivą. Dalia ketina eiti į jūrą iškart po sesijos, nes nori susirinkti cenzą, t. y. būti išplaukiojusi 12 mėnesių, kad gautų ir darbinį diplomą. Kitąmet baigusi mokyklą ir turėdama budinčiojo kapitono padėjėjo diplomą ji jau galės darbintis ketvirtąja ar trečiąja kapitono padėjėja.

Dalia neketina sustoti pusiaukelėje, žada būti kapitone.

Norėjo pabėgti nuo visų

Jūratė norėjo pakeisti šeimoje, giminėje vyraujančią nuostatą - geriau berniukai, nes iš mergaičių nėra naudos.

"Ryžausi visiems jiems įrodyti, kad nesu tokia jau silpna ir galiu ko nors gyvenime pasiekti. Norėjau pabėgti nuo visų. O jūroje tai padaryti lengviausia - nebus ryšio", - prisipažino mergina.

Jūratė du kartus praktiką atliko AB "Lietuvos jūrų laivininkystė" laive ir dar mėnesį padirbėjo AB "DFDS Seaways" kelte. Ji jūroje praleido 12 mėnesių ir 18 dienų. "Laivininkystės" laivai plaukioja po visą pasaulį - dažniausiai Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Pirmas jos reisas truko 7 mėnesius, pirmas uostas, į kurį išlipo būdama jūreive, - Naujasis Orleanas (JAV).

"Plaukdama į pirmą reisą bijojau. Bet man pasisekė, nes trečiąjį kapitono padėjėją ir trečiąjį mechaniką pažinojau iš Jūreivystės mokyklos, tad buvo lengviau", - atviravo mergina.

Anot jo, kai esi jūroje, būna taip ramu - jokių problemų, dirbi, ir tiek. Nei tau reikia mokėti nuomos mokestį už butą, nei rūpintis maistu, aprangą duoda, dienotvarkė sudaryta. Visas tavo laikas suplanuotas, tau nieko nereikia galvoti.

"Aš uždaras žmogus, man kartais reikia vienatvės. Ir krante retkarčiais norisi nuo visų atsiriboti, pabūti vienai. Tas pats ir jūroje", - kalbėjo Jūratė.

Pasitaiko priekabiautojų

Jūratė sako, jog norėtų dirbti tame pačiame "Laivininkystės" laive, su tuo pačiu kapitonu, pas kurį atliko praktiką.

"Kaip moteriai, su juo lengviau, nes jo žmona dirba virėja tame pačiame laive. Prisimenu kitą kapitoną. Aš praktikantė. Pirma diena laive. Kapitonas pasikvietė į savo kajutę, ir pirmas klausimas: "Ar miegosi su manimi? Kad ir kaip atsakytum, darbui tai nekenks." Tada man buvo baisu", - prisiminė Jūratė.

"Vokietijos laive, jeigu kuris nors pradėtų kabinėtis prie panelės, būtų iš karto išmestas iš kompanijos. Pabandyk paskui rasti gerą kompaniją, kad tau mokėtų gerą atlyginimą. Todėl vyrai ten apie tai pagalvoja", - sakė Maja.

"Pas mus buvo vienas elektromechanikas, bandęs šiek tiek priekabiauti. Vyrai žadėjo jį išmesti už borto. Vyriausiasis kapitono padėjėjas rašė jam papeikimus, prašė nurašyti iš laivo. Bet kompanijoje elektromechanikų trūksta, kaip ir visur, nes šiuo metu jie Lietuvoje neruošiami. Parašiau ir aš poros lapų raštą, Čilėje jis buvo nurašytas. Manau, tai retas atvejis", - pasakojo viena merginų.

"Pirmus du mėnesius viskas būna gerai. Visi šypsosi, pamatę merginą. O vėliau pasirodo, kas yra kas. Bet atsiriboji. Tavęs niekas neverčia bendrauti su žmogumi, kuris nepatinka, palaikai darbinius santykius, ir viskas", - reziumavo Jūratė.

Pirmų nepraleidinėja

"Panelėms laive niekas durų neatidarinėja ir nepraleidžia. Pirmą dieną atėjome į laivą, nežinome, nei kur daiktus pasidėti, nieko. Padavė mums krūvą popierių ir liepė skaityti. Ineta paklausė kapitono vyriausiojo padėjėjo, to, kuris jau beveik kapitonas, kur išėjimas, šis nusikeikė ir liepė pačiai susirasti. Bet nieko, pripranti ir neimi į galvą", - pasakojo Dalia.

"Kartais, būna, koks nors tikrintojas ar inspektorius atidaro tau duris ir leidžia eiti pirmai. Jis laukia ir tu lauki, nes nesi pratusi", - juokavo Maja.

"O kai reikia lipti virvinėmis kopėčiomis, tai vyrai visada sako: "Lipk pirma." Man su įgula labai pasisekė. Visi nariai buvo kaip tėvai. Ir padėdavo, ir patardavo nekreipti dėmesio, juk buvau virėja. Labiausiai jaudinausi dėl to, kad išplaukdama į reisą pasiėmiau tik vieną porą šlepečių. Baisiausia buvo, kai lipdama štormtrapu jūroje vienos vos nepamečiau. Gerai, kad mano būsimas vyras ją pagavo", - įsiterpė į pokalbį Anastasija.

Lydi į pasimatymus

Grupėje, be Inetos ir Dalios, yra dar dvi merginos. Santykiai su grupiokais draugiški. Merginos juokavo, kad Dalią jie lydi net į pasimatymus.

"Pirmais mėnesiais turėjo įvairių nuomonių. Kai pamatė, kad mokomės, stengiamės, pradėjo labai palaikyti. Kai grįžome po praktikos, nustebo, kad tiek ilgai išbuvome. Iš tikrųjų su jais labai gerai sutariame. Esu pripratusi būti vyriškoje kompanijoje. Pusbrolių turiu daugiau, o pusseserių mažai. Grupiokai užstoja, globoja", - pasakojo Dalia.

Pasak Inetos, laivo įgulos narių požiūris į šalia dirbančias merginas dvejopas. Vieni palaiko, sako, kad dar reikės vaikus gimdyti, tad puola padėti. Kiti priešingai, duoda daugiau darbų nei jūreiviams vyrams.

Maja prisiminė, jog vieno laivo bocmanas savo jūreiviams iš Šri Lankos duodavo lengvus darbus, o jai liepdavo specialiai daug dirbti, ir su plaktuku.

"Jis mane taip tikrino tris dienas. Šiaip pagal tarptautines konvencijas mes turime dirbti 4 valandas, o aš dirbdavau po 8. Ir kiekvieną dieną jis žiūrėjo, ar ištversiu. Kai būdavo labai sunku, paverkdavau savo kajutėje, o kitą dieną vėl dirbau su šypsena. Nepykstu ant jo. Jis dar kartą leido man pačiai įsitikinti, kad esu labai ištverminga. Galiu pasakyti jam net ačiū, nes tikrai labai daug išmokau", - sakė mergina.

Nepykstu ant bocmano, kuris liepdavo man specialiai daug dirbti, ir su plaktuku. Jis dar kartą leido man pačiai įsitikinti, kad esu labai ištverminga. Maja NAUMENKO

Mums nedaro jokių išimčių. Ir tai teisinga. Jeigu nori eiti į jūrą, turi mokėti viską, ką daro vyrai.

Ineta PREIKŠAITYTĖ