Laisvydas Kancius: „Prie šviesoforo jau sulaukiu signalų ir raginimų palenktyniauti“

Jis perrašė Lietuvos Dakaro ralio istoriją, kai šiemet keturračiu laimėjo pirmąjį etapą, o po dviejų etapų vis dar buvo lenktynių lyderiu.

Jei ne nuvylusi technika, Laisvydas galėjo dar labiau sudrebinti Dakaro ralio pasaulio atstovus ir pradžiuginti savo sirgalius. Vis dėlto klaipėdietis pripažįsta, kad padarė viską, kas priklausė nuo jo paties, ir namo grįžo geros nuotaikos.

Laisvydas neslėpė, kad po 2022 metų Dakaro ralio Klaipėdoje jį jau atpažįsta - pakalbina parduotuvėje, prie šviesoforo sulaukia kitų automobilių vairuotojų signalų bei pasisveikinimo gestų.

Sulaukė mero padėkos

L. Kancius, grįžęs į Klaipėdą, jau spėjo atiduoti duoklę ir savo sirgaliams - Klaipėdos sportininkų namuose dalyvavo surengtoje tiesioginio vaizdo konferencijoje, kurią internetu stebėjo keli tūkstančiai jo sirgalių.

Laisvydas suteikė progą ir visiems klaipėdiečiams užduoti jiems rūpimus klausimus, pateikė įdomius, o kartais ir itin šmaikščius atsakymus - vyko nuoširdus ir atviras pokalbis.

Galiausiai labiausiai patikusių klausimų autoriams L. Kancius įteikė Dakaro ralio marškinėlius, gražiai supakuotus dėžutėje su Dakaro ralio atributika ir savo parašu.

L. Kanciaus į Sportininkų namus pasveikinti atvyko ir reprezentacinę Klaipėdos sportininkų aprangą įteikė Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.

"Pirmausia sveikinu Laisvydą sugrįžus į jaukų Klaipėdos sportininkų namų bivaką. Esate žmogus, spinduliuojantis gerą žmogišką šilumą.

Tai ir suteikia geros dvasios. Klaipėda, kaip ir visa Lietuva, užgniaužusi kvapą stebėjo jūsų, sakyčiau, kometos skrydį. Startas buvo daugiau nei įspūdingas. Buvo sunku patikėti, kad klaipėdietis, Lietuvos atstovas, diktuoja madas.

Nuo pat pradžių Dakaro ralyje uždavėte tokį toną, kad varžovams teko valytis dulkes nuo akinių.

Aišku, jei ne ta nelemta technikos nesėkmė, mes kalbėtume su medalio ar vienos iš nugalėtojų statulėlių savininku. Manau, kad tai tikrai gera žinia ateičiai", - bandė L. Kancių įkvėpti V. Grubliauskas.

Klaipėdos miesto galva pridūrė: „Svarbu, kad klaipėdietis nenuvylė, anaiptol, įkvėpė mums pasididžiavimo ir pasitikėjimo. Šiek tiek nuvylė technika, bet ji pataisoma. Svabu, kad neprapultų tas entuziazmas, tas azartas, tas užsidegimas, nepasimirštų pergalės skonis.“

Lenktynėms vaikystėje įkvėpė vokietė

Laisvydai, pirmausia papasakokite, kaip ir kada apskritai jūsų gyvenime atsirado lenktynės ir keturračių sportas. Pamenate, kada ir kur pirmą kartą dalyvavote keturačių varžybose?

Geras klausimas. Bijau net pasakyti, kada. Turbūt susidomėjimas šiuo sportu atsirado vaikystėje, kai man buvo maždaug 10 metų. Tuomet Lietuvoje ėmė populiarėti Dakaro ralis ir aš puikiai pamenu, kad buvo tokia vokietė Jutta Kleinschmidt. Ji demonstravo įspūdingus rezultatus ir man labai įstrigo, kad tai gali padaryti moteris.

Galvoje mintys pačiam pabandyti dalyvauti Dakaro ralyje ėmė kirbėti prieš maždaug dešimtmetį, o prieš 3-4 metus pradėjau rimtai eiti šios svajonės link.

Dar kartą įsitikinau: neįmanomų dalykų nėra - tiesiog reikia daug dirbti.

Koks buvo pirmasis jūsų keturratis?

Ne pats geriausias modelis buvo - CF. Teko keletą jų turėti, išbandyti, bet jų tarnavimo laikas buvo trumpokas, nes ta transporto priemonė buvo skirta turbūt paprastam pasivažinėjimui, o visada norėjosi išspausti šiek tiek daugiau. Kažkodėl ilgai jie netarnavo... Tad gana greitai perėjau prie rimtesnės technikos.

Prieš trejus metus pradėjau važiuoti Lietuvoje „Perimetro“ varžybose. Tai pradėjau daryti vedamas būtent Dakaro svajonės. Tiesą sakant, nežinojai, nuo ko pradėti - kaip naudotis kelio knyga, kaip važiuoti ir panašiai. Susiradau keletą bičiulių Vilniuje, kurie užsiima tais dalykais, mokymais, ir jie atvedė į tikrą pasiruošimą Dakarui.Tai - Aidas Bubinas ir Andrius Liškus. Jie supažindino su navigacine įranga. Tačiau jie apie mano Dakaro ralio svajonę nežinojo, nežinojo tikslų... Tyliai tyliai ir nukeliavau iki Dakaro.

Dėl svajonės - pusšimtis laiškų į užsienį

Galima sakyti, kad jūs prieš 2021 metų Dakarą buvote lyg slaptas arkliukas: apie jus mažai kas žinojo, ir staiga sužibėjote Dakaro ralyje.

Atvirai pasakius, apie tai niekam neviešinau. Nežinosi - pasiseks ar ne, juk į Dakarą patekti nėra taip paprasta: reikia ir atranką įveikti, ir turėti atitinkamą konkurencingą techniką. Mano pirmos rimtesnės technikos gamyba užtruko apie metus laiko.

Čia vėlgi ilga istorija: kai jau apsisprendžiau, kad tikrai bandysiu dalyvauti Dakaro ralyje, ėmiau mąstyti, nuo ko gi čia pradėjus. Su kuo važiuoti? Su paprastu keturračiu juk nevažiuosi...

Taigi, susiradau internete, kas per paskutinius trejus metus dalyvavo Dakare, ir ėmiau rašyti elektroninius laiškus. Susirinkau gal 50-60 pavardžių, susiradau elektroninio pašto adresus ir ėmiau rašinėti: aš toks ir toks, esu iš Lietuvos, svajoju dalyvauti Dakaro ralyje, reikia technikos, gal galite padėti.

O ar daug kas atsakė? Gal buvo tokių, kurie pamanė, kad jūs tiesiog juokaujate?

Sulaukiau gal kokių 10 atsakymų. Vieni parašė, kad ne, negali niekuo padėti, kiti - reikia pačiam daryti, dar kiti negalėjo pasakyti nieko konkretaus... Dvi kompanijos - prancūzų ir čekų - atsakė rimtai.

Planavau net vykti į Prancūziją, net parašiau jiems: nusiperku bilietus ir atskrendu, tačiau jie tuo metu neturėjo laiko susitikti ir galiausiai pradėjau bendradarbiauti su čekais. Man patiko tai, kad čekai pasakė: mes važiuojame į Dakarą vedami savo svajonių.

Kolega Thomas - išradėjas, inžinierius, pats gaminantis keturračius, sakė: „Nesitikėk kažko daugiau, bet gausi viską tą patį, ką ir aš turiu, kam aš dirbu jau dešimt metų.“ Tai labai patiko ir greitai „susidirbome“.

Jūs savo gyvenime dalyvavote dviejuose Dakaro raliuose - pirmajame 2021 metais įveikėte visą trasą ir iškovojote septintąją vietą, antrajame 2022 metais tapote pirmojo etapo nugalėtoju, po dviejų etapų pirmavote, tačiau trečiajame etape jus sustabdė technika - lūžo priekinės pakabos dalis. Šiemet lenktynėse dalyvavote su visiškai nauju keturračiu. Kaip manote, kodėl taip atsitiko?

Tiesiog turbūt buvo gamyklinis brokas - metalo mikroįtrūkimas, ir jis lygioje vietoje lūžo. Vėl yra daug visokių samprotavimų, kad reikėjo daryti vienaip ar kitaip, bet aš ir prieš tai Dakare važiavau su tomis dalimis - nebuvo jokių problemų.

Kitas dalykas dėl mano paties šiųmečio sprendimo baigti Dakaro ralį. Juk detalė lūžo dykumoje, tokioje vietoje, kur nebuvo jokio ryšio, kur pagalbos tikėtis nė negali... Be to, pagalbos iš šalies šiaip ar taip negali prašyti, nes tai lenktynėse draudžiama.

Tau gali padėti tik kitas lenktynininkas... Priėmiau sprendimą per palydovinę įrangą kviestis organizatorius, ir jie išgabeno mano keturratį, o kai keturratis yra išgabenamas, tai kaip ir nebedalyvauji varžybose. Tiesa, gali dar važiuoti, turėti nuotykį, bet tai galutiniam rezultatui nieko neduos.

Juk Saudo Arabijoje Dakaro ralio lenktynėse kasdien, įskaitant ir važiavimus, ir greičio ruožus, tekdavo įveikti po 700-800 kilometrų. Kelyje kasdien praleisdavote po 10-12 valandų. Taigi, toks varginantis krūvis - menkas nuotykis.

Čia turi strateguoti ir galvoti, ką daryti toliau... Dabar jokia paslaptis, kodėl aš taip nusprendžiau: dėl to, kad nauja technika. Keturračio tarnavimo laikas - vienas Dakaro ralis, ir iš jo nieko nebelieka.

Taigi, aš nuvažiavau du su puse etapo, tai mano keturračio nusidėvėjimas - gal 20 procentų. Nesinorėjo jo visiškai pribaigti, kad paskui vėl reikėtų ieškoti, verstis per galvą, iš kur gauti lėšų naujam keturračiui vėlesniems važiavimams, kitoms varžyboms... Taigi, nusprendžiau, jei nėra rezultato, viskas - stop, nėra prasmės laužyti nei technikos, nei savęs.

Važiuoti Dakare ir laužyti techniką dėl malonumo? Dėl malonumo galima ir Klaipėdos poligone pasivažinėti (šypteli).

Tai kurgi dabar yra ta nelemta lūžusi priekinės pakabos dalis?

Kažkur pakeliui iš Saudo Arabijos į Prancūziją.

Parsigabensite namo ar kur nors Klaipėdos sportininkų namuose galima būtų eksponuoti?

Gerai, galėsiu ją padovanoti, jokių problemų. Aš tikrai į ją nenorėsiu žiūrėti (šypsosi).

O jei rimčiau - tvarkysime techniką, ji yra sąlyginai mažai nusidėvėjusi, reikės peržiūrėti variklį, pakeisti tas nelemtas pakabos dalis, ir bus galima važiuoti kitose lenktynėse.

Bet kai kam buvo ir džiaugsmo - juk priešininkus padarėte laimingus, kai jie sužinojo, kad iš Dakaro pasitraukė vienas iš lyderių.

Yra sakoma: geriausia konkurentą nugalėti trasoje, bet juk nepyksti, kai konkurentas pats iškrenta. Aš suprantu ir tai (šypsosi).

Keturračiu - 141 km/h greičiu

Jus Dakaro ralyje kaip vieną iš lyderių nuolat filmavo kameros. Ar neblaškė dėmesio? Internete skaičiau komentatorių atsiliepimus, kad šiemet Dakaro ralyje krito vienas po kito lyderiai - tai avarijos, tai apsivertimai, tai technikos gedimai, kadangi prieš kameras norėjo pasirodyti, spaudė akseleratorių ir prarado koncentraciją.

Nemanau, kad kameros turėjo įtakos. Tie, kas važiuoja dėl rezultato, daug kur rizikuoja. Bent jau aš taip darau. Jei važiuosi ramiai, nebus ir rezultato.

Tarkime, automobilių klasėje dalyviai važiuoja su šturmanu, gali pakalbėti ir panašiai, o keturratininkai - tarsi kokie vienišiai. Turbūt galvoje verda įvairios mintys - apie ateities planus, apie šeimą? Papasakokite, ką spėjote apmąstyti?

Tiesą pasakius, nėra per daug kada ir mąstyti - esi susikoncentravęs į trasą, į kelio knygą ir galvoji, kur ir kaip atlikti kokį manevrą, kad kuo greičiau įveiktum trasą.

Tačiau psitaiko ir tokių momentų, kai užsisvajoju, važiuoju sau ramiu ritmu ir staiga atsipeikėju: ką aš čia darau, ko čia užmigau, juk galiu važiuoti daug greičiau. Taip tarsi pats save ragindamas pabundu... Dakaro ralyje yra daug dinamikos, viskas keičiasi, greitai turi priimti sprendimus ir kartais net nepajunti, kaip tasoje prabėga 7-8 valandos.

Sunkiausia Dakare yra ryte nuvažiuoti apie 200 km iki starto ir vakare, jau po finišo, kai jau nebeturi jėgų, grįžti tokį patį atstumą atgal į bivaką.

Koks yra jūsų vidutinis greitis Dakaro ralyje?

Šiemet Dakaro ralyje buvo išties daug greičio atkarpų. Aš galiu pasakyti, kad geriausiai jaučiuosi, kai yra didelis greitis, 120-130 km/h.

Žinau, kad Dakaro ralyje yra greičio ribojimas. Papasakokite apie tai.

Negalima važiuoti greičiau nei 130 km/h. Jei viršiji greitį, gauni baudos taškų. Jau geriau neviršyti greičio, nes esi stebimas per palydovinę sistemą ir organizatoriai iškart tai užfiksuoja. Kai spaudi greičio akseleratorių, geriau nesvajoti.

Tiesa, pernai per Maroko ralį organizatoriai užfiksavo, kad, lėkiau, regis, 141 km/h greičiu. Gavau baudos taškų. Tai skaudžiai atsiliepia galutiniams rezultatams. Geriau to nedaryti.

O koks šiaip esate vairuotojas, mėgstate kartais paspausti greičio pedalą? Ar nepasitaiko tokių akimirkų, kai jus gatvėje prie šviesoforo pamato ir atpažįsta jaunuoliai, tarkime, su BMW markės automobiliais ir duoda suprasti, kad norėtų palenktyniauti? Nepasiduodate provokacijoms?

Aš gatvėje tikrai nelenktyniauju. Taip, pasitaiko, kad kartais pažeidžiu Kelių eismo taisykles, kartais ir greitį viršiju, bet tuo tikrai nesididžiuoju...

O kalbant apie sustojimą prie šviesoforo, jau du kartus grįžus iš Dakaro pasitaikė, kad kažkas pypina - nesuprantu, ką aš darau blogai, žvalgausi į veidrodėlius, į šonus, kas ne taip, ir staiga vienas žmogus iš vienos pusės, kitas - iš kitos - mojuoja, šypsosi, sveikinasi. Tiesiog supratau, kad mane atpažino.

Įkvėpė šiltas sirgalių sutikimas

Įdomu, kur Klaipėdoje treniruojatės? Yra kokia gera trasa?

Aš važiuoju ralio disciplinoje, tad šios disciplinos atstovams Klaipėdoje nėra daug trasų. Yra tik viena trasa - Klaipėdos poligonas, jei tai galima pavadinti trasa. Aš treniruojuosi pačiose poligono prieigose, miškuose. Stengiuosi savaitgaliais važiuoti anksti ryte - apie 7 valandą, kad nebūtų žmonių, niekas nesimaišytų.

Mano žmona sako: kam tu vis važiuoji į tą poligoną, juk gali ten užsimerkęs nuvažiuoti, žinai kiekvieną posūkį, kiekvieną duobę. Keisk ką nors...

Bet iš esmės nėra ką pakeisti, tai tiesiog kitaip pamakaluoji, ir tiek.

Bandėte skaičiuoti, kiek, tarkime, treniruotėse per metus nuvažiuojate keturračiu? Kiek sunaudojate kuro?

Geras klausimas. Pernai su keturračiu važiuodavau kas antrą dieną po maždaug 100 kilometrų. Paskaičiuokite, kiek čia išeina per maždaug 180 dienų. Skaičiai susidaro išties įspūdingi.

Kaip jus, sugrįžusį į Lietuvą, pasitiko sirgaliai ir artimieji? Turbūt dar Dakaro ralio metu sulaukėte daug skambučių, žinučių, palaikymo ir panašiai?

Sutikimas buvo kažkas tokio... Vilniaus oro uoste daug žmonių, kamerų, sirgalių. Tai yra malonu. Šiltai sutiko ir Klaipėdoje.

Ir Dakaro ralio metu sulaukiau tūkstančių įvairių žinučių, komentarų su palaikymo žodžiais. Tai išties pamalonino širdį. Po tokių akimirkų supranti, kad eini teisingu keliu.

Atpažįsta jau Klaipėdos mieste, sveikinasi?

Taip, jau tą pastebiu ir parduotuvėje, ir šiaip kur eidamas mieste - stebi, pasisveikina, paklausia apie Dakaro ralį. Malonu, kad Lietuvoje Dakaro ralis populiarėja ir yra išties daug šio sporto sirgalių. Tai išties įkvepia ir motyvuoja.

Dalyvavote jau dviejuose Dakaro raliuose. Yra posakis: trečias kartas nemeluoja. Ar jau pamąstote apie 2023 metų Dakaro ralį, o galbūt tyliai pasvajojate ir apie prizinę vietą?

Kol kas apie 2023 metų Dakaro ralį nemąstau. Dabar noriu mėnesiuką pailsėti, viską apgalvoti, o tada matysime, kaip viskas bus. Galvoje - minčių kratinys. Dar liko neužbaigtų darbų.

Reikia dar leisti nurimti emocijoms. Tada ir pamatysime.

 „iGo2Dakar“, „Facebook“ ir Laisvydo Kanciaus asmeninio archyvo nuotraukos