Universiteto povandeninei archeologijai - daugiau nei 20 metų

Nei latviai, nei estai neturi nuolatinės komandos, kuri su sonarais planingai ieškotų nuskendusių laivų ir tyrinėtų jūros užlietus reliktinius kraštovaizdžius.

„Nesvarbu, kad Žulkus nebenardo, bet KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute yra Povandeninių tyrimų centras, ir narai yra. Taigi negalima sakyti, kad jau nieko KU nebėra.

Tiesa, pastaruoju metu aktyviai nebenardoma. “Metas sutvarkyti, susisteminti ir publikuoti surinktus duomenis", - sako profesorius V. Žulkus.

Nors Lietuva savo vandenų Baltijos jūroje turi labai nedaug, tik 1,5 proc. visos jūros, bet informacijos apie nuskendusius objektus, pasak profesoriaus, turime nemažai.

Žinoma, ne visa ji surinkta, tad norėtųsi jos ir daugiau. Tačiau povandeniniai tyrimai kainuoja pinigus. Kiekvienas išplaukimas KU burlaiviu „Brabander“ atsieina ne vieną šimtą eurų.

V. Žulkus nustojo nardyti 2021 m. birželį. Tuo metu buvo baigiamas projektas, finansuotas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, „ReCoasts & People“, o dabar jau nebeleidžia sveikata ir žmona.

Įkurtas centras, suformuota komanda

Palangiškis V. Žulkus 1976 m. baigė Vilniaus universitetą ir įgijo istoriko specialybę. KU pradėjo dirbti 1992 metais. Po kurio laiko pasinėrė į povandeninės archeologijos platybes ir įdėjo svarų indėlį.

V. Žulkus įkūrė KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto Povandeninių tyrimų centrą, kuris turi narų komandą, vadovaujamą Valerijaus Krisikaičio. Jau daug metų centras užsiima povandeniniais tyrimais.

Jo komanda nustatė daugiau kaip 100 vietų Lietuvos jūros vandenyse, kuriose yra įvairiais laikais nuskendusių laivų. Per daugiau nei 20 metų padaryta nemažai atradimų.

Jau vien tai, kad talkinant šiai komandai Estijos vandenyse identifikuotas nuskendęs pirmas Lietuvos karo laivas „Prezidentas Smetona“, daug ką pasako.

Paklaustas, kuris iš radinių jam pačiam yra įdomiausias, profesorius atsakė: „Pasitaiko keistų radinių. Netoli Palangos yra 1870 ar 1871 metais nuskendęs laivas su keistu kroviniu - geležinkelio bėgiais.

Matyt, jie buvo plukdomi į Liepoją. Yra nemažai medinių burlaivių liekanų. Deja, dauguma tų laivų dar nėra nuodugniai tyrinėti. Būtų labai įdomu patikrinti, koks buvo tų laivų krovinys. Man iš visų rastųjų įdomiausias yra dar neatrastas laivas“ (juokiasi).

Pradžia - Plateliuose

V. Žulkus naro pažymėjimą gavo 1964 metais Vilniuje dar būdamas studentu, tačiau intensyviai nenardė. Povandeninių tyrimų centro komandos narai povandeninius tyrimus pradėjo ne jūroje, o Platelių ežere 1995 metais.

Tyrimai prasidėjo po V. Žulkaus susitikimo su Lenkijos Torūnės universiteto profesoriumi Andžejumi (Andrzej) Kola, kurio komanda jau 10 metų užsiiminėjo povandenine archeologija. Lenkų profesoriaus tyrinėjimų objektas buvo mediniai viduramžių tiltai. Toks tiltas yra buvęs ir Plateliuose.

"Į Platelius mes važiuodavome grynai mėgėjiškai panardyti, pasižiūrėti, kas yra dugne. Vėliau susiorganizavo mūsų studentų grupė. Juos rengti kaip narus pradėjo V. Krisikaitis, kuris ir dabar dar dirba Povandeninių tyrimų centre instruktoriumi.

Net trylika metų iš eilės būdavo organizuojamos vasaros stovyklos Plateliuose. Mes ir nardėme, ieškojome objektų po vandeniu kartu su lenkų archeologais ir studentais, ir kasinėjome krante.

Vykdavo kompleksinės ekspedicijos. Nuo tada ir prasidėjo organizuota povandeninė archeologija, turėjusi mokslinį pagrindą", - dalijosi prisiminimais profesorius.

Jūroje centro komanda pradėjo tyrinėti nuo 2000 metų. Iš pradžių buvo keli žmonės, vadovaujami V. Krisikaičio, paskui susiformavo gerai parengtų narų grupė. Taigi jau dvidešimt metų dirbama jūroje daugiau ar mažiau intensyviai, priklausomai nuo poreikių, nuo gautų užsakymų ir laimėtų projektų.

V. Žulkaus teigimu, ir šiuo metu dar tebeveikia V. Krisikaičio nardymo mokykla. Yra dešimtys studentų, kurie buvo apmokyti ir dalyvavo nardymuose. Ir dabar, jeigu reikia, labai greitai galima atrasti dešimties žmonių, turinčių nardymo ir darbo su povandeniniu paveldu patirties ir dar nardančių, grupę.

Universiteto narai nardydami naudoja tik suspaustą orą, jokių mišinių nenaudoja. Jų teorinė gylio, į kurį gali pasinerti, riba - 50 metrų. Giliausiai objektai, prie kurių buvo nerta, yra 38-42 metrų gylyje. "Mūsų tikslas nėra kuo giliau pasinerti. Povandeninių archeologų uždavinys yra aptiktų nuskendusių objektų tyrimai ir jų vertės nustatymas.

Įvairių nardymo klubų, tarp jų ir „Baltijos paveldo“, kai kurie grupių narai naudoja įvairius mišinius. Todėl jie paneria ir į 60 metrų gylį, ir dar giliau", - sakė jis.

Metas viską susisteminti

Pasak V. Žulkaus, pastaruoju metu aktyviai nebenardoma, tačiau šioje srityje dirbama ir toliau. „Dabar laikas sudėti viską, ką mes padarėme, į vieną krūvą, susisteminti. Turiu galvoje duomenis apie įvairiais laikotarpiais jūroje nuskendusius laivus.

Reikėtų išleisti kokį nors leidinį. Monografija apie Lietuvos vandenyse nuskendusius laivus jau yra pradėta rašyti.

Prieš porą metų baigėme projektą, susijusį su jūros užlietų reliktinių krantų tyrimais. Klaipėdos pilies muziejuje šiuo metu veikia paroda „Baltijos jūros lobiai“ apie reliktinius medžius, rastus jūros dugne, kurie augo dabar užlietose pakrantėse prieš 11 tūkst. metų.

Oksforde (JK) jau išleista knyga apie tų mūsų projekto tyrimų rezultatus, - kalbėjo profesorius. - Narams mėgėjams nardymas - laiko praleidimas. Mes visą laiką dirbome su kokiais nors projektais. Jie turi konkrečius tikslus - išžvalgyti vieną ar kitą jūros plotą, patikrinti ir įvertinti tai, kas yra dugne ir pan.

Mes sudarinėjame nuskendusių laivų registrą, kurio duomenimis dalijamės su narais mėgėjais. Jame jau yra duomenų apie šiek tiek daugiau nei 100 žinomų nuskendusių laivų priekrantėje arba giliau. Jie labai įvairaus amžiaus - pradedant XVI šimtmečiu ir baigiant XX a., Pirmojo pasaulinio, Antrojo pasaulinio karų laikotarpiais.

Žinios apie nuskendusius laivus yra gaunamos iš įvairių institucijų, pvz., iš Lietuvos transporto saugos administracijos, Karinių jūrų pajėgų, iš institucijų, kurios moksliniais tikslais skenuoja dugną, iš įvairių jūrinių projektų vykdytojų, iš nardymo klubų. Mūsų tikslas gavus informaciją patikrinti, pažiūrėti ir įvertinti tai, kas ten yra.

Prie daugelio tų žinomų nuskendusių laivų mes buvome nunėrę. Tiesa, yra laivų, kurie nebuvo nuodugniai apžiūrėti arba kurie guli mums nepasiekiamuose gyliuose. Čia mums padeda narai iš įvairių nardymo klubų: VšĮ „Baltijos paveldas“, „Oktopusas“, „Nardymo akademija“.

Mes su jais dalijamės laivų vietų koordinatėmis ir kitomis žiniomis, iš jų gauname tų nuskendusių laivų apžiūros duomenis. Tokio bendradarbiavimo dėka dauguma žinomų nuskendusių laivų jau yra patikrinti po vandeniu."

Lietuva nėra atsilikusi nuo kaimynų

V. Žulkus nekomentuoja nuomonės, kad Lietuva nardymo srityje yra labai atsilikusi nuo kitų šalių. Pasak jo, žiūrint ką ir su kuo lyginsi. Nuo vokiečių, lenkų, švedų, suomių povandeninio paveldo tyrimų srityje esame atsilikę. Palyginti su kaimynais latviais ir estais - lietuviai nėra atsilikę. Priešingai, jie daug kur lyderiauja.

„Mes nesame atsilikę. Tiek latviai, tiek estai neturi universitetinio lygio institucijų, kurios nuolatos tyrinėtų povandeninį pasaulį“, - sako profesorius.

Juodoji archeologija

Paklaustas, ar nuskendę laivai yra gerai apsaugoti nuo vadinamųjų juodųjų archeologų, V. Žulkus atsakė: „Šis klausimas ne mums. Mes surandame nuskendusius laivus, apžiūrime juos, aprašome, nustatome vadinamąsias vertingąsias savybes ir tuos duomenis pateikiame Kultūros paveldo departamentui, o jis savo ruožtu kai kuriuos nuskendusius laivus įtraukia į saugomų Nekilnojamųjų kultūros vertybių objektų sąrašą.

Šiuo metu tame saugomų objektų sąraše yra 19 įvairiose vietose rastų sudužusių arba nuskendusių laivų iš įvairių laikotarpių.

Mes apsauga nesirūpiname, tai daro Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos. Teoriškai objektai yra saugomi: nurodyti rajonai, kuriuose draudžiama žvejoti, inkaruoti, nardyti ir pan. O ar tai daroma realiai ir visada, negaliu pasakyti."

Nuskendusių laivų būklė po vandeniu ne visada yra gera. Tyrinėtojams yra įdomios ir pačios laivų konstrukcijos, ir jų žūties aplinkybės. Universiteto narai labai retai įkiša nosį į laivų triumus ieškodami ko nors viduje.

Pasak profesoriaus, juodųjų, t. y. nelegalių, narų geidžiamas grobis dažnai yra laivo varpas arba laivuose išlikę įvairūs prietaisai ar daiktai, kuriuos galima iškelti. Laivų varpai ir kiti iš laivų nelegaliai iškelti daiktai kartais yra pardavinėjami juodojoje rinkoje.

"Mes turime savo teritorinius vandenis, nuo kranto nutolusius 12 jūrmylių, kuriuose Lietuva pagal nacionalinį įstatymą ir tarptautines konvencijas visiškai atsako už juose esantį paveldą.

Yra gretutinė zona, nuo kranto 24 jūrmylės, kur Lietuva už povandeninio paveldo saugumą atsako iš dalies. Yra tarptautiniai vandenys, kurie priklauso Lietuvai, bet tarptautiniuose vandenyse Lietuvos jurisdikcija negalioja.

Mes žinome, kad iš Latvijos ar kitur atkeliavę giluminiai narai kartais pasineria prie mūsų ekonominėje zonoje gulinčių laivų, bet nežinome, ką jie ten daro. Gandų, kad esą jie kažką pardavinėja, yra.

Deja, vis dar pasitaiko kultūros paveldo niokojimo atvejų ir sausumoje, ir po vandeniu. Sukontroliuoti viską yra labai sunku. Manau, kad atsakomybę už povandeninio kultūros paveldo išsaugojimą turėtų prisiimti ne vien Kultūros paveldo departamentas ir povandeninio paveldo tyrinėtojai, bet ir jūros išteklių naudotojai bei nardymo klubai", - aiškino profesorius.