Ir po šimto metų kyla klausimas dėl jūrinės Lietuvos ateities

Lietuvos jūrų muziejus savo tęstinę programą "Lietuva - jūrinė valstybė", skirtą paminėti šalies laivyno šimtmečiui, ne atsitiktinai pristatė Vasario 16-osios išvakarėse. Ši data labai svarbi Lietuvai kaip jūrinei valstybei. 1923 m. vasario 16 d. ambasadorių konferencijoje Paryžiuje oficialiai patvirtinta, kad Klaipėdos kraštas atitenka Lietuvai. Nuo tos datos prasidėjo mūsų šalies jūrinis gyvenimas.

Muziejus ragina visą Lietuvą jūrinio laivyno šimtmetį minėti ne tik šiemet, bet iki pat 2023 metų, kai švęsime Klaipėdos krašto prijungimo ir Lietuvos tapimo jūrine valstybe šimtmetį.

Visus programos "Lietuva - jūrinė valstybė" projektus vienija šūkis "Su jūra mes didesni". Siekiama, kad visi Lietuvos žmonės, jos kaimynai ir visas pasaulis žinotų, kad Lietuva yra jūrinė valstybė. Prie šio sumanymo kviečiami prisijungti visi norintieji. Programa atvira, priimami įvairūs pasiūlymai. Tikimasi, kad ir verslininkai neliks nuošalyje, programai reikalinga ir finansinė parama.

Pirmas bandymas nesėkmingas

1921 m. kovo 11 d. į Klaipėdą atplaukė ir antrasis motorinis burlaivis "Kastytis". Po pirmųjų apsilankymų Lietuvos uoste abu prekybiniai burlaiviai su druskos ir miltų kroviniu išplaukė į Latvijos uostus. Pasak muziejaus direktoriaus pavaduotojo, istoriko Romualdo Adomavičiaus, realų priėjimą prie jūros Lietuva gavo 1921 m. kovo pabaigoje, kai pasirašė sutartį su Latvija ir gavo pajūrio ruožą tarp Palangos ir Šventosios.

Kauno ir kitų verslininkų bandymas įsigijus laivus "Jūratė" ir "Kastytis" kurti Lietuvos jūrinį laivyną, pirkti Lietuvos garlaivių bendrovės akcijas, nebuvo sėkmingas, nors pinigų laivams pirkti aukojo ir Amerikos lietuviai. Laivai plaukiojo, bet prekybos nevykdė.

Tik praėjus 15 metų nuo 2021 m. įsikūrė tautinė laivybos kompanija "Lietuvos Baltijos loidas", atsirado nuolatinės laivybos linijos, prasidėjo prekyba. Tada Lietuva jau turėjo laivus "Panevėžys", Kaunas" "Marijampolė" "Maistas", "Utena", "Kretinga", "Šiauliai". Tikrasis tautinis laivynas susiformavo apie 1926 metus. Iki 1939 m. šalis jau turėjo 30-40 profesionalių jūrininkų, kurie mokėsi užsienyje - Olandijoje, Švedijoje, Vokietijoje.

Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius Vaclavas Stankevičius sako, kad šiais laikais šalies jaunimas domisi jūrinėmis specialybėmis, tačiau studentų skaičius nedidėja, bet jau treji metai yra stabilus, nemažėja. Jeigu leis pandeminė situacija, mokykla kartu su muziejaus darbuotojais ketina vykti į Jurbarką, į miestą, kuriame buvo registruotas pirmasis laivas "Jūratė", kartu švęsti laivyno šimtmečio su Lietuvos žmonėmis. Mokykla ketina Nemune pademonstruoti savo mokomuosius laivus, supažindinti su tuo, kaip šalyje rengiami jūrininkai.

Laivynas posūnis?

"Limarko" grupės prezidentas Vytautas Lygnugaris pateikia tokius skaičius. Europos Sąjungos (ES), kuri valdo apie 50 proc. pasaulinio laivyno, kompanijų laivyną sudaro 23 tūkst. laivų. Lietuvos laivams tenka tik 0,5 proc. ES laivyno tonažo, t. y. lašas jūroje.

2000 m. Lietuvos jūrų laivų registre buvo 246 jūriniai laivai, 2010 m. - jau tik 138, o 2020-aisiais - 102.

Per 20 metų Lietuvos laivynas sumažėjo 2,5 karto. Ir jis turi tendenciją mažėti toliau. O ES laivynas nuo 2005 iki 2014 metų išaugo 70 proc. Pasak V. Lygnugario, Lietuvos laivynui konkuruoti gana sunku.

Šiam verslui mūsų šalyje nesudarytos palankios sąlygos. Nors taikoma tonažo mokesčio lengvata, gyventojų pajamų mokesčio lengvata jūrininkams, nėra tokių pagrindinių dalykų kaip "Sodros" lubų lygis, kurį turi kitos ES šalys. Todėl Lietuvos jūrininkai ieško darbo kitose šalyse. Lietuvos laivams trūksta darbininkiškų profesijų jūrininkų. Juos tenka samdyti iš trečiųjų šalių. Jie gali sudaryti tik 50 proc. įgulos narių skaičiaus. Pasak V. Lygnugario, to nepakanka, o reikalavimas, kad kapitonas būtinai būtų ES pilietis, yra perteklinis.

"Pats laivynas yra posūnio vietoje. Lietuvoje šalies, kaip jūrinės valstybės, supratimas baigiasi tik Klaipėdos uostu. Viena keltų bendrovė paanalizavusi sąlygas Lietuvoje vis dėlto nusprendė savo naują keltą registruoti Kipre. "Ar Lietuvos laivynas turės ateitį, daugiausia priklausys nuo valdžios sprendimų, nuo įstatymų lankstumo. Patvirtintoje Vyriausybės programoje, transporto sektoriuje, nėra nė sakinio apie laivyno vystymą. Tai optimistiškai nenuteikia", - sako V. Lygnugaris.

Lietuviui tolimi vandenys - įtartina vieta

Rašytojo, publicisto, profesorius Justino Žilinsko manymu, juntamas skirtumas tarp žemyninės Lietuvos dalies ir Klaipėdos. Šalies populiariojoje kultūroje nėra esminio supratimo, kad Lietuva - jūrinė valstybė. Didieji vandenys lietuviams nuo seno buvo įtartina vieta ir jie eina prie jūros, o neplaukia į ją. Lietuvių dainose irgi jūros mažai, išskyrus pamario žvejų dainas. Dainose daugiau dominuoja Palanga ir atostogos. J. Žilinską maloniai nustebino, kad pradedant minėti Lietuvos laivyno šimtmetį Lietuvos operos ir baleto teatro trupė socialiniuose tinklus pasirodė su jūrine daina.

Poezijoje ir literatūroje taip pat jūra ne dažnai sutinkama. Vienos mokyklos programinėje literatūroje nebuvo Pauliaus Širvio, kuris plaukė į jūrą. Iš rašytojų, rašiusių apie jūrą, labiausiai žinomas kaip marinistas Ignas Pikturna. Publicistinėje literatūroje, be Aloyzo Každailio knygos "Laivai ir jūrininkai", jo knygų vaikams, daugiau nieko įsimintino nėra. J. Žilinskas mano, kad iki žemyninės dalies gyventojų sąmonės Klaipėda "neprisikasa".

Tiems, kurių širdyje jūra

Muziejus pristatė pirmą savo programos projektą "Geltona. Žalia. Raudona. Mėlyna!", kuris, anot O. Žalienės, sukurtas tiems, kurie širdyje nešiojasi jūrą.

Projekto koordinatorė, muziejaus Kultūros komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vedėja Nina Puteikienė pastebi, kad Lietuva pasauliui pristatoma kaip krepšinio, archajiškos kalbos, lazerio, biomedicinos, greičiausio interneto šalis, bet ne kaip jūrinė valstybė. Pasak N. Puteikienės, mūsų trispalvėje trūksta ketvirtos spalvos - tamsiai mėlynos jūros spalvos ir tautos suvokimo, kad jūra yra platesnė nei paplūdimiai. "Didelis galvosūkis mums buvo, kaip istoriją patraukliai perteikti visuomenei, kad ji būtų įdomi ir jaunimui. Jūroje savo įspaudus palieka kiekviena valstybė, o laivų kapitonų likimai - valstybės istorijos dalis. Todėl nusprendėme istoriją parodyti per iškiliausių Lietuvos kapitonų portretus", - sako ji. Projekto "Geltona. Žalia. Raudona. Mėlyna!" autoriai - R. Adomavičius, J. Žilinskas, kūrybinė agentūra EZCO. Istorikas atrinko dešimt iškiliausių tarpukario nepriklausomos Lietuvos kapitonų, palikusių ryškiausią pėdsaką jūroje. Buvęs Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius profesorius Viktoras Senčila sako, kad susidaro įspūdis, jog kiekvieną kapitoną jis pažinojo asmeniškai. J. Žilinskas parašė taiklias biografines apybraižas apie kiekvieną kapitoną, atskleisdamas ir mažas jų žmogiškąsias nuodėmes. Vaizdą sukūrė kūrybinė agentūra EZCO.

Dešimt iškiliausių kapitonų

Bene labiausiai klaipėdiečiams ir Lietuvos žmonėms žinomas yra pirmasis Klaipėdos uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas. Jo vadovaujamas laivas "Birma" 1912 m. skubėjo į pagalbą skęstančiam laivui "Titanikas". Buvo pasamdyta 15 papildomų kūrikų, kad laivas greičiau plauktų, bet jis taip ir nepriplaukė prie "Titaniko".

Kapitonas Juozas Andžejauskas įvedė laivą "Jūratė" į Klaipėdos uostą. Kapitonui Feliksui Marcinkui 1939 metais darant reisą į tuometinį Leningradą (dabar Sankt Peterburgas) NKV pasiūlė bendradarbiauti. Jis sutiko norėdamas išsaugoti laivą. Grįžęs atsisakė plaukti raudonuoju maršrutu.

Kapitonas Antanas Kaškelis - pirmojo Lietuvos karo laivo "Prezidentas Smetona" kapitonas. Jis sukūrė ir laivo vėliavą. Kapitono Benedikto Monkevičiaus vadovaujamas laivas dalyvavo Talino evakuacijoje, pateko į vokiečių lėktuvų antskrydį, įstrigo pakrantėje. 1942 m. jis ir dar trys jūrininkai buvo sušaudyti. Jo kapas iki šiol nežinomas. Profesoriaus V. Senčilos teigimu, šis kapitonas yra buvusio ilgamečio Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus giminaitis.

Kapitonas Zigmas Domeika emigravo į Meksiką, ten įkūrė lietuvių bendruomenę, dirbo tanklaivyje. Bus pasakojama ir apie kapitonus Bronių Krištopaitį, kuris žurnale "Mūsų jūra", būdamas atsakingasis sekretorius, 1939 m. rašė: "Be jūros nėra tautos ateities. Tik jūra gaivina, atneša tautai laisvą pasaulio orą", ir apie kapitonus Eduardą Sliesoraitį, Juozą Kaminską ir Alfonsą Urbelį.

Lietuvos jūrų muziejus nuo šiol kiekvieną antradienį savo socialiniame tinkle "Facebook" pristatys po vieną kapitono istoriją. Vaizdas nebus statiškas, o animuotas. Taigi dešimt savaičių bus pažindinama su iškiliausiais tarpukario Lietuvos kapitonais. Prie šio projekto jungiasi ir "Vakarų ekspresas", šias apybraižas rasite ir mūsų laikraštyje, ir interneto portale, ir feisbuke. VšĮ "Klaipėdos šventės" jūrinių projektų koordinatorės Violetos Ulevičienės manymu, projektas turėtų būti ir garsiosios burlaivių regatos "The Tall Ships Races 2021" feisbuke, kad apie šią svarbią sukaktį Lietuvai sužinotų ir startuoti regatoje šiemet į Klaipėdą atplaukti besiregistruojančių laivų įgulos. Lietuvos jūrų muziejus ketina išleisti atvirukų rinkinį "Lietuvos jūrų laivynui - 100", ant UAB "Memelio miestas" pastato sienos pasirodys didžiulės fotografijos "Lietuvos jūrų laivynui - 100", parodoje "Laivai Lietuvos istorijos bangose" Kruizinių laivų terminale bus pristatomi laivų modeliai, bus sukurtas specialus vaizdo klipas, surengtas forumas čia tema. Pats įspūdingiausias ir reikšmingiausias muziejaus renginys - nauja ekspozicija "Nuo žagrės prie šturvalo", pasakojanti tarpukario Lietuvos laivybos istoriją. Prie projekto "Lietuva - jūrinė valstybė" jau prisijungė Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, Lietuvos laivų savininkų asociacija.

Patogiausias būdas SUŽINOTI DAUGIAU – sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!