Dovanėlę reikėjo įtraukti į Lietuvos gyvenimą

Pirmieji nepriklausomos Lietuvos žingsniai - sudėtingas laikmetis, kai reikėjo į savo rankas perimti visą transporto sistemą ir Klaipėdos uostą.

Izoliuota nuo tarptautinių procesų

Klaipėdos uosto direkcijos kūrimas buvo didžiulis iššūkis Lietuvai. Klaipėdoje tais laikais buvo du uostai - prekybos ir žvejybos, kuriuose veikė Sovietų Sąjungos įmonių konglameratas. Jos buvo pavaldžios ar Maskvai, ar Sankt Peterburgui, ar Odesai, ar Kaliningradui. Pasak J. Biržiškio, visos jos atskirai gyveno ir nesiskaitė su Lietuvos Respublika.

"Gavus tokią dovanėlę, buvo gana sudėtinga įtraukti ją į Lietuvos gyvenimą. Jūriniame komplekse ne visi buvo palankiai nusiteikę Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu. Kai atvažiuodavau į Klaipėdą, ne visi vadovai norėdavo su manimi kalbėtis. Tačiau jūriniame komplekse buvo ir patriotų, iš kurių pavyko sudaryti branduolį, ir mes po truputį ruošėmės. Kai įvyko pučas, mes labai staigiai viską sutvarkėme. Galima tik pasidžiaugti, kad niekas nebuvo sugadinta, visi laivai buvo Lietuvos", - prisimena buvęs susisiekimo ministras.

Visos tarptautinės konvencijos buvo pasirašytos Maskvoje, Lietuva buvo visiškai izoliuota nuo tarptautinių procesų.

BUVĘS. Susisiekimo ministras Jonas Biržiškis ir dabar mano, kad teisingai pasielgta paliekant Klaipėdos uostą valstybinį.

Kuriant dabartinę Uosto direkciją pirmas uždavinys buvo sujungti du uostus, padaryti vieną, priklausomą Lietuvai. Visų pirma Klaipėdoje buvo įkurtas Vandens transporto departamentas, o vėliau - ir Uosto direkcija. Viso uosto kapitonu buvo paskirtas Nikolajus Severinčikas, pasak buvusio ministro, protingas vyras, geras specialistas, kuris mokėsi lietuvių kalbos.

Be abejo, specialistų parinkimas buvo gana sunkus darbas. "Važiuodavau į Klaipėdą, eidavau pas pažįstamus, klausinėdavau, kokių specialistų turime, kurie iš jų galėtų būti vadovais. Po truputį išsiaiškinom palankią terpę. Visi, kurie buvo palankūs Lietuvai, liko dirbti uoste. Įmonėse buvo ir lietuvių, kurie, pradėję nuo žemiausios pakopos, buvo pasiekę savo karjeros zenitą - tapę stambių įmonių vadovais. Jiems situacija buvo itin neparanki - žinojo, kad gali būti pakeisti. Jie rodė pasyvų pasipriešinimą. Kai kurie manęs prašydavosi atleidžiami todėl, kad jų įsitikinimai kitokie", - pasakojo buvęs ministras.

Uostas liko valstybinis

Ministras prisimena, kad Klaipėdos savivaldybės žmonės pageidavo, kad uostas būtų municipalinis. "Manau, kadangi Lietuva turi vieną uostą, pasielgta teisingai paliekant jį valstybinį. Kuriant Klaipėdos uosto modelį kreipiausi pagalbos į kitas valstybes - Olandiją, Belgiją, Vokietiją. Buvo sudaryta specialistų grupė ir mes tą modelį kūrėme pagal Vakarų pavyzdžius. Tai, kad mūsų sprendimas buvo teisingas, kad pasirinkome gerus specialistus, rodo rezultatas. Klaipėdos uostas vystėsi gerai ir šiandien klaipėdiečiai gali didžiuotis, kad turi tokį uostą", - sakė J. Biržiškis. Jis prisipažino, kad tokiu savo kūriniu kaip Uosto direkcija yra patenkintas.

Sudėtingiausia - jūrinis transportas

Paklaustas, ar tais laikais Klaipėdos uostas buvo didžiausias iššūkis, J. Biržiškis atsakė: "Visą transportą sutvarkyti buvo gana sudėtinga. Geležinkelių darbuotojai visiškai nesiskaitė su Lietuva. Jų ministerija buvo Maskvoje. Ten netgi buvo leidžiami įsakymai nebendrauti su mumis. Tada į Maskvą važiuodavau kas antrą savaitę. Kalbėdavausi su visų tų sistemų, kurios valdė įvairų Lietuvos transportą, atstovais apie tai, kaip visas transportas turi pereiti Lietuvai. Paprasčiau buvo su autotransportu ir keliais, kurie jau buvo Lietuvos Respublikos. Toje srityje jau dirbo nemažai Lietuvos institutų parengtų specialistų. Jie kitaip mąstė ir su jais buvo lengviau viską padaryti. Visas kitas transportas, išskyrus uostą, buvo judantis. Nuogąstavome, kad laivai gali išplaukti, lėktuvai išskristi, geležinkelio vagonai išvažiuoti. Tačiau to neatsitiko. Ir vis dėlto, sakyčiau, kad sudėtingiausias dalykas buvo jūrinis transportas."

Maskva suprato - procesas vyks

Klausiamas, ar Maskvoje buvo sutinkamas kaip priešas, J. Biržiškis atsakė: "Nepasakyčiau. Jie patys buvo truputį išsigandę tos byrančios sistemos. Užėjau į milžinišką geležinkelio vadovo pirmojo pavaduotojo kabinetą. Jis rodo man į ant sienos kabantį didžiulį žemėlapį, kuriame pažymėtos visos Sovietų Sąjungos geležinkelio stotys, visi bėgiai nupaišyti, ir sako: "Ir jūs norite visa tai sugriauti? O ar sugebėsite tam vadovauti?" Atsakiau: "Savo daliai sugebėsime. Nenorime sunaikinti visą jūsų transportą, tačiau tai, kas mūsų, atiduokite mums." Maskvos vadovai iš pradžių visiškai nesiskaitė, o paskui po truputį pradėjo suprasti, kad tas procesas vis tiek įvyks."