Gera jūrinė praktika - menas valdyti laivą

Jeigu jūrininkas nejaučia meilės savo darbui, savo laivui, geriau tegu lieka krante.

Visuomenė darosi vis pragmatiškesnė. Kas sieja pragmatizmą ir gerą jūrinę praktiką anais ir dabartiniais laikais?

Termino "gera jūrinė praktika" nepripažino net kai kurie jūrų verslo atstovai.
Vienas jų sovietų laikais mano laive buvo kapitono pirmasis padėjėjas, liaudiškai tariant, "pompolitas". Jis buvo išsilavinęs, apsiskaitęs, bet ir labai mėgstantis ginčytis žmogus. Jis neigė patį terminą, o juo labiau žodį "gera". Jo manymu, jūrinė praktika - joks mokslas. Iš dalies "pompolitas" buvo teisus, nes anglų kalbos akademiniame žodyne nurodoma, kad jūrinė praktika - menas valdyti laivą. O anglai, gyvendami saloje, ko gero, išmano apie laivybą.

Diskutuojant "pompolitas" reikalaudavo kokio nors dokumentalaus įrodymo, kuriame būtų paminėtas šis terminas. Teko jam rodyti vieną iš būtiniausių knygų laive "Tarptautinės laivų eismo taisyklės" (COLREG2), kurioje net du kartus yra kalbama apie gerą jūrinę praktiką. Ši knyga rimta, nes patvirtinta IMO konvencijoje. Norom nenorom "pompolitas" turėjo sutikti, kad vis dėlto toks terminas yra.

Locmaniniai čekiai

Sovietiniais laikais Maskvos jūrų ministerijos finansininkai taupydami valiutą leisdavo kapitonams patiems be locmanų pagalbos vesti laivus per danų sąsiaurius - Didįjį Beltą ir Zundą. Teisę plaukti be locmano kapitonams suteikdavo speciali komisija, kai jie išlaikydavo sąsiaurių locijos egzaminą.

Pusė sutaupytos sumos būdavo išmokama kapitonui, likusi dalis - kitiems įgulos nariams, kurie padėdavo jam praplaukti tais sąsiauriais. Toji premija jau kitą dieną buvo mokama laive valiutiniais čekiais, kuriuos jūreivių žmonos ir mylimosios išleisdavo specialioje parduotuvėje Klaipėdoje "Albatrosas", prisipirkdamos visokių užsienietiškų niekučių.

Mechanikas bandė streikuoti

Sovietinėje valstybėje, kurioje man teko gyventi, bet kokia veikla buvo biurokratiškai paremta įvairiausiomis instrukcijomis - be jų nė žingsnio. Tačiau šis atvejis buvo paradoksali išimtis: ministerijos instrukcijoje buvo aiškiai nurodyta, kad pusę sumos kapitonas pats, be jokios profsąjungos ar "pompolito" pagalbos, skirsto tiems įgulos nariams, kurie padėjo jam saugiai vesti laivą per sąsiaurius. Kam ir kokiomis proporcijomis turi būti skirstoma, toje instrukcijoje nebuvo nurodoma. Tiems čekiams dalinti kiekvienas kapitonas turėjo savo metodą: kas atsižvelgdavo į šturmanų rangą, kas į plaukimą pavojingesnėmis kanalo vietomis, kas į vachtos laiką - dieną ar naktį.

Buvo toks atvejis, kai vienam šturmanui teko gerokai sumažinta čekių suma už tai, kad jis budėjo pasyviai, nebuvo budrus. Iš jo atimta dalis paskirta jūreiviui vairininkui. Kadangi būdavo skaičiuojama nevienodai, atsirasdavo ir nepatenkintųjų, kai kurie net skųsdavosi. Be kapitonų, čekių gaudavo šturmanai ir jūreiviai vairininkai, kai kurie kapitonai mokėdavo ir bocmanui, nes jis budėdavo prie inkarų.

Pavyduliavo ir buvo nepatenkinti laivo mechanikai, sakydami, kad jie irgi budi plaukiant tuo pačiu sąsiauriu. Jiems paprastai paaiškindavome, kad būdami mašinų skyriuje jie tikrai nemato ir nežino, ar yra tiltelyje locmanas, ar ne. Vienas mechanikas mano laive net bandė streikuoti pareikšdamas, kad jeigu jis negaus tų locmaninių čekių, tai plaukiant sąsiauriais neis budėti į mašinų skyrių. Galų gale jo ryžtas streikuoti dingo, liko tik keletas ne visai literatūrinių žodžių.

Vėliau į laivus atėjo dirbti jaunų specialistų mechanikų, kurių tėvai buvo aukšti valdininkai, tad buvome gavę nurodymą mokėti ir kai kuriems mechanikams. Vis dėlto pinigų skirstymas - nedėkingas darbas.

Laiko taupymas

Laivas plaukdamas iš Šiaurės į Baltijos jūrą nuo Skageno gali pasukti arba į Belto sąsiaurį, arba į Zundo, praplaukdamas Hamleto pilį ir Kopenhagą. Beltu paprastai plaukia didesni laivai, o Zundu - mažesni. Beltas yra ilgesnis, ir kelias 150 jūrmylių tolimesnis. Pavyzdžiui, plaukdamas Didžiuoju Beltu į Klaipėdą atvyksti puse paros vėliau, o juk verslui laikas - pinigai. Suprantama, Belte locmano mokestis buvo žymiai didesnis.

Jūrų ministro potvarkiu Zundu galėjo plaukti laivai, kurių grimzlė - iki 6 metrų. Vadovavau laivui, kuris net tuščias, be krovinio, laivagaliu grimzdo daugiau nei 6 metrus, bet priimdamas balastą į forpiką galėjau ištaisyti diferentą ir plaukdamas pro Kopenhagą greičiau sugrįžti namo. Tiesa, šiek tiek rizikuodavau "gauti velnių" iš laivybos skyriaus viršininko. Vis dėlto nugalėdavo noras greičiau grįžti namo, ir netgi apimdavo džiaugsmas, nugalėjus šiokią tokią baimę. Juokais siūliau pakeisti apmokėjimą - daugiau mokėti tiems, kurie plaukia Zundu taupydami laiką.

Bus daugiau

Eimutis ASTIKAS Jūrų kapitonas