Pokalbiai prie švyturio (2). Klaipėdos simboliai: senamiesčio katinas - prieš Baltąjį švyturį

Jam šiemet būtų sukakę lygiai 140 metų: įžiebtas 1884 m., susprogdintas atsitraukiančių vokiečių karių 1945 m. sausį. 

Tai buvo tarsi Paryžiui – Eifelio bokštas. Vilniui - Gedimino pilis. Kaunui – Laisvės alėja. 1923 m. Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą Baltasis švyturys įgavo dar didesnę, jau nebe lokalią, bet nacionalinę reikšmę: jis tapo Lietuvos – jūrinės valstybės prekės ženklu. Gūdžiu sovietmečiu šis švyturys-simbolis buvo ištrintas iš kolektyvinės atminties. Kas atsitiko?

Ką mes vadiname uostamiesčio simboliais dabar? Dangės upėje, prie Biržos tilto stovintį burlaivį „Meridianas“? Senamiesčio garsenybę, mažoje gatvelėje uodegą išrietusio katino skulptūrėlę? Laimės peliuką? Taravos Anikės skulptūrą? Mojantį laivams berniuką? Undinėlę prie Biržos tilto? O gal sovietinius uosto kranus, meiliai Klaipėdos žirafomis vadinamus?.. Kokius ryškiausius Klaipėdos simbolius iškeltų muziejininkas-istorikas?

Antrosios tinklalaidės „Pokalbiai prie švyturio“ svečias – ilgametis Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys. 

Žmogus, puikiai išmanantis mūsų uostamiesčio identiteto istorinius rakursus, Mėmelio (Klaipėdos) tapatybės ženklus nuo seniausių laikų (herbas, vėliava, antspaudas) iki šiuolaikinių. 

„Gražesnio simbolio, pasakojimo ar prisistatymo miestui, kuris yra uostas, be švyturio negalima įsivaizduoti“, - teigė dr. J. Genys. 

Laidoje jis išreiškė savo požiūrį ir į kitus Klaipėdai ne mažiau reikšmingus, tačiau neišnaudotus arba nepakankamai rinkodaroje eskaluojamus uostamiesčio objektus, simbolius. 

Tinklalaidžių (11 dalių) vedėjas - Švyturių metų 2024 iniciatorius, žurnalistas ir kraštotyrininkas Denisas Nikitenka. 

Laidų „Pokalbiai prie švyturio“ ciklas yra „Vakarų ekspreso“ įgyvendinamo ir Klaipėdos miesto savivaldybės dalinai finansuojamo projekto „Mūsų švyturiai – Jūrinės kultūros ambasadoriai“ dalis.