Kiaulės Nugara - sekluma, sala, galbūt pusiasalis

Net senyvo amžiaus klaipėdiečiai gana mažai žino apie Kiaulės Nugaros salą, nors ji pradėjo formuotis XVI-XVII a. Beje, sala ji pavadinta palyginti neseniai, maždaug prieš 50 metų. Sunku patikėti, kad buvo toks metas, kai net mokslininkams, norintiems į ją patekti, reikėjo forminti tiek dokumentų, kiek jų reikia kelionei į užsienį. Bene labiausiai sala išgarsėjo, kai šalia jos buvo pradėtas statyti suskystintųjų gamtinių dujų terminalas. Ateityje Klaipėdos uostui plečiantis pietinėje dalyje ši sala gali tapti pusiasalio tąsa.

Senieji uostamiesčio gyventojai sako, kad taip mažai žinoma apie Kiaulės Nugarą todėl, kad sovietmečiu tai buvo uždara zona. "Sovietmečiu, o ypač po karo, kai dar nebuvo Vakarų laivų remonto įmonės, Kairių poligonas buvo kariuomenės zona, milžiniškas užkampis. Kariškiai nepageidavo, kad kas nors artintųsi prie to poligono. Žvejai, žinoma, plaukdavo žvejoti į tą pusę", - pasakojo ilgametis klaipėdietis, fotografas Liudas Dambrauskas.

Kai kurie klaipėdiečiai mano, kad Kiaulės Nugara yra dirbtinė sala, atsiradusi sovietmečiu pilant uosto gilinimo metu iškastą gruntą. Pasakojama, kad vienas salos šlaitas buvęs išbetonuotas, kad ji nenuslinktų į vandenį. Vieni mano, kad Kiaulės Nugara ji pavadinta todėl, kad iš tikrųjų primena kiaulės nugarą, kiti - jog krėsdavo kiaulystes. Ko gero, savaip teisūs ir vieni, ir kiti - sala yra ir natūralus darinys, ir žmogaus rankų darbas.

Kaip susidarė sekluma

Pasak Lietuvos inžinieriaus hidrotechniko, habilituoto fizinių mokslų daktaro, Lietuvos energetikos instituto Hidrologijos laboratorijos vyriausiojo mokslinio darbuotojo Brunono Gailiušio, šioje srityje dirbančio jau 60 metų, iš jų 20-30 metų jo veikla yra susijusi su Klaipėda, mokslininkai visą laiką aiškino, jog Kiaulės Nugara (KN) yra suplauta ir sunešta iš jūros bei Kuršių marių nešmenų kaip sekluma. "Kai jūros lygis pakildavo, iš jūros gana dideliu greičiu ateidavo banga, vilkdama nešmenis dugnu, ridendama akmenukus. Jie nusėsdavo toje vietoje, kur sąsiauris pradeda plėstis ir bangos greitis mažėti. Taigi susidarė vienas nešmenų srautas iš jūros, kitas ėjo iš Kuršių marių - potvynis irgi velka tuos nešmenis, viską, kas nupustoma nuo kopų, ką Nemunas atneša. Nešmenys nusėsdavo toje vietoje, kur susidurdavo dvi didelės vandens masės, jūros ir Nemuno. Žinoma, dabar šis procesas nebevyksta, nes uosto farvateriu plaukioja laivai ir jis visą laiką yra valomas, todėl Kiaulės Nugara jau nėra maitinama iš vienos pusės", - teigė B. Gailiušis.

Iškastą gruntą - ant seklumos

Rytų protaka yra vadinamasis senasis laivybos kanalas, o tas, kuris eina pro Kuršių neriją tarp KN ir nerijos, - naujas farvateris. B. Gailiušis pasakojo, kad apie 1960-1961 metus vadinamasis naujasis farvateris, kuriame gylis buvo apie 5 m, buvo gilinamas iki 8 metrų iki pat Alksnynės, nes reikėjo įrengti povandeninių laivų bazę. Tuometiniams mažiems povandeniniams dyzeliniams laivams užteko 8 metrų gylio farvateryje.

Objektas, žinoma, buvo slaptas. Pokalbininkas prisimena, kad net 1986 metais Alksnynėje stovėdavo jūrininkas su ginklu ir neleisdavo eiti į krantinę, nors tada jau tų laivų ten nebebuvo. Beje, dar ir dabar yra išlikusių tos krantinės liekanų.

B. Gailiušio teigimu, visas iškastas gruntas iš naujojo farvaterio buvo supiltas ant KN seklumos.

Pavadinimas kiauliškas dėl kiaulystės

"Tos salos pavadinimas kiauliškas todėl, kad palyginti nedideli laiveliai seniau labai lengvai užplaukdavo ant seklumos, nes jos nebuvo matyti. Šiek tiek pakilus vandeniui gylis ten būdavo koks pusė metro, o nukritus lygiui sekluma išnirdavo iš vandens. Vėliau, kai ant jos buvo užpiltas 1-2 metrų smėlio sluoksnis, užaugo augalija. Ši labai rami vieta labai patiko paukščiams. Pasidarė toks gamtos kampelis, lyg ir saugoma teritorija", - pasakojo B. Gailiušis.

Kai buvo statoma povandeninių laivų bazė, nebuvo jokių diskusijų, kadangi tai buvo karinis objektas pasienio zonoje. Buvo išbetonuota krantinė, ant kurios anais laikais stovėdavo kareivis su šautuvu. "Klaipėdoje tais laikais šios srities mokslininkų nebuvo, tik jau amžinatilsį Juozas Dubra, o kiti - buvome vilniečiai. Dar ir 1980-aisiais mums ten neleisdavo plaukti. Įvairioms įstaigoms turėdavome pristatyti tiek dokumentų kaip į užsienį važiuodami", - prisimena B. Gailiušis.

PLANAS. Uostas siekia, jog būtų įgyvendintas ketvirtasis uosto Bendrojo plano variantas, kuriame numatoma išorinio uosto ties Melnrage statyba ir Kiaulės Nugaros salos sujungimas su žemynine dalimi.

"Saloje buvo paukščių perykla. Kai dar dirbau locmanu, prisimenu, gamtininkai reikalaudavo netriukšmauti, nelipti į krantą. Ta sala nėra dirbtinė, supilta tik sovietmečiu. Turiu dar vokišką Klaipėdos žemėlapį, jame jau yra Kiaulės Nugara. Ta sekluma buvo išlindusi iš vandens, ant jos augo žolės, nendrės. Mano laikais tokių dalykų, kad ji panertų po vandeniu, o paskui išlįstų, nebuvo. Uoste kartais vanduo pakyla ir per metrą, o per uraganą "Anatolijus" - net beveik du metrus. Gali būti, kad ankstesniais laikais ji buvo užpilama vandens", - pasakojo kapitonas Ričardas Lučka, nuo 1972 metų dešimtmetį dirbęs Klaipėdos uosto locmanu.

Saloje norėta statyti perkėlą

"1983-1984 metais, ruošiantis statyti Mukrano perkėlą (Tarptautinę jūrų perkėlą), sužinojome, kad čia gali būti vežamos radioaktyvios atliekos. Buvo toks planas, kad Rusija rinks iš Europos atliekas ir veš į Sibirą bei ten jas laidos. Perkėlą norėta statyti ir Kiaulės Nugaroje, sujungiant ją su Smeltės pusiasaliu, ir toje vietoje, kur dabar planuojami pietiniai uosto vartai. Projektuojama buvo centralizuotai Maskvoje. Mes tik iš Mokslų akademijos gaudavome dokumentus ir kartais dalyvaudavome kokiame nors svarstyme.

Mes, mokslininkai, bandėme tam priešintis, nes visada norėjome išsaugoti šitą vietą. Stengėmės įrodyti, kad perkėlos ten negali būti ir stūmėme ją tolyn iš Kuršių marių. Motyvavome tuo, kad radioaktyvios medžiagos turi būti toliau nuo vandenvietės, nuo Vilhelmo kanalo, iš kurio maitinama vandenvietė. Įrodinėjome visokiais būdais - ir kad farvateris paveiks Kuršių marių režimą, ir kt. Žinoma, padaryti taip, kad tokio objekto apskritai nebūtų, negalėjome, bet prisidėjome parenkant vietą Smeltės pusiasalyje", - pasakojo B. Gailiušis.

Nebuvo įteisinta kaip sausuma

Dar 1955 metų topografiniai Lietuvos žemėlapiai dabartinę KN vaizduoja dar kaip seklumą, o kaip sala ji žymima 1980 metų topografiniuose žemėlapiuose.

Kadangi KN per keliasdešimt metų tarsi iškilo iš vandens, pamirštama pasirūpinti jos juridiniu įforminimu. Juridiniu požiūriu bent jau iki 2011 metų ji buvo ne sala, o vanduo. Pietinė Klaipėdos uosto riba ėjo per KN. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai priklausė tik šiaurinė jos dalis ir tik trečdalis tos maždaug 20 ha teritorijos. Kiti du trečdaliai salos buvo už Klaipėdos uosto ribos.

Pirmasis triukšmingai apie šios niekieno žemės įteisinimą prabilo tuometinis Uosto direkcijos vadovas Eugenijus Gentvilas, nes paaiškėjo, kad tokios salos žemės kadastruose apskritai nėra. Formaliai KN buvo ne sausuma, o akvatorija, be to, įstrižu brūkšniu planuose padalyta į dvi dalis: šiaurinis jos trečdalis priklausė jūrų uostui, o likę du trečdaliai - Vidaus vandens kelių direkcijai.

Atiteko Uosto direkcijai

Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Žemėtvarkos skyriaus vedėjos Raimondos Gružienės teigimu, likusi KN salos dalis - 11,5 ha buvo perduota Uosto direkcijai - 2011 metų pabaigoje ar 2012 m. pradžioje buvo parengtas formavimo-pertvarkymo projektas. Visa KN - apie 20 ha, R. Gružienės teigimu, perduota Uosto direkcijai Vyriausybės, o ne Savivaldybės nutarimu.

Ko gero, labiausiai KN buvo "iščiupinėta" ruošiantis statyti SGD terminalą, kuris buvo baigtas 2014-aisiais. "Saloje vyrauja technogeninis, t. y. žmogaus supiltas smėlingas gruntas. Radome ir statybinio laužo, t. y. 4-5 gelžbetoninius blokus, sveriančius apie 70 tonų. Manau, tai buvo elektros linijų pamatai. Mes juos pašalinome", - sakė Uosto direkcijos infrastruktūros direktorius Vidmantas Paukštė.

Prieš pradedant statyti SGD terminalą šalia KN, kai kurie klaipėdiečiai aiškino, kad iškasus duobę laivui-dujų saugyklai "Independence" sala prasmegs po vandeniu. Dabar turint omenyje uosto direkcijos planus suformuoti papildomą teritoriją vandenyje ir KN sujungti su Smeltės pusiasaliu, "žinovai" prognozuoja, kad, sala prasmegs, kai joje bus pastatyti sunkiasvoriai kranai.

Kranai KN dar neplanuojami

"Paraiškos statyti Kiaulės Nugaroje terminalą tikrai dar nesame gavę. Sunkiai įsivaizduoju kranus ant pačios salos, juos aš matau ant naujai supiltos teritorijos. Iš principo mums reikia sujungti KN su nauja teritorija tam, kad būtų uždaryta protaka ir turėtume ten ramią akvatoriją, kurioje būtų galima vykdyti kokią nors veiklą. Tačiau apie tai dar per anksti kalbėti. Uosto bendrajame plane (BP) rodome tą teritoriją kaip įsisavinamą, o kai jį tvirtinsime, žiūrėsime, kokie reikalavimai bus keliami.

Kada tie planai bus įgyvendinti, sunku pasakyti. Manau, viskas turėtų vykti tik tada, jeigu bus poreikis, ir tam tikrais etapais. Pirmiausia toje dalyje, už KN, maždaug ties Kairių g., kur yra užteršto grunto aikštelė, turėtų atsirasti pietiniai uosto vartai, nes to reikalauja gamtosaugininkai tam, kad būtų galima gilinti uostą ir sureguliuoti gėlo bei sūraus vandens apykaitą. O tolesnis teritorijos vystymas priklausys nuo to, ar atsiras investuotojas, ar toks projektas bus gyvybingas, t. y. atsiperkantis. Manau, pirmas žingsnis turėtų būti žengtas iki 2021 metų, nes pietiniai uosto vartai yra susiję su uosto gilinimu. Tai yra artimoji perspektyva. O ar reikės tolesnės perspektyvos, parodys rinka ir aplinkybės. BP rodomi sprendimai žvelgiant gana toli į priekį", - aiškino V. Paukštė.

B. Gailiušio manymu, po 10 ar 20 metų KN bus įrengtos krantinės.

Senuose žemėlapiuose vaizduojama sekluma

Dr. Vasilijus SAFRONOVAS, Klaipėdos universiteto istorikas

Kai kurie XVII a. vidurio rankraštiniai planai lyg ir leistų daryti prielaidą, kad juose pavaizduota sekluma Kuršių mariose. Nepaisant to, aiškus darinio, kurį vadiname Kiaulės Nugara, vaizdavimas kartografijoje prasideda XIX a. viduryje. Pirmas man žinomas kartografinis dokumentas, kuriame aiškiai matyti šis darinys, yra Gottlobo Danielio Reymanno sudarytas ir po jo mirties paskelbtas topografinis žemėlapis. Jo išleistos kelios laidos: 1838 m., 1849 m. ir vėliau. Tiesa, tai nebūtinai reiškia, kad darinys yra toks vėlyvas, nes ankstesni planai ir žemėlapiai arba neužgriebdavo šio konkretaus marių ruožo, arba juose tiesiog nebuvo vaizduojamos Kuršių marių seklumos ir gilumos.

1876 m. Baltijos jūros pakrantės jūrlapis yra pirmasis man žinomas šaltinis, kuriame randame pavadinimą Schweinsrücken. Žemėlapiai taip pat rodo, kad seklumos forma kito: XIX a. viduryje ji parodyta panaši į dabartinę, tačiau XX a. pirmoje pusėje buvo ilgesnė ir labiau "ištįsusios" formos. Galbūt šį formos pokytį galima sieti su Karaliaus Vilhelmo kanalo statyba (baigta 1873 m.) ir medienos uosto (įlankos) suformavimu jo gale.

Dabar tai dirbtinė sala

Rimas ŽAROMSKIS, profesorius krantotyrininkas

Iki Vilhelmo kanalo iškasimo tai buvo smėlėta sekluma. Labai papildyta ji buvo tada, kai buvo kasama Malkų įlanka, Vilhelmo kanalo dalis. Kai buvo statoma Vakarų laivų remonto įmonė ir kasamos dokų duobės, t. y. kai uostas buvo plečiamas į tą pusę, gruntas visą laiką buvo pilamas ant tos seklumos, ji iškilo labai aukštai ir dabar apie seklumą nebėra ko kalbėti. Dabar ji yra dirbtinė sala, bet jos pagrindas natūras - buvusi sekluma.