Pokalbiai prie švyturio (5). Kaip Nidos švyturys nuo koronaviruso išgelbėjo

Įspūdingas, vienas pirmųjų mūrinių statinių medinių namų kurorte, greitai pelnęs didžiausias tiek vietinių, tiek turistų simpatijas. 

Dėl itin ryškios savo spalvos jis pramintas Raudonuoju Kristofu, arba Kristoforu, o vietos žvejai jį vadino „mūsų sparnuotuoju švyturiu“. 

Ne atsitiktinai šia proga tinklalaidės svečiuose – dabartinį, 1953 m. statytą Nidos švyturį, jo unikalųjį Fresnelio lęšių žibintą prižiūrinčios įstaigos Neringos muziejų direktorė, istorikė dr. Lina Motuzienė. 

„Man švyturiai pirmiausiai yra technikos pažangos objektai, kažkada lėmę daugybės laivų, jūreivių likimus. Tačiau pažvelgus romantiškiau... 

Švyturys yra toks vienišas, bet stiprus, nepajudinamas; tas, kuris suteikia žmonėms šviesą, viltį. Žmonėms, ieškantiems savo kelio per audras ir tamsą. 

Tai – labai įdomus objektas simboline prasme, nes turi daugybę reikšmių. Norisi net sukurti švyturį – vilties ir tikėjimo simbolį“, - mintimis dalijosi pokalbininkė. 

Pirmojoje tinklalaidės dalyje sužinosite daugybę negirdėtų istorijų apie tai, kaip dabartinis, nuo 2020 m. visuomenei atvertas švyturys buvo įveiklintas, ką reiškė muziejininkams perimti tokį neeilinį objektą bei... kaip jis išgelbėjo įstaigą nuo bado koronaviruso pandemijos metu. 

Bus atskleista, kokie viso švyturio komplekso ateities planai. Po ilgų kovų su valstybine, švyturio pastatus norėjusia išparceliuoti ir parduoti įstaiga. 

„Džiaugiamės, kad muziejui pavyko įkalbėti dirbti vieninteliu Lietuvoje švyturininku buvusį ilgametį Nidos švyturio prižiūrėtoją Anatolijų Aleksandrovą, kuris rūpinasi unikalia, Fresnelio lęšių lempa. 

Yra parengtas viso komplekso įveiklinimo idėjinis projektas, kurį įgyvendinus tokio turistinio, pažintinio, su švyturiais, šviesa susijusio traukos objekto neturės niekas visame Baltijos jūros regione“, - teigė ji. 

Kaip gi sukasi toji ypatingoji, švytuoklinė lempa, galėsite išvysti specialiai nufilmuotuose vaizduose bei sužinoti, kodėl net ir žiemą uždarytą, lankytojams neprieinamą švyturio bokštą reikės šildyti. 

Antroji dalis skirta senojo, 1944 m. gruodį atsitraukiančių vokiečių karių susprogdinto švyturio istorijai. Bus atskleista, ar pavyko 2024-ųjų vasarą archeologų komandai aptikti 1874-aisiais statyto švyturio lokaciją, jo pamatus. 

Nusikėlę į prieškarį galėsite pasigrožėti įspūdingais Raudonojo Kristofo vaizdais, senovinėmis atvirutėmis, Nidos dailininkų kolonijos rezidento Ernsto Mollenhauerio (1892-1963) drobėmis, kuriose įamžintas ekstravagantiškasis švyturys. 

„Jis turėjo pirmosios kategorijos žibintą. Patį stipriausią“, - teigė dr. L. Motuzienė.