Po kyšininkavimo skandalo Odesoje - kritikos strėlės ir Volodymyrui Zelenskiui

Reaguodamas į kilusį visuomenės pasipiktinimą prezidentas Volodymyras Zelenskis nurodė areštuoti J.Borisovą ir teisti. Nors ir keista, tačiau toks prezidento nurodymas Ukrainoje iššaukė ne tiek pagyras V.Zelenskiui, kiek diskusijas, kodėl taip ilgai nebuvo reaguojama į žiniasklaidos pranešimus.

Ukrainoje jau visus metus sklinda kalbos apie tai, jog kai kuriuose miestuose karinių komisariatų vadovai lobsta iš to, jog už kyšius išduoda raštus apie konkrečių vyrų netinkamumą tarnauti armijoje.

Pagal karo meto įstatymą visi vyrai nuo 18 iki 60 metų privalo užsiregistruoti komisariatuose ir laukti šaukimo tarnybon.

Nuo tokios pareigos yra atleidžiama sergant sunkiomis ligomis ar esant neįgaliam, auginant tris ir daugiau vaikų, mokantis aukštojoje mokykloje, užimant svarbias valstybines pareigas, esant vieninteliu neįgalių tėvų globėju ir dar keliais išimties atvejais.

Karui užsitęsus ir paaiškėjus, jog aršiose fronto kovose žūva daugybė ne tik priešų, bet ir ukrainiečių, dalis vyrų nusprendė išvengti tarnybos.

Vieni už kyšius bando susiveikti leidimą išvykti į užsienį, kiti siekia gauti pažymas apie išgalvotas ligas ir netinkamumą tarnybai, dar kiti už kyšį prašo komisariato darbuotojų ištrinti pavardę iš šaukiamųjų rejestro arba nukelti pavardę į eilės galą.

Kalbama, kad J.Borisovas buvo ypač gobšus ir nurodė Odesos gatvėse suiminėti vyrus, neturinčius pažymų apie užsiregistravimą kariniame komisariate.

Tokiu būdu esą buvo norima įbauginti tarnybos vengiančius vyrus, kad jie atskubėtų su kyšiu. Kadangi į kariuomenę imama tik dalis komisariate užsiregistravusių vyrų, objektyviai nustatyti, kodėl vieni yra į frontą pasiunčiami skubiai, o kitų šaukimas nuolat atidedamas, nėra lengva.

Tai sukelia galimybę nesąžiningiems pareigūnams pelnytis ir tuo pačiu iššaukia gandus bei visuomenės nepasitenkinimą. Atviru lieka klausimas, ar tokius faktus karo metu reikia viešinti, ar geriau juos nutylėti, mat paviešintas istorijas Maskva dar labiau sutirština ir paskleidžia po visą pasaulį.

Spėjama, kad, norėdama išsaugoti tautos vienybę bei kovingą nusiteikimą ir nenorėdama gadinti tarptautinio įvaizdžio, Ukrainos vadovybė neviešina kai kurių kompromituojančių faktų. Neviešina ir kare sužeistų ir žuvusių karių skaičiaus.

Oficialioje, vyriausybės kontroliuojamoje Ukrainos žiniasklaidoje vyrauja pranešimai iš fronto bei pagyros prezidentui ir kariams, tačiau privačioje žiniasklaidoje temų ratas yra platesnis.

Drąsiausiai apie negeroves yra diskutuojama internete, kur net dalis tinklapių bei nuomonės formuotojų nevengia kritikuoti vyriausybės ir karo vadų vykdomos politikos, ypač nesugebėjimo kovoti su korupcija.

Vienu iš drąsiausiai opias problemas gvildenančių tinklapių yra Vakarų Ukrainos auditorijai skirtas tinklapis „zaxid.net", kurio redakcija kartu su televizija „Telekanal 24" ir radijo stotimis „Radio 24"bei „Lux FM" yra įsikūrusi Lvove.

Tinklapis drąsiai viešina skandalus, į kuriuos įsivelia aukšti valdininkai, muitininkai, kariūnai, ir nebijo spausdinti apžvalgininkų, pritariančių NATO sprendimui Vilniuje nepriimti kol kas į sąjungą Ukrainos.

Taip rašantys apžvalgininkai teigia, jog NATO bendrijos yra verti vien fronte pasiaukojančiai kovojantys ir stebuklingą ištvermę bei sumanumą rodantys kariai, o politikai ir valdininkai privalo atlikti „namų užduotis": suvaldyti korupciją, biudžeto lėšų švaistymą, humanitarinės pagalbos vagystes ir elito nebaudžiamumą.

Be to, šalis privalo užbaigti desovietizaciją, derusifikaciją ir tuo pačiu išvalyti politinę bei karinę vadovybę nuo Maskvos agentų.

Spėjama, kad Rusijos agentų bei kolaborantų išdavystės dalinai nulėmė spartų priešo žengimą karo pradžioje ir lemia kai kurias dabartines nesėkmes fronte, tačiau tiesą apie tai greičiausiai sužinosime tik po karo, nes oficiali spauda ir šalies vadovai kol kas apie tai tyli.

Prieš keletą dienų „zaxid.net" išspausdino įdomų apžvalgininko Romano Lechniuko straipsnį apie Odesos kyšininko J.Borisovo nušalinimo aplinkybes. Straipsnyje pavadinimu „Baudžianti prezidento ranka ir valstybingumo formavimas" primenama, jog teisėsauga ilgai nereagavo į tinklaraštininkų viešinamus demaskavimus, o kyšininkas suimtas buvo tik prezidentui įsakius tai padaryti.

Buvo primintos ir kelios kitos korupcinės bylos, pradėtos tik gavus asmeninį V.Zelenskio nurodymą, nors apie valdininkų savivalę visuomenė seniai diskutavo.

Priminta ir tai, jog tik prezidentui pagrūmojus iš pareigų buvo atleistas karo metu į Maldyvus už mokesčių mokėtojų pinigus nuskridęs Rados narys Jurijus Aristovas, ir duotas nurodymas savivaldybėms nebeišlaidauti fontanų statymui bei koncertams, o lėšas skirti paramai kovojantiems fronte.

Apžvalgininko teigimu, asmeniškai nurodydamas suimti ar nušalinti skandalingus politikus ir valdininkus V.Zelenskis kuriasi „teisingo šerifo" įvaizdį, tačiau ši situacija puikiai iliustruoja, kad šalyje yra netvarka, nes teismai, prokuratūra ir ekonominė policija nevykdo savo tiesioginių pareigų.

Apžvalgininkas apgailestauja, kad V. Zelenskis tapo vienvaldžiu šalies vadovu, o premjero ir parlamento vaidmuo visiškai sumenko. Apgailestauja ir dėl to, jog prezidentas nėra vienodai griežtas visiems ir pro pirštus žiūri į savo pavaldinių bei buvusių partiečių nusižengimus.

Šiomis dienomis „zaxid.net" patalpino ir straipsnius, atskleidusius, kad už 4000 eurų kyšį vienas Červonogrado advokatas padeda karinio amžiaus vyrams pabėgti į užsienį, o muitinėje pradingo iš JAV atsiųsta vieno milijonų dolerių vertės humanitarinės paramos siunta kariškiams.

Be to, parašė, jog 700 eurų kyšį imant buvo sulaikytas statybos leidimus išdavinėjęs Lvovo valdininkas Petro Ogorodnikas, o Veterinarinės medicinos universitete buvo suimtas kyšio iš studentų reikalavęs dekanas Jaroslavas Berezivskis.

Primenama ir tai, jog prieš pusantro mėnesio Ukrainos verslininkų sąjunga išplatino viešą kreipimąsi į prezidentą, kuriame teigiama, jog valdininkų savivalė bei kyšininkavimas pasiekė neregėtas aukštumas, trikdančias net šalies kovinę galią, ir paprašė V.Zelenskį įsteigti specialų sąrašą, į kurį būtų įrašomi nesąžiningi valdininkai.

Tokia tad yra daugialypė dabartinės Ukrainos realybė - didžioji dalis tautos aukojasi dėl pergalės, o dalis toliau nesąžiningai lobsta, išsisukinėja nuo kariuomenės, blokuoja kovą su korupcija.

Lietuvos žiniasklaida pranešimuose apie Ukrainą irgi visą dėmesį skiria pokyčiams fronte bei Rusijos vykdomam civilinių objektų bombardavimui, bet nepateikia visos dabartinio gyvenimo panoramos.

Ukrainos pergalė šiame kare yra gyvybiškai svarbi Lietuvai, tačiau, remdami Kijevo kovą, privalome suprasti realią situaciją šioje šalyje, kad suvoktume, jog tiekdami karinę pagalbą turime kartu remti ir nepriklausomą žiniasklaidą bei korupciją ir valdininkų savivalę demaskuojančias organizacijas.

Po karo tokių organizacijų rėmimas taps bene svarbiausiu uždaviniu, nes korupcija šalyje yra įsišaknijusi labai giliai ir vieni patys ukrainiečiai gali jos neįveikti.