Jūreivystės mokykla gedi savo kapitonų kapitono

„Mums jis buvo pavyzdys“

"Sigitą Šilerį pažinojo visi - ir jūrinė visuomenė, ir visa Klaipėda. Jis buvo mūsų, jūrininkų, siela, kapitonų kapitonas. Pažinojau jį nuo jaunystės laikų. Kai aš studijavau, jis jau buvo kapitonas. Ir kai dirbau šturmanu, ir kai pats tapau kapitonu, Sigitas Šileris visada man buvo autoritetas, ir ne tik man. Mums visiems jis buvo tikras pavyzdys.

Atvažiavo iš Jurbarko rajono ir nuėjo labai ryškų kelią, visose karjeros pakopose pasiekdamas aukštumų. Ir krante dirbo daug, net diplomatijos srityje. Ir visose srityse jis pasirodė labai gerai.

Jis buvo labai nuoširdus ir uolus Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, sergėtojas. Sigitas Šileris labai išgyveno ir tikrai labai daug darė, kad Lietuva būtų tikra jūrinė valstybė", - prisiminimais dalijosi mokyklos direktorius Vaclavas Stankevičius.

Džiaugdavosi kiekviena paskaita

„Sigitas Šileris dėstė pirmąjį profesinį kursą laivavedžiams “Laivo valdymas ir manevravimas„. Susėdę susidarėme planą. Bet jam viskas buvo labai aišku. Sakydavo: “Svarbu žinoti, kad srovė teka iš kompaso, vėjas - į kompasą". Jis tarsi mokėsi kartu su studentais, pats džiaugdavosi kiekviena paskaita.

Mūsų studentams pasisekė, jiems kursas buvo skaitomas ne iš knygos: kiekvienoje jo paskaitoje buvo pereinama nuo teorijos prie realaus darbo aptarimo laive. Kapitonas sakydavo, kad teorinių taisyklių negali būti tada, kai jūs atsiduriate vienas prieš vieną su stichija. Jeigu duodavo rašyti testą, tai paskutinė užduotis būdavo išvardinti Lietuvos laivybos kompanijas.

Kai jie su Ričardu Lučka sustodavo mokykloje prie „Meridiano“ modelio, Sigitas juokais rodydavo, ant kurios rėjos kuris iš jų stovėjo. Jo galėdavai klausytis ir klausytis. Gaila, kad tik tą vieną knygą „Kodėl anksti pražyla kapitonai“ įkalbėjome parašyti. Reikėtų išleisti jo posakių knygelę. Jis, kaip žmonės sako, ir prie tanciaus, ir prie rožančiaus. Beje, per mokyklos vakarėlius jis buvo mano šokių kavalierius", - susižavėjimo neslėpė R. Mickienė.

Buvo įsimintinas dėstytojas

„Neakivaizdinė mano pažintis su Sigito Šilerio šeima buvo labai seniai - vaikiškame žurnaliuke “Genys„ buvo straipsniukas apie kapitoną Šilerį, kuris savo vaikus pakrikštijo Egle ir Žilvinu. Paskui man teko dirbti su jo dukra Jūrinių tyrimų centre, o su sūnumi - mokykloje“, - prisiminė studijų programos „Jūrų laivavedyba“ vadovas Vytautas Dubra.

Jį labai stebino tai, kad apie šį kapitoną niekada neteko nė iš nieko girdėti neigiamų atsiliepimų. Kiti kapitonai vertino jį kaip demokratišką vadovą, kuris be reikalo griežto žodžio nepasakys.

„Savo paskaitose kapitonas sugalvodavo, kaip vaizdžiai paaiškinti. Kompasą padės ant kokios nors kėdės, vienas studentas suka, kitas žiūri. Jis buvo labai išradingas ir jo paskaitas visi prisimena. Tikrai buvo iš įsimintinų dėstytojų. Studentai sakydavo: “Navigaciją pas Šilerį turėjau, labai įdomu buvo. Jis reikalaudavo ne iškalti, o suprasti.„ Ir jo pasakytos kalbos su ryškiais jūriškais humoro elementais ilgam įsimindavo“, - prisiminimais dalijosi V. Dubra.

Jis buvo mūsų, jūrininkų, siela, kapitonų kapitonas.

Daug kur buvo pirmas

Buvęs ilgametis Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius Viktoras Senčila sako, kad S. Šileris daug kur buvo pirmas, pavyzdžiui, buvo pirmas buvusios Lietuvos saugios laivybos administracijos vadovas. Jis buvo ir pirmas Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos tarybos, aukščiausio mokyklos valdymo organo, pirmininkas, kai 2001 metais mokykla įgijos aukštosios kolegijos statusą. Anot V. Senčilos, jis, galima sakyti, ir subūrė tą tarybą.

„Buvo tikras diplomatas, mokėjo su kiekvienu rasti kalbą ir juokais, ir rimtai: ir ministerijoje, ir versle - ir visur kur. Kai jis jau nebebuvo mokyklos tarybos pirmininku, vadinome jį garbės tarybos pirmininku. Šis žmogus įprasmino mūsų mokyklos statusą ir Lietuvoje, ir jūrinėje bendruomenėje, nustatė jos veiklos kryptis. Jis turėjo patirties kuriant Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją, Lietuvos saugios laivybos administraciją ir visą laiką buvo mūsų atrama, nuolatos su juo konsultuodavomės“, - prisimena mokyklos direktoriaus pavaduotoja R. Mickienė.

Turėjo Dievo dovaną

„Sigitas Šileris turėjo Dievo dovaną - gebėjimą bendrauti su žmonėmis. Jis mokėjo pasiūlyti teisingą sprendimą ir dalyvauti jį įgyvendinant, visada būdavo įvykių sūkuryje. Jo buvimas pagreitindavo procesus, o ne stabdė juos. Man, kaip mokyklos direktoriui, jis labai padėjo savo patarimais. Tai buvo labai svarbu, nes kaip tik tuo metu pradėjo galioti įvairūs konvenciniai reikalavimai“, - sakė buvęs mokyklos direktorius.

V. Senčila atkreipė dėmesį, kad S. Šilerio prisiminimus galima rasti mokyklos 2008 metais išleistoje knygoje „Jūrininkų rengimas Lietuvoje jūreivystės istorijos retrospektyvoje“.