Jūrininkų žvaigždynas (3)

Flotilės kapitonas, kurio vardas tapo Anglijos karinių jūrų pajėgų simboliu. Savo karjerą jis pradėjo plaukiodamas prekybiniais ir kariniais laivais į Vakarų ir Rytų Indiją. Prasidėjus karui su Prancūzija 1793 m. Nelsonas buvo paskirtas Viduržemio jūros eskadrilės laivo kapitonu. 1794 m. vadovavo desantui Korsikoje, mūšyje prie Kalvio jis neteko dešinės akies. 1797 m. mūšyje prie Sent Vincento H. Nelsono vadovaujama eskadrilė sutriuškino Ispanijos flotilę. Kapitonas pelnė nacionalinio herojaus vardą, riterio kryžių ir kontradmirolo laipsnį. Tais pačiais metais per nesėkmingą bandymą užimti Santa Kruzą (Tenerifės salą) Nelsonas neteko dešinės rankos.

1798 m. mūšyje Abukiro įlankoje (Nilo žiotys) Nelsonas panaudojo netikėtą nelinijinio puolimo taktiką ir sutriuškino 11 prancūzų laivų, neprarasdamas nė vieno savo. Šis mūšis sustabdė Bonaparto armiją Egipte.

1801 m. jis sudegino Danijos laivyną prie Kopenhagos. 1803 m. atsinaujinus karui su Prancūzija, Nelsonas tapo britiškosios Viduržemio eskadrilės vadovu. Dvejus metus jis gainiojosi priešą, kuris vis išsisukdavo nuo mūšio. 1805 m. britų eskadrilė susikovė su jungtinėmis ispanų ir prancūzų jūrų pajėgomis prie Trafalgaro iškyšulio ir jas sutriuškino, tačiau Nelsonas šiame mūšyje buvo mirtinai sužeistas.

Žakas Ivas Kusto (1910-1997), Prancūzija

Žymiausias pasaulio okeanografas, jūrininkas, ekologas, režisierius, fotografas, akvalango išradėjas. Pats Kusto mėgo save vadinti okeanografijos inžinieriumi.

Ž. Kusto su žmona išvyko į Tulonę, jis buvo paskirtas dirbti kreiserio instruktoriumi. Čia pradėjo nardyti ir tyrinėti povandeninį pasaulį.

Ž. Kusto išbandė visus galimus kūno temperatūros išlaikymo po vandeniu būdus - neišskiriant nė spirito gėrimo ir kūno tepimo riebalais. Taip buvo sukurtas vadinamasis šlapias hidrokostiumas, kurį dabar naudoja pasaulio plaukikai.

1943 metų žiemą nacių okupuotame Paryžiuje Ž. Kusto ir Emilis Gagnanas sukūrė akvalangą - povandeninius plaučius, su kuriais galima kvėpuoti 90 metrų gelmėje. 1943 metų birželį Rivjeroje Kusto pirmą kartą paniro po vandeniu su akvalangu.

1950 m. Kusto išsinuomojo laivą "Calypso", aprūpino jį mobilia laboratorija jūros tyrinėjimams, nardymo bei filmavimo įranga ir po metų pradėjo povandeninius tyrinėjimus bei dokumentinio serialo "Kusto komandos odisėja" filmavimą. Po metų jis sukūrė iki šiol geriausiu vadinamą filmą apie povandeninį gyvenimą "Tylos pasauliai". Kanų festivalyje šiai juostai skirta "Auksinė palmės šakelė", jis pelnė ir "Oskarą". Kanų festivalio auksas ir dar vienas "Oskaras" skirtas ir kitam Kusto filmui "Raudonosios žuvies istorija". Trečiąjį Amerikos kino akademijos "Oskarą" pelnė jo filmas "Pasaulis be saulės".

1960 m. Kusto sustabdė Prancūzijos vyriausybės sprendimą palaidoti Viduržemio jūroje 6 500 barelių radioaktyvių atliekų, nors tuomet laikraščiai atsisakė spausdinti jo straipsnius. Kusto paskambino į įtakingą laikraštį sekmadienio vakarą, kada redakcijoje nebuvo jokių vyriausiųjų redaktorių ir paprašė išspausdinti paskalą, neva atominėms laidotuvėms pats Kusto ir parinko vietą. Kitą rytą prie durų jo laukė minia reporterių. Po spaudos konferencijos prieš radioaktyvių atliekų laidojimą protestavo jūreiviai, viešbučių, turistinių organizacijų atstovai. Valdžia su prezidentu Šarliu de Goliu turėjo atsisakyti savo planų.

1996 m. sausio 11 d., susidūręs su barža Singapūro uoste, nuskendo "Calypso". O po metų nuo infarkto mirė ir pats Kusto. Jo suburto judėjimo už okeano gyvybės išsaugojimą ("Cousteau Society for the Protection of Ocean Life") prancūziškasis padalinys gyvas iki šiol.

Turas Hejerdalas (1914-2002), Norvegija

Jis vadinamas žymiausiu XX a. jūrų ir vandenynų keliautoju, antropologu, kultūros istoriku, rašytoju.

Studijuodamas Turas nutarė vykti į izoliuotą nuo civilizuoto pasaulio salą Ramiajame vandenyne tyrinėti jos gyvūniją. 1936-uosius praleidęs Fatu Hiva salelėje Markizo salyne Prancūzijos Polinezijoje, remdamasis ten aptiktais archeologiniais radiniais, raižiniais akmenyje, čia gyvenusių aborigenų mitologiniais pasakojimais bei kitais duomenimis, 1941 m. paskelbė viso pasaulio mokslininkus sudominusią hipotezę, kad polineziečių protėviai kilę ne iš Azijos pietryčių, kaip iki tol manyta, o iš Pietų Amerikos.

Norėdamas patvirtinti šią hipotezę, Hejerdalas 1947 m. plaustu "Kon Tiki", surištu iš balzos medžių, augančių tik Pietų Amerikoje, perplaukė Ramųjį vandenyną nuo Peru iki Tuamotu salyno. Vėliau sėkmingai rinko įrodymus Galapagų salyne, Velykų saloje.

Norėdamas įsitikinti, jog iki Kolumbo tarp Europos ir Amerikos galėjo būti kultūros ryšių, pagal senovės egiptiečių freskas iš papiruso pagamintomis valtimis "Ra I" ir "Ra II" Hejerdalas 1969-1970 metais nuplaukė nuo Asfi uosto Šiaurės Vakarų Afrikoje, Maroke, iki Barbadoso Vidurio Amerikoje.

1971-1974 m. Hejerdalas tyrinėjo tarp Tigro ir Eufrato upių gyvavusias civilizacijas, o pagal senovinį šumerų modelį Irake iš nendrių nupintu laivu "Tigris" plaukė senoviniais prekybos keliais, kurie prieš tūkstančius metų jungė Šumerą Mesopotamijoje, Harapos imperiją Indijos šiaurės vakaruose, Puntą Afrikos rytuose. Tačiau kelionę nutraukė karas.

1982-1984 m. Hejerdalas surengė archeologijos ekspediciją į Maldyvų salyną. Čia surado iki tol nežinomą Saulės garbintojų civilizaciją, gyvavusią prieš 5 000 metų, ir įrodė, kad Maldyvų gyventojai palaikė kultūrinius ryšius su Šri Lanka, Indija.

1988-1994 m. ekspedicijoje tyrinėjo laiptuotas piramides Tulume, kasinėjo prie Titikakos ežero ir rado svarbių įrodymų, liudijančių ikiinkinių tautų ryšius su Polinezija.

1990 metais jis apsigyveno Kanaruose ir ėmėsi tyrinėti jau beveik išmirusių čiabuvių istoriją. Hejerdalas iškėlė hipotezę, kad senieji Kanarų salų gyventojai ne tik bendravo su kaimynais, bet ir patys yra įvairių tame regione gyvenusių tautų ir rasių mišrūnai. Rado jų ryšių su senovės egiptiečiais, finikiečiais, berberais, tuaregais, libiečiais, sirais ir hetitais.

Adomas Daugirdas (1894-1979), Lietuva

Tolimojo plaukiojimo kapitonas.

Peterburge baigė karo jūrų mokyklą, Balaklavos povandeninių laivų mokyklą, tarnavo povandeniniuose laivuose. Vienas iš Lietuvos jūrinininkų sąjungos kūrėjų, 1923-1927 m. vadovavo pakrančių apsaugos laivui "Prezidentas Smetona". 1933-1939 m. buvo Klaipėdos uosto kapitonas. Mirė Kanadoje.

Bronius Krikštopaitis (1902-2000), Lietuva

Tolimojo plaukiojimo kapitonas.

1923- 1925 m. mokėsi Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Jūrininkų skyriuje. 1925-1928 m. atliko plaukiojimo praktiką G. Eriksono burlaivyje "Archibald Russel". 1930 m. baigė Abo navigacijos institutą Suomijoje. 1932 m. buvo ledlaužio "Perkūnas", 1933-1935 m. garlaivio "Freisland", 1935-1936 m. garlaivio "Rimfrost" šturmanas.

Vadovavo garlaiviams "Maistas" (1936-1937 m.), "Marijampolė" (1937-1938 m.), "Kaunas" (1938-1939 m.). 1940-1941 m. buvo garlaivio "Marijampolė" kapitonas.

Feliksas Marcinkus (1905-1961), Lietuva

Tolimojo plaukiojimo kapitonas.

1923-1925 m. mokėsi Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Jūrininkų skyriuje. 1925-1927 m. atliko plaukiojimo praktiką G. Eriksono burlaivyje "Olivebank". 1930 m. baigė Abo navigacijos institutą Suomijoje. 1936-1937 m. buvo garlaivio "Barfrost" šturmanas ir kapitonas.

Vadovavo garlaiviams "Šiauliai" (1937-1938 m.), "Panevėžys" (1938-1939 m.), "Utena", "Marijampolė" (1940 m.). Mirė Australijoje.

Liudvikas Stulpinas (1871-1934), Lietuva

Tolimojo plaukiojimo kapitonas.

1903 m. baigė Liepojos jūrų mokyklą. Buvo šturmanas burlaiviuose ir garlaiviuose. 1908-1918 m. vadovavo transatlantiniams garlaiviams "Lithuania", "Birma", "Rosija".

Vienas iš Lietuvos jūrininkų sąjungos kūrėjų. 1923 m. buvo išrinktas šio sąjungos garbės pirmininku. 1923-1933 m. buvo pirmasis Klaipėdos uosto kapitonas.

Povilas Almis Mažeika (1915-2004), Lietuva

Jūrininkas, mokslininkas, rašytojas.

1938-1943 m. studijavo Neapolyje (Italija) ir apgynė fizinių jūros mokslų daktaro darbą.

1936-1937 m. per studijų atostogas plaukiojo Lietuvos ir Didžiosios Britanijos laivais. Buvo laivo "Kaunas" įgulos narys, kai 1939 m. lapkričio 11 d. Šiaurės jūroje jį torpedavo nacių povandeninis laivas U-57.

1944 m. pasitraukęs į Vokietiją Mažeika pradėjo studijuoti jūrinę biologiją Berlyno universitete. Po Antrojo pasaulinio karo vadovavo lietuvių pabėgėlių stovyklai Nurtingene (Vokietija).

1946-1948 m. Mažeika buvo Lietuvių jūrų mokyklos direktorius Baltų jūrų mokykloje Flensburge.

1949 m. emigravo į JAV, iki 1954 m. dirbo žvejybos srityje Atlanto vandenyne, 1955-1968 m. Vašingtone "Navy Oceanografic Office" okeanografu, 1969-1973 m. "Tropical Atlantic Biological Laboratory" fizinės okeanografijos programos vedėju, 1974-1982 "Navy Research Laboratory" okeanografu.

1983-1988 m. dirbo fizinės okeanografijos konsultantu Margaritos saloje, Venesueloje. Dalyvavo 7 jūrinių tyrimų ekspedicijose. Mokslinius darbus skelbė JAV ir Vokietijos okeanografijos žurnaluose.