J.Liepuonius pasaulio jūrose ir vandenynuose plaukiojo apie 35 metus. Šiuo metu 61 metų klaipėdietis jau ketverius metus vadovauja Jūrų kapitonų klubui, yra laivybos ekspertas, jo kompetencija abejonių nekelia - nuolat užsienio kompanijų kviečiamas atlikti techninės laivų priežiūros.
Uostamiestyje veikiantis Jūrų kapitonų klubas vienija 67 narius, jų amžius nuo 37 iki 80 metų. Nors kapitonus turi net patys mažiausi laiveliai, priešingai nei kaimynai, lietuviai nesivaiko masiškumo, tad visi klubo nariai yra tik tolimojo plaukiojimo kapitonai, daugiau ar mažiau žinomi jūrininkai.
„Kapitonas - tai vardas iki gyvos galvos. Ypač jūrinėse valstybėse. Net jei žmogus jau daugybę metų neplaukioja, į jį vis tiek kreipiamasi ne vardu, o kapitonu“, - tikina J.Lieponius.
Jo teigimu, būtent todėl savo gyvenimą jūrai bei laivams paaukojusiems seniesiems Lietuvos kapitonams ir yra skaudžiausia matyti, ką gimtoji šalis savo pačios rankomis padarė su savo laivynu. Prieš du dešimtmečius, Nepriklausomybės pradžioje, Lietuva turėjo kone pusę tūkstančio laivų, o jos okeaninis laivynas buvo vienas didžiausių visame pasaulyje.
Klaipėdos jūrų uoste bazavosi didžiulis žvejybos laivynas. Prie krantinių švartavosi okeaniniai žvejybos laivai, dideli transportiniai refrižeratoriai ir net plaukiojančios žvejybos bazės. Uoste buvo statomi ir remontuojami laivai, atsirado konservų, taros, kitų su žvejybos pramone susijusių gamyklų. Apie uostą formavosi ir visa miesto infrastruktūra, pramonės šakos.
Kas nutiko laivynui, geriausiai iliustruoja apie 160 laivų valdžiusios valstybinės žvejybos įmonės „Jūra“ pavyzdys. Prasidėjus privatizacijai, jie išnyko lyg mostelėjus burtininko lazdele - vieni pusvelčiui parduoti, kiti supjaustyti ar paprasčiausiai pavogti. O pati įmonė skandalingai bankrutavo.
Senus jūrininkus džiugina tik tai, kad jūrų uostui pavyko atgimti. Senąjį primena tik pasikeitusios, tačiau likusios laivų remonto ir statybos įmonės. Pastarosios kitados be darbo paliko tūkstančius klaipėdiečių, o dabar pačios sunkiai randa kvalifikuotų darbuotojų.
Ant kojų atsistoti pavyko ne visiems. Labiausiai apraudami žvejai, kurių lieka vis mažiau, tad greitai juos teks įtraukti į Raudonąją knygą. Tai liudija ir pagrindinė pasikeitusio Klaipėdos valstybinio jūrų uosto veikla - pačių įvairiausių krovinių krova. Tai patvirtina, jog tiek uostas, tiek visa Lietuva gyvena iš tranzito.
- Kapitone, jūs kaip niekas geriau žinote, ar dar galima Lietuvą vadinti jūrine valstybe, ar tik valstybe prie jūros?
- Kad ir kaip ten būtų, esame jūrinė valstybė. Pastaraisiais metais valdžia atsisuko į jūrininkus, jūrinį verslą, susirūpino jūrinės valstybės įvaizdžiu. Nesakau, kad daroma labai daug ir konkrečiai. Tačiau požiūris yra labiau teigiamas, o ne tik koks dažniausiai būna prieš rinkimus. Bent man taip atrodo. Aišku, dėmesio jūrininkams dar labai trūksta.
- Prieš Nepriklausomybės atkūrimą Lietuvos laivynas buvo labai įspūdingas. Atgavome laisvę ir jį beveik visą praradome. Niekas jo iš mūsų neatėmė, o viską padarėme patys, savomis rankomis.
- Du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Matyti, kas tada buvo daroma su mūsų laivynu, buvo labai skaudu ir gaila. Tuometinių šalies vadovų netoliaregiškas požiūris padarė daug blogo, daug jūrininkų paliko be duonos kąsnio. Pritrūko valstybinio požiūrio, kur ir kaip panaudoti sukurtą bazę bei turimas lėšas, kad ir dabar visu tuo būtų galima naudotis.
Viso to pavyzdys yra gelbėjimo laivas „Šakiai“. Jį perdarė iš rusiško žvejybinio laivo, sukišo milijonus. Nežinau, kiek sąžiningai, bet tai jau detalės. Nors tuo metu Klaipėdos uoste buvo tikras gelbėjimo laivas, galingas ir statytas Suomijoje. Laivas priklausė valstybei, Uosto direkcija buvo valstybės, bet trumparegiškas požiūris nulėmė, kad iš vienos valstybės kišenės jis nebuvo perdėtas į kitą. Pardavė nežinia kur, nežinia kam ir nežinia už kokius pinigus. O tai buvo tikras gelbėjimo laivas, kokio iki šiol mūsų regione nėra. Ir dar dabar būtų.
- Bet juk Lietuva yra artojų kraštas, gal todėl mes jūrinių reikalų ir nesuprantame?
- Nepriklausomybės pradžioje taip ir atrodė, nes būtent toks valstybės vadovų požiūris ir buvo. Dabar jis pradėjo keistis ar bent jau taip deklaruojame.
- Ar Lietuva pajėgi atgaivinti sužlugdytą laivyną? Gal tai tik bergždžios svajonės?
- To, kas buvo, tikrai nebebus. Viskas priklauso nuo daugybės faktorių. Nuo ekonominės situacijos ne tik šalyje, bet ir pasaulyje, ar dabar ir ateityje apskritai bus reikalingas toks laivynas. Koks bus mūsų valdžios noras - tikras ar tik proginis, kaip kartais atrodo. Dabartinė valdžia lyg ir nusiteikusi teigiamai, bet laikas bėga. Ateis kiti vadovai, tad ir nežinai, ar jie taip pat galvos.
Reikia ne tik teisingo valdžios požiūrio, bet ir sąlygų bei įstatymų. Juk kiek pasaulyje kad ir nedidelių valstybių gyvena iš jūrinio verslo. Laivai plaukioti gali ne tik prie savo krantų. Būtent tokio toliaregiškesnio požiūrio ir pritrūko pirmiesiems valstybės vadovams. Jiems atrodė, kad dideli laivai Lietuvai nereikalingi, tačiau niekas nesusimąstė ar nenorėjo susimąstyti, kad jie pinigus šaliai gali uždirbti užsienyje. Būtų ir jūrininkams darbo, o valstybei - prestižas ir pelnas, juk ne vien iš idėjos reikia dirbti.
O faktą, kad padaryti galime, įrodėme pastatydami Šventosios uostą. Kad tai buvo padaryta nemokšiškai ir išmesti milijonai litų į balą - kitas dalykas. Juk niekas nepradeda statyti namo nuo stogo, o ne nuo pamatų.
- Vadovaudamas Jūrų kapitonų klubui tikriausiai esate išklausęs ne vieno patyrusio jūrininko nuoskaudos?
- Vyresnio amžiaus kapitonai labai išgyvena dėl to, kas įvyko. Jiems skaudu ir ta širdgėla aiškiai matyti. Dalis žmonių tiesiog nespėjo susiorientuoti situacijoje. Apmaudu, bet, kaip sakoma, viskas ateina ir praeina. Na, o jaunesni kapitonai greičiau prisitaikė. Tik gaila, kad jiems tenka dirbti ne Lietuvos valstybei, o svetimiems.
- Kiek Lietuvos kapitonų dirba su kitų valstybių vėliava plaukiojančiuose laivuose?
- Du trečdaliai, o gal ir daugiau.
- Tai Lietuvos kapitonai pasaulyje yra vertinami.
- Vertinami kaip geri ir aukšto lygio specialistai. Paimkite bet kokio mūsų universiteto diplomą ir nuvažiuokite į užsienį. Jo nepripažins ir teks mokytis iš naujo ar viską perlaikyti. O mūsų diplomai tinka. Patikrina kvalifikaciją ir gali dirbti.
Aišku, iš pradžių žiūri labai priekabiai. Prisimenu, kaip mane tikrino. Mokėdami atlyginimą pervesdavo viena kita šimtine dolerių daugiau. Aš sakau, kad per daug. O man atsako, kad negali būti, viskas gerai. Ir tik išdirbus trejus metus prisipažino, kad taip buvau tikrinamas. Žiūrėjo net į smulkmenas.
O dabar mūsų kapitonai plaukioja 150-200 tūkst. tonų talpinančiais tanklaiviais, galingais konteineriniais laivais ir dirba didelėse kompanijose. Prasimušė ir yra vertinami. Tai tikrai džiugina.
- Tai gal mes ir valstybėje nemokame padaryti tvarkos, kaip kitados nemokėjome susitvarkyti su savo laivynu?
- Iš principo tokią paralelę galima daryti. Kartais mes per daug vadovaujamės emocijomis, nepatylime, kai reikia patylėti, išsišokame, nors to nereikėtų daryti. Tokiais atvejais svarbiausias turėtų būti blaivaus proto balsas.
- Jei šalies valdžia jį išgirs, galime tikėti, kad valstybė atsigręš į jūrą?
- Turėtų. Dabartinė tendencija, jei ji išliks, juda teisinga kryptimi. Jau pamažu bendradarbiaujame su Vyriausybe aukščiausiu lygiu. Mus pradeda vėl vertinti. Labai teigiamas yra Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ir jos vadovų požiūris. Nuoširdus, o ne koks apsimestinis, tik parodomasis. Juntama, kad yra noras padėti.
Informacija
Mūsų šalies jūrinio laivyno nykimą ar sunaikinimą puikiausiai iliustruoja 1991 metų rugsėjo mėnesį įkurtos Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ istorija. Taip atkūrus Nepriklausomybę pervadintas gamybinis susivienijimas „Litrybprom“, kurį sudarė tralerių, okeaninis ir refrižeratorių laivynai. „Jūra“ turėjo 21 mažąjį, 52 vidutinius ir 46 didžiuosius tralerius, penkias plaukiojančias bazes ir keturis refrižeratorius. Dar 1990 metais „Litrybprom“ dirbo 10,7 tūkstančiai žmonių.
Nesugebėjusi prisitaikyti prie naujų ekonominių sąlygų ir padedama įvairiausio plauko politikų, valdininkų, verslininkų bei nusikaltėlių, viena iš stambiausiųjų Lietuvos įmonių žlugo.
„Jūros“ laivų ir darbuotojų skaičius nuolat bei labai sparčiai „tirpo“, per metus vien pastarųjų atleisdavo net po kelis tūkstančius. 1998 metais galutinai bankrutavusioje ir likviduojamoje įmonėje buvo likę tik 18 darbuotojų. Iš juridinių asmenų registro „Jūra“ išregistruota 2001 metais.
Su Lietuvos vėliava plaukiojančių laivų vis mažėja. 2014 metų spalio 1 d. Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre buvo įregistruoti 108 laivai - 9 transportiniai refrižeratoriai, 28 krovininiai, 8 ro-ro keleiviniai keltai, 47 žvejybiniai, 10 vilkikų ir 6 specialiosios paskirties.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
Rašyti komentarą