Kaip Lietuva įsigijo silpnųjų ginklą

Prisiminimais apie tai, koks buvo nueitas varginantis kelias kuriant šias pajėgas pasidalino atsargos kapitonas Valerijus Krisikaitis, stovėjęs prie lietuviškųjų kovos plaukikų ištakų.

Pasak šio vis dar nardančio atsargos kapitono, kovos plaukikai yra silpnųjų ginklas, nes juos gali turėti ir neturtinga šalis.

Pati pradžia

V. Krisikaitis 1991 m. grįžo iš jūros ir nutarė daugiau į ją nebeplaukti. Nuėjo į tuometinį Krašto apsaugos departamento Klaipėdos skyrių ir pasakė, kad būtų gerai įkurti kovos plaukikų būrį, nes Klaipėda - uostas. Jį palaikė tuometinis departamento direktorius Cirilis Norkus.

"Nuo to viskas ir prasidėjo, pradėjau rinkti žmones, treniruoti, po truputį kaupti ekipuotę. Bet aš ne vienas tai padariau, mūsų buvo gana daug", - sako jis.

Anot jo, koviniai narai ar koviniai plaukikai iš esmės nesiskiria. Amerikiečiai bandė juos klasifikuoti. Pavyzdžiui, kovos plaukikai - vaikinai, veikiantys tik savo dalinyje. Kai reikia išlaipinti desantą, juos paleidžia pirmus, kad išžvalgytų pakrantę, gylį, sunaikintų užtvaras, kad laivai galėtų priplaukti prie pat kranto. O povandeniniai diversantai arba koviniai narai veikia labai slaptai. Pasaulyje jie vadinami įvairiai.

"Mes ilgą laiką buvome kovos plaukikai, ta sąvoka panaikinta, kai atsidūrėme laivyne", - aiškino pokalbininkas.

Vokietija kovos plaukikus rengti pradėjo 1944 m. Latviai - panašiai kaip ir lietuviai, apie 1991-uosius. Estai irgi pradėjo panašiai, apie 1992-1993 metus, bet jie padarė tam tikrų klaidų, dėl kurių žuvo žmonės - per seklumą ėję vaikinai pakilus vėjui buvo atsidūrę labai toli nuo kranto, plaukti su rūbais ir ginklais buvo sunku ir jie nuskendo. Tad estai kurį laiką kovos plaukikams buvo "abejingi". 2006-aisiais, kai V. Krisikaitis išėjo į atsargą, estai kovos plaukikų dar neturėjo.

Narai išminuotojai, pavaldūs laivynui, pradėjo rastis apie 1997-uosius tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, tiek Estijoje.

"Pirmiausia reikia, kad žmogus norėtų būti kovos naru, nes tai be galo pavojingas darbas, kur kas pavojingesnis nei paprasto naro. Nes gali tekti atlikti ir specialias užduotis, būti diversantu ir kita. Atrinkti galinčius dirbti tokį darbą buvo sunku. Žmogus turi būti šaltakraujis, ramus, neaukšto ūgio - 1,73-1,75 metro, kad būtų nelabai matomas. Būsi didelis - iš tolo pastebės", - kalbėjo V. Krisikaitis.

Iš pirmųjų devynių vaikinų, kuriuos jis mokė, kai kurie dar iki šiol tarnauja. Per metus būdavo parengiama po kelis narus.

"Narų kursas trukdavo 7 savaites. Lieka trys, pasikvieti ir patari rinktis kitą specialybę, nes žinai, kad negalės dirbti. Matai, kad nuolat daro klaidas. Vadinasi - nieko neišeis. Kovos plaukikų užduotis atlikti gali ne kiekvienas naras. Jie negali nuvilti nei savęs, nei kitų. Reikalinga ir ištvermė, ir humoro jausmas. Fiziškai silpni iškrisdavo per pirmą savaitę. Kai kuriems duodavau tik naro mėgėjo, galinčio atlikti poilsinį nardymą, pažymėjimą", - pasakojo instruktorius.

Grimavosi kaip aktoriai

Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT) 1992 metų sausio 2 d. įkūrė klubą "SKAT Nautilius". Jo tikslas buvo suburti gerai apmokytų akvalangininkų grupę. Po teorinių užsiėmimų vaikinai treniruodavosi baseine. Treniruotės vykdavo anksti ryte - nuo 6 iki 7 val. Į Pakrančių apsaugos operatyvinį būrį iš 47 jaunuolių buvo atrinkta tik 14. Ir tik keli, turintys šiokios tokios nardymo patirties, pradėjo spec. treniruotes atvirame vandenyje.

Tais metais žiema buvo šilta, upėje nebuvo ledo, vandens temperatūra - 2-3 laipsniai. Plaukiama būdavo naktimis ir poromis, ir po vieną apie 1 km nuo katerių bazės iki tilto bei grįžtama atgal. Iš pradžių treniravosi tik trys. Pirmieji narai hidrokostiumus turėjo, o pirštinių - ne. Rankas tepdavo solidolu, bet jos vis tiek šaldavo.

Visą straipsnį skaitykite dienraščio "Vakarų ekspresas" ketvirtadienio numeryje