Viktoras Tregubovas: ironiška, bet nepaisydama sankcijų Rusija gali gaminti daugiau sviedinių nei visi Vakarai

Apie dabartinę situaciją ir artimiausias perspektyvas Alfa.lt pasakojo ukrainiečių politikas ir karininkas Viktoras Tregubovas.

– Palyginti su antrąja 2023 m. puse, kasdienių rusų atakų fronte skaičius išaugo nuo kelių dešimčių iki maždaug pusantro šimto. Maskva augina puolimo mastą ir tempą?

– Atakų intensyvumas tikrai didėja, bet sunku pasakyti, ar tai signalizuoja naujo didelio puolimo pradžią. Tokia pat didelė tikimybė, kad šie veiksmai yra paskatinti vidinių politinių priežasčių ir „vidaus vartotoją“ rinkimų metų pradžioje mėginama įtikinti, kad Rusijos armija neįstrigusi fronte.

Nepasakysi, kad rusai nesistengia, bet tos jų atakos labiau primena daužymą galva į sieną ir jokiais prasiveržimais jie pasigirti negali.

– Ko vertos rusų kalbos apie mobilizaciją? Sklinda gandai, kad gali būti mobilizuota 300 tūkst. ir net 500 tūkst. žmonių. Ši masė galėtų suvaidinti kritinį vaidmenį ir galiausiai išjudinti puolimą?

– Mano nuomone, šiandien jie labiau kliaujasi karine technika, o ne žmonių skaičiumi. Bet kuriuo atveju mobilizacijos nebus iki vadinamųjų prezidento rinkimų. Jei ji įvyks, po jų momentinio efekto irgi nebus. Užtruks laiko suorganizuoti pačią mobilizaciją, tada bent kažkiek apmokyti šauktinius. Galiausiai neužteks tiesiog išdalyti jiems po šautuvą ir pasiųsti į frontą. Reikia technikos, su kuria jie kariautų, reikia logistinių pajėgų, galinčių aprūpinti šią masę, o šiais požiūriais Rusija bent kol kas nerodo pažangos.

Ukrainai po truputį kyla klausimas, ką sodinti į turimą techniką, o Rusijai – atvirkščiai. Praradimus kompensuoti sekasi sunkiai, o kai kurios prarastos technikos kompensuoti jie apskritai negali. Pavyzdžiui, virš Azovo numuštas lėktuvas A-50. Tokių buvo 5, o liko 4 ir tai galutinis skaičius, nes naujo jie nepasigamins. Taigi, galime daryti išvadą, kad technikos klausimas jiems svarbesnis, o ir mobilizacija, jei tokia vyktų, nedarys įtakos karo eigai dar bent pusmetį.

– Ukrainoje taip pat kalbama apie mobilizaciją ir net užsienyje gyvenančių piliečių šaukimą. Tai – realus scenarijus?

– Sunku pasakyti, kiek tai realu, nes toks sprendimas yra ne karinis, o politinis. Be to, kai kalbama apie užsienyje esančių vyrų šaukimą, sprendimas priklauso ne tik nuo Kyjivo, bet ir nuo tų šalių.

Nemanau, kad mobilizacijos klausimas Ukrainai šiandien yra gyvybiškai svarbus. Šiuo metu svarbiau sutvarkyti patį mobilizacijos mechanizmą, o ne suvaryti į kariuomenę visą šalį.

Yra posakis: „artileristų prakaitas taupo pėstininkų kraują“. Amunicijos klausimas dabar iš tiesų labai svarbus.

Savaime suprantama, kad jei rusai smarkiai padidins kareivių skaičių, mes turėsime atsakyti tuo pačiu ir klausimas jau tik būtų, kiek žmonių būtų mobilizuota Ukrainoje. Atsidurtume situacijoje „ne kad nori, o kad reikia“. Taip, Ukrainoje žmonės skundžiasi, kad kariai mobilizuojami neribotam laikui, bet karas irgi trunka ne iki tam tikros dienos. Kai esi jūreivis skęstančiame laive, neklausinėji, kada galėsi eiti atostogų.

– Galbūt Ukrainai neprireiktų didelės mobilizacijos, jei gautumėte adekvatų ginkluotės kiekį?

– Ir taip, ir ne. Iš vienos pusės, didesni ginkluotės kiekiai padėtų, iš kitos pusės, vien karinė technika negali būti atsakymu pati savaime – kažkas turi ją valdyti. Tai reiškia, kad mums reikia tinkamai parengtų kareivių. Šiuo požiūriu mus bene geriausiai remia Jungtinė Karalystė, kuri kaip niekas kitas supranta mūsų poreikius ir labai padeda.

– Pastaruoju metu vėl matome, kad Rusija į Ukrainos pusę iššauna daug daugiau šaudmenų, nei atsako Ukraina. Kuris poreikis svarbesnis būtent šiuo metu – technikos ar amunicijos?

– Yra posakis: „artileristų prakaitas taupo pėstininkų kraują“. Amunicijos klausimas dabar iš tiesų labai svarbus, deja, susidūrėme su tuo, kad gamybiniai Vakarų pajėgumai neatitiko ilgo karo poreikių. Ironiška, bet Rusija gali pagaminti daugiau sviedinių nei visi Vakarai kartu.

Laimei, Vakarų artilerija yra tikslesnė, kokybiškesnė ir toliau pasiekianti, taigi rusų masę mes kažkiek nusveriame savo kokybe. Tą patį daryti padeda dronai, kurie tapo savotišku artilerijos pakaitalu. Šiuo atžvilgiu taip pat priklausome nuo Vakarų pagalbos. „Mavikų“ galima ir nusipirkti ar pasigaminti, o štai tikro smogiamojo ar žvalgybinio drono virtuvėje nesusirinksi. Bet kuriuo atveju dronų mums taip pat reikia daugiau.

– Prancūzija žada tiekti Ukrainai po 50 aviacinių bombų per mėnesį. Tai daug ar mažai?

– Nesu aviacijos specialistas, bet spėčiau, kad jei jos bus naudojamos ne kur papuola, o tikslinėse gerai suplanuotose operacijose, tokį kiekį vadinčiau visai geru. Žinoma, jei jas visas išmėtytų priešakinėse linijose, kaip daro rusai, toks kiekis yra niekinis.

– Kiekvienas sėkmingas ukrainiečių smūgis rusų laivynui, aviacijai ar priešlėktuvinei gynybai Lietuvoje sutinkamas ovacijomis. Tačiau kiek tokie smūgiai daro įtaką karo, kurio pagrindiniai veiksmai vyksta sausumoje, eigai?

– Poveikis, be jokios abejonės, didelis. Pavyzdžiui, mano žiniomis, Rusijai būtinai reikėjo 5-ių lėktuvų A-50, kad „padengtų“ visą sąlyčio liniją ir sektų mūsų aviaciją ir priešlėktuvinės gynybos raketas. Jų liko 4, o tai reiškia, kad dabar jų „regėjimo lauke“ vienoje ar kitoje vietoje nuolat bus skylė.

Lygiai taip pat kiekvieno „Kalibr“ raketas galinčio leisti laivo sunaikinimas labai padeda mūsų gynybai, nes rusai nebegali laisvai siaubti mūsų pakrantės, griauti Odesos, Dnipro ir kitų miestų.

– Smūgiai objektams Rusijos teritorijoje pastaruoju metu taip pat labai sėkmingi. Ar matote poveikį okupacinių pajėgų aprūpinimui, logistikos grandinėms? Kaip tai veikia Rusijos gyventojų nuotaikas?

– Kariniu požiūriu rezultatas yra akivaizdus – taip žalojama jų logistika, krenta kovinis pajėgumas apskritai. Kiekviena liepsnojanti naftos bazė – problema, kuo užpilti tanko degalų baką, iš kur gauti degalų ir kokiu maršrutu juos gabenti į frontą.

Net nemąsčiau apie tai, kaip tai veikia visuomenės nuotaikas Rusijoje, ir, tiesą sakant, man nusišikti. Civilių nuotaikos Rusijoje jaudina tik pačius civilius ir nedaro jokios įtakos ne tik karo eigai, bet ir situacijai pačioje Rusijoje. Kam kvaršinti galvą dėl tokių dalykų?

Net nemąsčiau apie tai, kaip tai veikia visuomenės nuotaikas Rusijoje, ir, tiesą sakant, man nusišikti.

– Svarbiausias metų politinis įvykis pasaulyje – JAV prezidento rinkimai. Deja, tai reiškia, kad galingiausia pasaulio šalis tam tikra prasme atsiriboja nuo pasaulio gana ilgam laikui. Kaip Rusija gali tuo pasinaudoti?

– Rusija minta chaosu ir, be jokios abejonės, pasistengs išspausti iš situacijos ką tik pajėgs. Jiems nesvarbu, kuris politikas ir kur laimi. Svarbiausia – konfliktai, kuriuos rusai kursto, kur tik gali. Rusijos žvalgyba bus labai užsiėmusi.

– Donaldas Trumpas giriasi, kad galėtų sustabdyti karą per 24 valandas. Faktiškai gautume didžiulį „įšaldytą“ konfliktą. Tai apskritai realu?

– Vertinant pagal dabartinę situaciją, pagal tai, koks didelis ir intensyvus karas vyksta, tai nerealu. Vakarai vis geriau supranta Rusiją ir scenarijų apie smūgį Suvalkų koridoriui arba Narvai jau nebelaiko fantastiniais. Todėl manau, kad jau peržengėme tą ribą, kai galime tiesiog imti ir viską užbaigti, paplekšnoti vieni kitiems per pečius ir grįžti prie „business as usual“. Gal vis dar yra norinčių taip padaryti, bet tai jau nebeįmanoma.

– Lietuva neseniai patvirtino naują 200 mln. eurų pagalbos Ukrainos kariuomenei paketą. Kaip dar galėtume jus paremti?

– Svarbiausia problema yra karinės pramonės pajėgumai, ir čia Lietuva ar kitos Baltijos šalys dėl suprantamų priežasčių negali prisidėti. Manau, kad labiausiai jūs galite padėti ne didelėmis biudžetinėmis išlaidomis, o ekspertų ir politikų darbu – padėkite susekti sankcijų apėjimo schemas ir maršrutus. Padėkite spręsti šią problemą visuose Vakaruose. Kai Rusija, apeidama sankcijas, sugeba net didinti karinės produkcijos apimtis, tai praktiškai suvedą į nieką visą brangią Vakarų pagalbą Ukrainai.