Legendinį krepšininką Modestą Paulauską nesustoti įpareigoja ir garbingi titulai

M. Paulauskas krepšininko karjerą baigė prieš 45 metus. Vėliau daug metų dirbo treneriu. Net ir dabar krepšinis jo gyvenime užima svarbią vietą.

Keturis kartus Europos, dukart pasaulio čempionas ir dabar sulaukia garbingų įvertinimų.

Štai šiemet Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) jo vardą įrašė Krepšinio šlovės muziejuje. Prieš porą metų Lietuvos sporto universitetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį. Kaunas jį paskelbė garbės piliečiu.

Prieš šešerius metus ekranuose pasirodė dokumentinis filmas „Modestas Paulauskas. Krepšinio švyturys“.

M. Paulauskas kuklinasi: „Namų nepaversi sporto muziejumi. Viską nešiojuosi savo vidiniame kompiuteryje.“

Krepšinio legenda mielai dalijasi patirtimi, įžvalgomis. Būdamas „Žalgirio“ garbės klubo prezidentas stengiasi sportu sudominti kuo daugiau jaunimo.

M. Paulauskas vasarą su žmona Janina daugiausia laiko praleidžia savo sodyboje Slavikų kaime (Šakių r.). Čia dažnas svečias ir sūnus Modestas (24 m.).

Kitas poros sūnus Žygimantas prieš 10 metų būdamas 18-os žuvo avarijoje.

Iš pirmosios santuokos M. Paulauskas turi sūnų Nerijų (53 m.), kuris taip pat buvo krepšininkas.

– Kaip leidžiate vasarą? – paklausiau M.Paulausko.

– Neseniai vaikų reabilitacijos sanatorijoje „Palangos gintaras“ surengėme krepšinio dienas. Vyko metimo konkursai, trejetų varžybos.

Daugelį metų esu Kauno „Žalgirio“ garbės klubo prezidentas. Kasmet lankomės sanatorijose, vaikų globos namuose. Atvykstame su dovanomis – įvairiais klubo suvenyrais, kamuoliais, marškinėliais.

Prieš 2 savaites Darbėnuose buvo pagerbtas Kazys Maksvytis (44 m.). Jis susitiko su sportinių aukštumų pasiekusiais savo auklėtiniais.

Apskritai smagu, kad mažose gyvenvietėse visi juda. O krepšinis yra tarsi švyturys, nušviečiantis kelią kitoms sporto šakoms.

– Ar susitinkate su draugais, su kuriais kartu žaisdavote?

– Turėjome tokią tradiciją, bet ją nutraukė pandemija. Mūsų 1972 metų auksinė Sovietų Sąjungos olimpinė komanda kiekvieną rudenį rinkdavosi Sankt Peterburge, pagerbdavome Aleksandro Belovo (1951–1978), vėliau – ir trenerio Vladimiro Kondrašino (1929–1999) atminimą.

Vykdavo krepšinio turnyras. Mes, dar gyvi likę olimpiečiai, su mielu noru ten praleisdavome 3–4 dienas. Aplankydavome kolegų kapus, pasikalbėdavome, prisimindavome senus laikus. Ir dabar susiskambiname, kasmet vieni kitus pasveikiname gimtadienio proga.. Su Ivanu Jedeška (76 m.) nuolat palaikome ryšį.

– Kokios Tokijo olimpinės žaidynės buvo jūsų akimis?

– Šių metų olimpines žaidynes lyginu su 1972 metų Miuncheno žaidynėmis, kurios kabėjo ant plauko dėl aukų pareikalavusio teroristų išpuolio. (Palestiniečių teroristų grupuotė paėmė įkaitais 11 Izraelio olimpiečių. Išlaisvinimo operacija buvo nesėkminga, visi įkaitai žuvo. Taip pat žuvo penki teroristai ir vienas policininkas. – Red.)

Buvo atidėtos vienos dienos rungtynės, svarstyta žaidynes visai nutraukti. Vis dėlto olimpiada tęsėsi.

Ši olimpiada taip pat buvo rengiama sudėtingomis sąlygomis – metams atidėta, be žiūrovų, su grėsmėmis.

Visi pripažįstame, kad olimpiada vyko labai liūdnomis aplinkybėmis, atmosfera nebuvo pakili, sportininkai jautėsi suvaržyti tuose vadinamuosiuose socialiniuose burbuluose.

Vis dėlto olimpinė dvasia nugalėjo kaip ir prieš penkiasdešimt metų, kai žaidynės buvo garbingai užbaigtos.

– Tokia asmeninė patirtis, ko gero, suteikė papildomų jausmų stebint transliacijas?

– Žinoma. Į olimpines žaidynes suvažiuoja tūkstančiai sportininkų iš viso pasaulio, vaikšto su įvairiaspalve apranga, keičiasi suvenyrais, visas miestas alsuoja pakilia dvasia. Šios atmosferos nepalyginsi su pasaulio čempionatais, į kuriuos atvyksta 12 komandų, užsidaro viešbučiuose, susitinka aikštelėje ir vėl išsiskirsto.

Žinoma, medaliai tokie pat garbingi, bet dvasia – visai kitokia. O kokios įspūdingos būna atidarymo ir uždarymo ceremonijos!

Stebėdamas visa tai ekrane nori nenori tarsi nusikeli ten ir pats žengi tais olimpinio stadiono takeliais, mojuoji rankomis. Pasižiūri – ogi nejučia pats sėdėdamas pradedi mosikuoti rankomis. (Juokiasi.)

1963 metais debiutavęs Kauno „Žalgiryje“ M.Paulauskas pakilo į krepšinio aukštumas.

Nuotr. iš asmeninio albumo

– O rungtynes stebite kaip žaidėjas, treneris, aistruolis ar kritikas?

– Įvairiai. Įsijungiau paplūdimio tinklinį – įspūdinga. Lyg ir viskas paprasta – žaidžia du prieš du, tačiau užburia aplinka, smėlis, šuoliai basomis į tokį aukštį, smūgiai. Ypač kai moterys žaidžia.

Arba krepšinis trys prieš tris. Tai – visai kitas krepšinis, nei žaidžiamas penki prieš penkis. Visose sporto šakose yra be galo įdomių subtilybių.

– Už ką sirgote?

– Stengiausi pamatyti įvairių sporto šakų rungtis. Smagu, kad Lietuvos televizijos skyrė joms nemažai laiko.

O kalbant apie krepšinį, prisipažinsiu – nors Slovėnija mus ir buvo nubaudusi, man buvo smagu stebėti šią komandą. Juolab kad čia ji pateko pirmą kartą savo šalies istorijoje. Ši rinktinė, atrodo, nėra išskirtinė, neturi daug gerų žaidėjų, tačiau kaip jie nuoširdžiai viską atliko! Jie labai garbingai žaidė.

Reikia žiūrėti į žaidimo kokybę, kokios naujovės vyksta, kaip sprendžiamos problemos, o ne į skaičius švieslentėje, ne į lentelę, kurioje užfiksuoti metimai.

Svarbiau – kaip jie buvo pataikyti. Taip pat ir futbole. Dažnai rungtynės baigiasi visai be įvarčių, tačiau kiek ten galima pamatyti įvairiausių žaidimo elementų, kamuolio valdymo technikos. Tai nuostabūs dalykai ir juos būtina pamatyti.

– Jums dažnai tenka bendrauti su jaunimu. Kokių klausimų sulaukiate?

– Dažniausiai klausia, kada pradėti žaisti, nuo ko pradėti.

Bet juk laikai pasikeitė. Aš praėjau būdamas šešerių. Bet dabartinių laikų negalima lyginti su tuo, kas buvo prieš 60–70 metų. Dabar visai kitokie kamuoliai, apranga, sportiniai bateliai, kitokios treniruotės.

Dabar sportininkai ir nušoka toliau, ir 100 metrų įveikia greičiau. Pasikeitė ne tik metodika, bet ir atletų priežiūra. Atsirado įvairių priemonių, kurios skirtos jėgoms po krūvio atgauti. Viskas juda į priekį.

1963 metais debiutavęs Kauno „Žalgiryje“ M.Paulauskas pakilo į krepšinio aukštumas.

Nuotr. iš asmeninio albumo

– Jūsų sūnus Modestas taip pat pasirinko krepšininko kelią, praėjusį sezoną vilkėjo Alytaus „Dzūkijos“ marškinėlius. Ar jis prašo jūsų patarimų?

– Mes po kiekvienų rungtynių nuotoliniu būdu susitinkame, įsijungiame savo smegenų kompiuterius ir bandome analizuoti.

Tai būtina. Po treniruočių ar rungtynių reikia išanalizuoti kiekvieną momentą.

Tikras sportininkas turi turėti užrašų žurnalą (nes knygutės neužtenka) ir po kiekvienos treniruotės analizuoti, ką padarė, kas nepavyko, kodėl nepavyko ir ką toliau daryti.

Taip pat ir po rungtynių. Įprasta po jų galvoti – komanda pralaimėjo, vadinasi, treneris blogas, padarė klaidų.

Tačiau taip negerai. Mano taktika visuomet buvo tokia – reikia pradėti klaidų ieškoti nuo savęs. Ką ir kur galėjai padaryti geriau, kad kitą kartą to nebūtų.

Be tokios analizės nieko nebus – kitą dieną vėl atsidursi toje pačioje duobėje.

– Kaip koronavirusas paveikė jūsų šeimos gyvenimą?

– Nuo pat pirmų dienų stengėmės prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų, stengėmės griežtai laikytis taisyklių, paisyti atstumų, dėvėti kaukes. Nusispjaunu tris kartus, bet viskas gerai, esame pasiskiepiję. Visus raginu skiepytis ir saugotis.

– Ar savo sodyboje užsiimate daržininkyste?

– Žmona daugiau užsiima daržininkyste, o mano pareiga – rūpintis, kad žolė neužželtų iki kelių, ją nupjauti. Turime gerą techniką, tad nesunkiai susitvarkau.

Kai toks laikas, su kitokiais pomėgiais stengiamės neišsiplėsti. Puikiai leidžiame laiką sodyboje.

Čia – nemažas plotas, tad tikrai yra ką veikti. Kaip sanitarui reikia prižiūrėti viską.

1963 metais debiutavęs Kauno „Žalgiryje“ M.Paulauskas pakilo į krepšinio aukštumas.

Nuotr. iš asmeninio albumo

– Esate pasakojęs apie užklupusias stuburo bėdas. Kaip dabar jaučiatės?

– Ačiū, jaučiuosi stabiliai, normaliai. Laikausi įvairių taisyklių – mankštinuosi, judu. Tai būtina, kad šis dalykas neprogresuotų.

Nieko nepadarysi – amžius daro savo. Kai nueinu pas gydytoją, jis siūlo pažiūrėti į savo pasą, kuriame viskas aiškiai parašyta.

Svarbiausia yra judėjimas. Visiems nuolat pabrėžiu, kad negalima užsisėdėti, reikia judėti. Dabar, kai taip įtraukia išmanieji telefonai, kompiuteriai, tai ypač aktualu.

Anksčiau mes nuo ryto iki vakaro leisdavome laiką kieme – žaisdavome futbolą, krepšinį, slėpynes, maudydavomės. Visą laiką judėdavome. Ir tai mums leido būti sveikesniems.

– Apskaičiavau, kad šiemet turėtų būti 30 metų, kaip esate susituokęs su ponia Janina. Kaip švęsite?

– Teisingai apskaičiavote. Mes kiekvieną dieną švenčiame ir džiaugiamės šeima.

Galiu pabrėžti, kad šeima yra pagrindinis žmogaus turtas. Reikia ją mylėti, saugoti, nes nuo jos priklauso visas žmogaus gyvenimas.

– Ar jūsų sūnus Modestas – dažnas svečias sodyboje?

– Jis labai stengiasi būti dažnu svečiu. Bet sezono metu, kai treniruojasi Alytuje, jo galimybės pabūti čia yra ribotos.

Užtat vasarą, kai turi laiko, pabūna. Čia jis yra pasidaręs treniruoklių salę, tad sportuoja, juda ir stengiasi tobulėti.

– O pats ar mėgstate vykti į svečius?

– Šiaip esu gyvenime jau daug prisivažinėjęs. Ir visuomet su sportiniu krepšiu rankose. Tad dabar smagu pabūti ir vienoje vietoje.

Aišku, stengiuosi aplankyti artimiausius draugus ir gimines. Visada malonu nuvažiuoti į Klaipėdos kraštą, kur yra daug draugų ir pažįstamų.

Vis dėlto kelionėmis per daug nepiktnaudžiaujame, stengiamės išlaikyti normas, ypač dabar, kai siaučia virusas.