Vytautas Čepas apie didįjį sportą ir „gudruolius“, pakilusius į karą

Vienas iš šio renginio iniciatorių - Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Vakarų Lietuvos tarybos prezidentas Vytautas Čepas, kuris nuolat pabrėžia olimpizmo principus, vertybes ir sporto naudą mūsų gyvenimui.

Prieš šį renginį nusprendėme pakalbinti dr. V. Čepą apie sporto perspektyvas, skaudulius, įžvelgiamas gerąsias puses ir taisytinus dalykus

Geriausiems - piniginiai prizai

Vytautai, pradžioje pakalbėkime apie šį savaitgalį Klaipėdoje vyksiantį uždarų patalpų olimpinės mylios bėgimą. Kas šiose varžybose gali dalyvauti?

Visi norintys bėgimo mėgėjai ir profesionalai. Dalyvių registracija vykdoma iki 2021 metų lapkričio 12 dienos 24 val. Dalyviams nereikia mokėti jokio startinio mokesčio, o nugalėtojų ir prizininkų lauks ne tik nugalėtojų taurės, atminimo dovanėlės, bet ir piniginiai prizai.

Dalyvio registracijos formą ir varžybų nuostatus galima rasti interneto puslapyje klaipedoslam.lt.

Uždarų patalpų olimpinės mylios bėgimą organizuoja Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Vakarų Lietuvos taryba ir BĮ Klaipėdos lengvosios atletikos mokykla. Renginio partneris - bėgikų klubas „Klaipėdos maratonas“.

Vyrai ir moterys rungtyniaus atskirose grupėse, dalyvių amžius neribojamas. Už pirmąją vietą bus įteikta 200 eurų, už antrąją ir trečiąją - po 50 eurų.

Šeimų estafetės 1-3 vietų nugalėtojai apdovanojami komandinėmis taurėmis ir atminimo dovanėlėmis.

Estafetės komandą turi sudaryti 4 šeimos nariai - du suaugę asmenys (18 ir vyresni, tarp jų ne mažiau kaip viena moteris) ir du vaikai iki 16 metų.

Šio renginio tikslas - propaguoti olimpinius principus ir vertybes: solidarumą, gyvenimą, grįstą džiaugsmu dėl įdėtų pastangų, taip pat populiarinti bėgimo sportą, skatinti šeimas sportuoti kartu, nustatyti pajėgiausius bėgimo dalyvius.

Naudodamasis proga noriu klaipėdiečius ir aplinkinių miestelių sporto mėgėjus kuo aktyviau įsilieti į šį renginį.

Liūdnos prognozės žiemai

Pakalbėkime apie didįjį sportą. Gerb. daktare, olimpinės ir paralimpinės žaidynės Tokijuje jau istorija, netrukus olimpinė ugnis paskelbs apie XXIV žiemos olimpinių žaidynių šventę. Kokios būtų Jūsų prognozės Lietuvos sportininkams?

Manau, kad kaip visada grįšime be medalių. Lietuva turi keletą gerų atletų, bet iki pasaulinio elito jiems toloka. Būtų labai malonu, jei mano prognozės nepasitvirtintų.

Kodėl tokios pesimistinės nuotaikos, juk turime neblogų biatlonininkų, šokėjų ant ledo, slidininkų...

Taip, tokių yra, bet kovoti dėl medalių vargu ar jie pajėgūs. Ir ne jie dėl to kalti.

Lietuva yra tokioje nestabilioje geografinėje platumoje, kad paruošti aukščiausios klasės slidininkus, biatlonininkus yra nerealu.

Kokybiškos treniruotės mūsų žiemų pliurzėje neįmanomos, vietos tenka ieškoti svečiose šalyse, o tai jau kiti pinigai, kitos sąlygos, kitas psichologinis klimatas...

Na, o apie rogučių, bobslėjaus, snieglenčių, skeletono trasas, tramplynus šuoliams su slidėmis vargu ar išvis dera kalbėti, kai per 30 nepriklausomybės metų nesugebama pastatyti net vienintelio nacionalinio stadiono.

Ko gero, mūsų likimas - būti amžinais žiemos olimpinių žaidynių statistais. Gaila!

Sporto bazių problema akivaizdi, bet ar tikrai tai mūsų sporto nuopuolių pagrindinė priežastis?

Su sporto bazėmis Lietuvoje apskritai vieni nesusipratimai.

Štai prieš Europos krepšinio čempionatą pristatėme didžiulių sporto arenų ir sulig ta diena pradėjome nesulaikomai ristis žemyn. Per Marytės plauką patekome į Europos čempionatą, olimpiada iš viso nuplaukė, nieko doro nebelaimi jaunimo rinktinės, „Žalgiryje“ dominuoja legionieriai...

Ką gero gali pasakyti apie futbolą, kai Lietuvos čempionate žaidžianti komanda į aikštę išleidžia 11 futbolininkų ir jie visi iki vieno - užsieniečiai!

Kai taip yra, gali dešimt nacionalinių stadionų pastatyti - padėtis nepasikeis. Ligos priežasčių reikia ieškoti kitur ir gydyti kitaip.

Kur sveikas protas?

Sunku su jumis nesutikti, juoba kad ir vasaros olimpiadose mes sparčiai artėjame prie statistų vaidmens.

Taip, ir kol kas nematyti, kad sustotume. Visi prisimena vadinamąsias reformas, kai buvo likviduotas Olimpinis sporto centras (LOSC), sportininkų ir trenerių vadintas Lietuvos sportininkų namais. Po to „susireformavo“ ir pats Sporto departamentas.

Iš esmės neliko nieko, kas padėtų sporto federacijoms teikiant sportininkams medicininę, kineziterapinę, psichologinę, metodinę ir kitokią paramą. Žadėjo tuos pinigus, likusius likvidavus LOSC, atiduoti sporto šakų federacijoms. Gavome špygą taukuotą.

Dabar Seimo „gudruoliai“ pakilo į karą dėl Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) pinigų, kuriuos jis gaudavo iš loterijos.

Planuojama, kad tuos pinigus pasiims valstybė ir pati labai teisingai padalins visiems trokštantiems. Sako, kad duos žymiai daugiau, nei iki šiol gaudavome. Ne kartą esame patyrę, kaip toks didėjimas tikrovėje išvirsta į mažėjimą, suprantama... dėl objektyvių priežasčių.

Ką galėtumėte pasakyti tiems, kurie visuomenėje skleidžia nuomonę, kad sportininkai ir taip gerai gyvena, neva gauna dideles stipendijas, premijas, maitinimą...

Taip kalba visiški nesusipratėliai. Įsivaizduokite, žmogus sportavo 20 ar daugiau metų, per tą laiką jis neturėjo galimybių įgyti nei kokybiško išsilavinimo, o jei tokį ir įgijo, tai neturėjo nei laiko, nei sąlygų reikalingiems įgūdžiams suformuoti.

Baigęs sportinę karjerą jis, vaizdžiai sakant, lieka ne tik be ratų, bet ir be batų.

Tokių „sakytojų“ logika, švelniai tariant, šiurpina.

Sportuok, aukok sveikatą, karjerą, garsink savo šalį, o kai jau nebegalėsi - marš prie šiukšlių konteinerio!

Sakykite, kam tokia tvarka, tiksliau, betvarkė yra naudinga? Nejau valstybėje nebeliko sveiko proto ar valios visą tą betvarkę sutvarkyti arba bent jau sustabdyti?

Visas sveikas protas mūsų valstybėje, kaip žinote, yra Seime. Tai ten yra užsakoma ir kuriama muzika, samdomi solistai. Ten pat ir įžeistos ambicijos, ir siekis atsiteisti, ir nežabotas troškimas pasireklamuoti, ir, aišku, nekompetencija.

Jau vien tai, kad darant vadinamąsias reformas niekas neatsižvelgė nei į specialistų, nei į sporto federacijų vadovų, nei į pačių sportininkų nuomonę, daug ką sako. Net į sporto kongresą, suorganizuotą pačių sportininkų, neapsikentusių betvarkės, ir vykusį pačiame Seime, teikėsi atvykti tik keli Seimo nariai.

Skaičiau Olimpinę chartiją, kitaip sakant, olimpinio judėjimo šventąjį raštą, ten daug kilnių tikslų, skambių frazių. Iš esmės tai tam tikra gyvenimo filosofija, aukštinanti ir į darnią visumą jungianti kūno, valios ir proto savybes. Kodėl pas mus ką nors panašaus sunku pastebėti? Jokios darnos ar harmonijos, tik nesusipratimai ir intrigos.

Chartijoje, kaip ir kituose panašaus turinio dokumentuose, labai daug gražių ir prasmingų frazių. Ten rašoma ir apie taikios visuomenės kūrimą, ir rūpinimąsi žmogaus orumu, ir harmoningos asmenybės ugdymą... To visomis išgalėmis tiek Tarptautinis, tiek nacionaliniai olimpiniai komitetai ir siekia. Deja, tai nėra taip paprasta.

Dažnai atskirų asmenų nepamatuotos ambicijos, pavydas, egocentrizmas, arogancija ir nenuovokumas niekais paverčia kilniausius siekius.

Tikriausiai galvoje turite paskutinius įvykius Lietuvos irklavimo federacijoje, kuri suskilo į dvi nesutaikomas stovyklas. Tas pats ir su dziudo federacija.

Taip, bet neužmirškite ir Sunkiosios atletikos federacijos, kai su neįtikusiu federacijos prezidentu Bronislavu Vyšniausku, aršiai kritikavusiu absurdišką sporto reformą, buvo susidorota pagal geriausius komunistinės moralės principus.

Taip buvo beveik sužlugdyta federacija, o kartu su ja ir bene daugiausiai į Lietuvą medalių vežusi sporto šaka. O tektoniniai lūžiai irklavimo ir dziudo imtynių sporte yra čia jau paminėtos sporto reformos rezultatai. Abi šios ir dar Lengvosios atletikos federacija, susijungusios į vadinamąją „sporto federacijų asociaciją“ buvo vienintelės, palaikiusios sporto reformą.

Tokijo olimpiada parodė, ko verta tokia pertvarka, o sportininkai ir treneriai, pajutę tai savo kailiu, paprasčiausiai sukilo.

Sporto sistema - kryžkelėje?

Niūrios Jūsų įžvalgos, bet žinau, kad ir daugumos trenerių ir sportininkų mintys ne ką šviesesnės. Tai nejau nėra vilties?

Situacija tikrai nėra gera, manau, tai supranta tiek sportui vadovaujantys žmonės, tiek patys sportininkai. Turime daug puikių atletų, jaunų, perspektyvių, pasiryžusių šturmuoti olimpines aukštumas.

Deja, tarpusavyje pjaunasi atskiros vadovaujančios institucijos, pagalius į ratus kaišioja visokie „įtakingi asmenys“, negali nepiktinti ir Seimo narių arogantiškas elgesys. Sporto sistema dabar kryžkelėje ir kuriuo keliu ji pasuks, kol kas neaišku.

Tiesą sakant, neturime ir vientisos, mokslu paremtos sportininkų ruošimo sistemos. Dėl to daugybė talentingų jaunuolių, dar nepradėję rimtai sportuoti, nubyra, ištirpsta vidutiniokų masėje, o praradę motyvaciją ir visai nutraukia ryšius su sportu.

Dabar Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje ruošiama nauja sporto koncepcija. Linas Obcarskas, sporto viceministras, tikina, kad netrukus situacija pakryps į gerąją pusę, bus sutvarkyti organizaciniai, finansiniai, sportininkų stipendijų reikalai, treneriai gaus kvalifikuotą metodinę pagalbą. Reikia tikėtis, kad taip ir įvyks.

Tiesa, LOSC klausimas itin problemiškas: gydytojai, fizioterapeutai, masažuotojai ir kiti specialistai, reformatorių išprašyti lauk, dabar jau turi kitus darbus, kitokius atlyginimus ir šansų susigražinti juos atgal beveik nėra.

Tai tokia realybė ir niekur nuo jos nepabėgsi. Reikia pripažinti, kad taip yra, ir įkvėpus šviežio oro judėti pirmyn.

Tikėkime, kad taip ir įvyks. Ačiū už pokalbį.