Vidurio Europa ir Ukraina: kaip žaidžia merkantiliška Vengrija, atsargi Austrija ir permaininga Slovakija?

Apie Vidurio Europos šalių santykius su Ukraina, Rusija ir tarpusavyje kalbėjomės su Rytų Europos studijų centro projektų vadovu Justinu Kuliu.

– Iškart po R. Fico pergalės Slovakijos rinkimuose įsivyravo nuomonė, kad šalis pasirinko prorusišką kursą. Tolesni jo darbai patvirtino ar paneigė šią nuostatą?

– Per ilgą savo karjerą R. Fico rodė nemažą palankumą Rusijai. Jis vengdavo kritikuoti Rusiją, o per pastaruosius rinkimus negailėjo kritikos Ukrainai ir ją remiantiems Vakarams. Kartais jo retorika, nors ir aštri, buvo mažareikšmė. Pavyzdžiui, pažadai nutraukti karinę paramą Ukrainai, kurie buvo grynai retoriniai, nes Slovakija tuo metu jau buvo Ukrainai atidavusi praktiškai viską, ką galėjo. Vienaip ar kitaip baimės dėl jo prorusiškumo buvo pagrįstos.

Tačiau dabar matome, kad R. Fico kritika Ukrainai yra pritilusi – jis parėmė 50 mlrd. eurų ES paramos paketą, teigė, kad nebus jokių kliūčių Slovakijos karinės pramonės produkcijos tiekimui į Ukrainą, o susitikimo su Ukrainos premjeru rezultatai taip pat atrodė visai teigiamai.

Taigi, palyginti su rinkimų laikotarpiu, R. Fico retorika yra gerokai švelnesnė, bus įdomu stebėti, kaip Slovakija elgsis toliau. Kol kas viskas atrodo geriau, nei buvo galima tikėtis.

Ukrainos klausimas V. Orbanui yra įrankis demonstruoti savo galią, žinoma, pirmiausia rinkėjams pačioje Vengrijoje.

– V. Orbano retorika labai nepalanki Ukrainai, tačiau fronte esantys kariai pasakoja, kad pagalba iš Vengrijos yra gausi ir operatyvi. Be to, ją tiekia ne tik savanoriai, bet ir savivaldybės, įskaitant tas, kurias valdo V. Orbano šalininkai. Kokį žaidimą čia žaidžia vengrai?

– Neturiu informacijos apie pagalbos tiekimą. Apskritai Vengrija veikia dviem kryptimis. Pirmiausia, akcentuoja dvišalius santykius su Ukraina ir juose kylančias problemas, tokias kaip nuo seno keltas klausimas dėl vengrų bendruomenės Užkarpatėje, kas buvo nesutarimų objektu dar gerokai iki karo. Iš kitos pusės, matome sudėtingus V. Orbano santykius su Briuseliu ir didžiosiomis Europos valstybėmis. Ilgai priešinęsis, jis visgi „praleido“ paramos Ukrainai paketą, ir galima numanyti, kad svarbūs bendraeuropiniai klausimai dar ne kartą taps nesutarimų su Vengrija objektu.

Panašu, kad dabar V. Orbanas tikisi ir laukia didesnių dešiniųjų jėgų pergalių Europos valstybių rinkimuose. Žinoma, jis buvo aršus migrantų priėmimo kritikas ir jaučia, kad Europa bent iš dalies sukasi į tą pačią pusę. Panašių lūkesčių jis gali turėti ir Ukrainos atžvilgiu. Vengrija yra didžiausia karinės paramos Kyjivui kritikė ir panašu, kad tikisi giminingų jėgų įtakos augimo Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Visai tikėtina, kad jis laukia ir Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose.

Kita vertus, Ukrainos klausimas V. Orbanui yra įrankis demonstruoti savo galią, žinoma, pirmiausia rinkėjams pačioje Vengrijoje. Panašiai V. Orbanas elgėsi ir ieškodamas priekabių Švedijos priėmimui į NATO. Jis siekė žiniasklaidos dėmesio, leidžiančio jam pasirodyti neva įtakingo galios centro lyderiu, atkakliai ginančiu nacionalinius Vengrijos interesus.

Galbūt V. Orbanas tikrai tiki, kad dabartinė ES politika Ukrainos atžvilgiu yra neteisinga, bet kur kas svarbesnis akstinas greičiausiai yra tas, kad, prieštaraujant įvairiems kolektyviniams sprendimams, tikimasi grynai pragmatinės naudos, pavyzdžiui, pakreipti savo naudai finansinės ES paramos sprendimus.

– Karo Ukrainoje kontekste mažai girdime apie Austriją – šalį, kuri daug metų palaikė gerus santykius su Maskva ir neslėpė meilės iš ten ateinantiems oligarchų pinigams. Kokia Vienos pozicija šiandien?

– Austrija tiekia Ukrainai humanitarinę pagalbą, o nuo karinės paramos susilaiko, argumentuodama tuo, kad yra neutrali valstybė. Manau, kad kartais tai labiau pasiteisinimo priemonė, o ne itin puoselėjama valstybės nuostata, nors Austrija tokia ne viena. Neutrali Airija taip pat tiekia tik humanitarinę pagalbą. Vienos poziciją dabartinėje situacijoje galima pavadinti nuosaikia.

Austrijai Rytų kryptis nėra prioritetas – ji skiria daugiau dėmesio Vakarų Balkanams, kur yra aktyvi žaidėja. Viena neprieštarauja paramai Ukrainai, bet negadina ir santykių su Rusija, kur iki šiol veikia austrų verslai, o tuo pat metu stengiasi nepasirodyti ir Rusijos gynėja.

Didysis klausimas dabar yra, kaip atrodys naujoji Austrijos valdžia po rinkimų, kuriuose nemaža sėkmė pranašaujama dešiniesiems iš Austrijos laisvės partijos, kritikuojantiems sankcijas Rusijai ir praeityje pasižymėjusiems su Rusija susijusiais skandalais. O kol kas Austrija nekelia jokių problemų tokiuose reikaluose kaip europinė parama Ukrainai.

Kalbant apie tai, kad V. Orbano pozicija naudinga austrams, slovakams ar kitoms valstybėms, sakyčiau, kad tai nėra tuščios spekuliacijos ir kai kurioms šalims Vengrijos rėksmingumas tikrai yra parankus.

– Kokie yra Vengrijos santykiai su kaimynais? Kai kurie ekspertai pastebi, kad rėksminga antiukrainietiška V. Orbano politika yra patogi padėti Ukrainai pernelyg netrokštantiems kaimynams ir kai kurioms kitoms Europos valstybėms.

– Dvišalė Vengrijos politika labai priklauso nuo to, ar ji turi su kaimynais dėl ko sutarti arba dėl ko nesutarti ir kaip išnaudoja nesutarimus. Pavyzdžiui, vengrų mažumos Ukrainoje klausimą Budapeštas nuolat eskaluoja kaip problemą, o štai vengrų Serbijoje veiksnys dvišaliuose santykiuose naudojamas teigiama prasme.

Kaimynų atžvilgiu V. Orbanas prarado nemažai formalios įtakos. Tarkime, mažai bekalbama apie Višegrado grupę, kuri anksčiau laikyta vieningu, savitarpio parama pasižyminčiu bloku, o po karo Ukrainoje ši vienybė subyrėjo.

Kalbant apie tai, kad V. Orbano pozicija naudinga austrams, slovakams ar kitoms valstybėms, sakyčiau, kad tai nėra tuščios spekuliacijos ir kai kurioms šalims Vengrijos rėksmingumas tikrai yra parankus. Tačiau nemanau, kad tokie veiksmai yra derinami, lyg kaimynai slapčia sakytų: „Viktorai, būk geras, atlaikyk šią poziciją Briuselyje, nes mums irgi labai reikia.“ Pagrindinė V. Orbano motyvacija yra pragmatiniai siekiai dėl ES pinigų ir panašių dalykų.

– Buvusi Lenkijos valdžia siekė ambicingų tikslų – Rytų ir Vidurio Europoje kurti naują galios centrą ir tapti jo lydere. Pradėta kalbėti net apie Tarpjūrio idėjos atgaivinimą. Kaip pasikeitė Lenkijos vaidmuo regione, Varšuvoje pasikeitus valdžiai, panašu, labiau linkstančiai į Berlyno ir Briuselio pusę?

– Nepaisydama to, kas bus valdžioje Varšuvoje, Lenkija išlaikys tam tikrus regiono lyderystės bruožus. Tai lemia geografinė padėtis, auganti ekonomika ir karinė galia, labai svarbus jos vaidmuo telkiant pagalbą Ukrainai. Naujoji vyriausybė yra labiau pasirengusi kalbėtis ir derinti pozicijas tiek su Vokietija, tiek su ES institucijomis, ir nemanau, kad tai – blogai. Galbūt geresni santykiai kaip tik sustiprins pačios Lenkijos pozicijas. Pavyzdžiui, jei Lenkija kiek nusisuktų nuo Višegrado valstybių ir aktyviau dirbtų su Baltijos šalimis, Vokietija būtų visiškai natūraliu partneriu. Kokia didelė bebūtų, Rusijos akivaizdoje Lenkija negali veikti viena, todėl jai svarbus ryšys su kitomis Europos valstybėmis. Ypač jei rinkimus laimėjęs D. Trumpas įvykdys savo grasinimus visiškai palikti Europos saugumą patiems europiečiams.