“Laiškai iš jūros“ - ir interneto svetainėje

Startavo ką tik sukurta jūrinės ir žuvininkystės kultūros internetinė informacinė svetainė „Albatrosas.lt“. Šiuo metu joje jau yra 70-80 straipsnių, 500-600 nuotraukų, 10 filmukų ir pora radijo laidų. Klubo „Marinus“ prezidentas Vidmantas Matutis, pristatydamas svetainę, išreiškė viltį, kad ji labai greitai pilnės, o jos galimybės beribės.

Svetainėje jau dabar galima perskaityti trijų knygų elektronines versijas: Rimanto Ragaišio „Ko bangos nenuplovė“, Gedimino Pilaičio ir V. Matučio „Išplaukusiems ir negrįžusiems“ bei Žydrūno Naujoko ir žurnalistės Adelės Žičkuvienės „Laiškai iš jūros. Jūrų kapitono Naujoko žvejybos istorija“, pristatytą tik penktadienį.

Didžiausias vakaro siurprizas - parodytas šiek tiek daugiau kaip minutę trukęs, ko gero, 1967-1968 metų, filmukas apie locmaną Eimutį Astiką, „Marinus“ klubo pernai išleistos knygos „Mačiau žaliąjį spindulį“ autorių. Filmukas sutiktas plojimais, o pats E. Astikas, sėdėjęs salėje, tik paklausė: „Iš kur gavai?“.

Vakarą vedęs žurnalistas ir buriuotojas Venantas Butkus pažymėjo, kad anksčiau knygas žurnalistai ir kapitonai rašydavo atskirai, o Ž. Naujoko ir A. Žičkuvienės tandemas nuostabus. Jų knygoje -autentiški kapitono laiškai, rašyti 30 metų iš įvairių žvejybos rajonų žmonai Joanai ir dviem dukroms. Pasak kapitono Ričardo Lučkos, tai visų tais laikais Atlanto vandenyne žuvis gaudžiusiųjų Lietuvos žvejų istorija. „Žydrūnas atvėrė mums duris į praeitį. Naujokas pirmas Atlanto vandenyne išsikėlė Lietuvos vėliavą, drąsus vyras... „ – kalbėjo jis.

„Klausykite, kokie nuoširdūs laiškai“, - stebėjosi V. Butkus. Žurnalistė Vida Bortelienė pažymėjo, jog jie turi išliekamąją vertę, nes jau užaugo visa karta, kuri nėra parašiusi nė vieno popierinio laiko, kurios pasaulis sutelpa kišenėje, mobiliajame telefone. Ji sužavėta laiškų, kuriuose atsispindi vandenyne plūduriuojančio kapitono svajonė išsimaudyti Dubingių ežere su baltomis lelijomis, toks šeimos ilgesys kad oda šiurpsta jūrininkui lengviau kovoti su uraganais nei nepareiti namo.

Ž. Naujoko dukra Eridana, kalbėdama sunkiai tramdė jaudulį - šiemet netikėtai Anapilin išėjo mama, toji, kuriai rašyti laiškai. „Ši knyga – tėčio gyvenimas, kuris ne vien rožėmis klotas. Tolimojo plaukiojimo jūreivio šeimą lydėjo begalinė išsiskyrimo širdgėla, nerimas, ilgesys. Ji skaitė mažiausiai prieš mėnesį rašytus laiškus ir džiaugėsi eidama pasitikti laivo“, - kalbėjo Eridana.

Jos tėvas iš jūros parašė apie 400 laiškų, kurių didesnė dalis išliko. Juose dvi raudonos linijos – begalinis atsidavimas darbui ir meilė jūrai bei šeimos ilgesys.

Ž. Naujoko dukra tėčio pageidavimu perdavė bibliotekai unikalų dokumentą - radiogramą iš laivo, kuriame jos tėtis buvo kapitonas, perduotą iškart po sausio 13-osios įvykių Lietuvoje. Ji buvo adresuota ir Michailui Gorbačiovui, ir Lietuvos valdžiai, ir visiems laivams, ir žiniasklaidai, ir kt. Radiogramoje raginama viską spręsti taikiai. Įdomiausia, kad ją pasirašė ne tik lietuvių, bet ir kitų tautybių įgulos nariai.

Knyga „Laiškai iš jūros“ iliustruota tų laikų nuotraukomis, Ž. Naujoko žvejybos rajonuose pieštais jūrlapiai, ir su pabaisomis ir su undinėmis. Pats autorius per knygos pristatymą sėdėjo giliai susimąstęs, didelių kalbų nesakė, tik retkarčiais vos sulaikydavo ašaras. A. Žičkuvienė dėkojo visiems, kurie nors kiek prisidėjo prie to, kad šis unikalus jūrinis reliktas išvystų dienos šviesą.