"Apie tokius laivus, kokius mes matome dabar - 270 ir 330 m ilgio, kurie jau nuolatos lankosi Klaipėdos uoste, net svajoti nesvajojome. Palyginus tai, kas buvo prieš 19 metų, tai, kiek uostas yra pažengęs toli į priekį, daro didžiulį įspūdį, tai tiesiog fantastiškas dalykas", - sakė A. Narmontas.
Jis į Uosto direkciją 1997 m. atėjo kurti dispečerinės. "Niekas mūsų nenorėjo, kiekvienas buvo pats sau šeimininkas. Negalėjo suprasti, kaip direkcija gali kažką reguliuoti. Šiandien be dispečerinės įsivaizduoti direkcijos neįmanoma. Visada maniau, kad tas, kas valdo informaciją, tas yra vadas. Buvo įdomus laikotarpis. Paskui dispečerinę palikau Aleksandrui Kaupui, kuris jai vadovauja iki šiol", - prisiminimais dalijosi A. Narmontas.
Vėliau jis ėjo Jūrų paieškos ir gelbėjimo koordinacinio centro viršininko pareigas. Kai koordinacinis gelbėjimo centras buvo perduotas Lietuvos saugios laivybos administracijai, A. Narmontas tapo uosto kapitono pavaduotoju.
"Iš pradžių veikėme labai aktyviai. Buvome atsakingi ir už jūrą, ir už marias, ir už uostą. Darbų buvo daug. Dabar Uosto direkcija yra atsakinga tik už gelbėjimą uosto akvatorijoje, - darbą Jūrų paieškos ir gelbėjimo koordinaciniame centre prisimena A. Narmontas.
- Visuose trijuose darbo direkcijoje baruose veiklos buvo daug ir nemažai rūpesčių. Dispečerinė buvo įdomi tuo, kad ją tiesiog reikėjo sukurti. Žinoma, dabar jos nepažinti. Mes tada turėjome tik "Optima" spausdinimo mašinėlę ir dauginimo aparatą. Dabar koordinaciniame centre nenorėčiau dirbti. Būdavo nemažai streso, naktinių skambučių. Nors jų visą laiką būdavo. Atidirbęs 17 metų ir išėjęs į pensiją dar metus kišenėje nešiodavausi mobilųjį telefoną net eidamas į tualetą, kol atpratau. Mano įpėdinis Eduardas Ringis ir jaunas, ir labai išsilavinęs, ir išmanantis savo dalyką. Manau, jis dirba gerai, todėl išėjau visiškai ramus", - kalbėjo A. Narmontas.
VADOVAS. Arvydas Narmontas atėjo į direkciją kurti dispečerinės.
Situaciją pakeitė molų rekonstrukcija
Per 25 metus gerokai pasikeitė ir locmanų darbas. Vytautas Grigeliūnas Uosto direkcijoje dirbo nuo pat jos įkūrimo, o iš viso locmanu buvo 28 metus: ėjo ir Laivų eismo tarnybos viršininko, ir vyriausiojo locmano pareigas.
Jis prisimena, kad išplaukęs su laivu ir pakilus audrai negalėdavo kelias dienas grįžti namo. Tačiau jam tai nebuvę sunku. Sovietmečiu buvo vadinamoji "geležinė uždanga". Nors locmanai turėjo vizas ir jūrininkų pasus, jiems nebūdavo leidžiama išlipti iš laivo prasidėjus audrai. Kol ji nenurimdavo, tol ir plūduriuodavo jūroje. Nepriklausomoje Lietuvoje locmanai, išplaukę su laivu ir negalėję grįžti, jau galėdavo išsilaipinti užsienio uoste ir parskristi į Lietuvą.
LOCMANAS. Vytautas Grigeliūnas Uosto direkcijoje dirbo nuo pirmos jos įkūrimo dienos.
Per ketvirtį amžiaus gerokai pakito ir į Klaipėdos uostą atvykstančių laivų parametrai. Tarp didžiausių laivų dar prieš paskelbiant Lietuvos nepriklausomybę buvo 160 m ilgio ir 9 m grimzlės Prancūzijos laivas "Carolia", plukdęs anglis iš prekybos uosto.
"Laivų tais laikais uoste būdavo nemažai, daugelis jų buvo nedideli. Per 12 valandų pamainą tekdavo aptarnauti iki 20 laivų. Jie plukdydavo į Rytų Vokietiją plieną, anglis. Daugiausia gabendavo rusiškus krovinius, rusišką metalą. Kai būdavo plukdomos anglys, visi vaikščiodavo juodi kaip velniai. Anglys dingo iš uosto dar Lietuvai nepaskelbus nepriklausomybės", - prisimena V. Grigeliūnas.
Pasak jo, kai nepriklausomoje Lietuvoje buvo atlikta uosto vartų rekonstrukcija, pastatyti papildomi molai, laivus vesti pasidarė kur kas lengviau. Kol jų nebuvo, ypač sunkus būdavo išplaukimas, todėl pasitaikydavo ir avarijų.
Daug problemų šiaurinėje uosto dalyje prie krantinių stovintiems laivams pridarydavo bangavimas. Lynai neatlaikydavo ir nutrūkdavo. Prasidėjus štormui tuos laivus reikėdavo išvesti į jūrą. O uosto vilkikų, kurie tada buvo mažiau manevringi ir silpnesni, nepalyginsi su dabartiniais, tad susidarydavo pavojingos situacijos.
Šiomis dienomis locmanui V. Grigeliūnui didžiausią įspūdį Klaipėdos uoste daro konteinervežiai: tai ir dideli laivai, ir jų labai daug. Sovietmečio laikais tokių apskritai nebuvo.
Rašyti komentarą