Svarbiausia olimpinė Romo Ubarto gyvenimo akimirka

Įdomus istorinis sutapimas, jog dabar, būtent rugpjūčio 5 d., aukso medaliu pasaulio lengvosios atletikos čempionate Londone (Didžioji Britanija) pasipuošė ir disko metikas Andrius Gudžius. 26-erių lengvaatletis įrankį švystelėjo 69,21 m ir pagerino savo asmeninį rekordą. Vyrų disko metimo rungties finale antrąją vietą užėmusį švedą Danielį Stolą (Daniel Stahl) mūsų šalies disko metikas aplenkė 2 cm.

Pastarąjį kartą, 2005 m., pasaulio čempionato auksą iškovojo Virgilijus Alekna, tad tik po 12 metų šį pasiekimą pakartojo A.Gudžius.

- Ar dažnai prisimenate tą pirmojo Nepriklausomos Lietuvos olimpinio aukso iškovojimo, įteikimo akimirką?, - „Sporto gyvenimas“ paklausė Romo Ubarto.

- Ir taip, ir ne. Tiesiog ta akimirka visam gyvenimui pasiliko ir galvoje, ir širdyje. Mano gyvenime, kaip sportininkui, tai buvo pats svarbiausias įvykis. Pirmą kartą buvo keliama Lietuvos trispalvė, grojo mūsų himnas. Viskas buvo labai įspūdingai ir jaudinančiai. Aišku, iš tų prisiminimų jau kažkas ir išsitrynė, tačiau tie pagrindiniai momentai liko. Ir dalyvavimas varžybose, ir stovėjimas ant prizininkų pakylos - atmintyje ryškūs. Pamenu visus sveikinimus, artimųjų ir sirgalių palaikymą. Nes buvo prieš tai visokių problemų, galėjau ir visai neišvažiuoti į olimpines žaidynes. Taigi galiausiai buvo smagu, kad įvykdžiau tai, ką norėjau. Juk ir mano treneris įdėjo daug darbo, ir atsakomybė ta buvo didelė, nes buvo daug žmonių, kurie manimi tikėjo, vylėsi, kad laimėsiu aukso medalį. Tai visada malonu, ir tie prisiminimai visada išliks ryškūs.

- Kokiais momentais paprastai iškyla tie prisiminimai?

- Iš tikrųjų prisimeni, kai žiūri olimpines žaidynes ar pasaulio čempionatus. Juk ir dabar vyksta planetos lengvosios atletikos pirmenybės Londone, kur triumfavo A.Gudžius. Jis iškovojo aukso medalį, labai jį sveikinu, linkiu ir toliau laimėti. Aišku, būna ir taip, kad kas nors paprašo parodyti medalį (juokiasi). Taigi visko būna. O šiaip dažnai apie tai negalvoju. Manau, jeigu visą laiką galvosi apie praeitį, tai stovėsi vietoje. Jeigu kažką ir laimėjai, tai eik į priekį, siek daugiau ar tame pačiame sporte, ar kitose srityse. Reikia stengtis taip daryti. Tiesiog gyventi prisiminimais per daug romantiška ir nerealu (šypsosi). Ištrauki tą medalį, pasižiūri ir, atrodo, viskas atgimsta. Paskui vėl padedi į stalčių ir užmiršti.

- Kokios buvo tos emocijos, mintys, užplūdusios, kai ant kaklo kabino olimpinį aukso medalį?

- Emocijos buvo labai pakilios. Kai stovėjau ant prizininkų pakylos, tai pirmiausia širdį palietė skambantis mūsų šalies himnas. Sukosi mintys, kad įvykdžiau tai, ką ir turėjau, nes visi šito tikėjosi. O tas faktas, kad ir vėliava, ir himnas pirmą kartą, ir pirmas olimpinis auksas Nepriklausomai Lietuvai, tai buvo tiesiog nuostabu. Aišku, tos emocijos kažkiek pasimiršo, tačiau dalis išliko, tai juk viena iš svarbiausių akimirkų mano, kaip sportininko, gyvenime. Manau, kad kiekvienam sportininkui, kai laimi ar patenka tarp prizininkų, tai yra svarbiausios gyvenimo akimirkos. Todėl tie prisiminimai tokie ir malonūs.

- Simboliška, kad Andriui pasaulio čempionate pavyko tą pačią dieną iškovoti auksą.

- Kažkokia pasaka, kad ir Andrius tą dieną iškovojo auksą. Vadinasi, gimsta nauja žvaigždė. Sveikinu jį. Jis ilgai ėjo link šio tikslo per sunkumus ir traumas. Stebėjau visus šio sezono Andriaus pasirodymus. Deimantinėje lygoje jis visada buvo tarp prizininkų arba netoli jų. Jaučiau, kad jis yra neblogai pasiruošęs, numetęs svorio, truputį pakeitęs techniką, todėl buvo galima tikėtis, kad jis pademonstruos aukštus rezultatus. Taip ir mąsčiau, jog planetos pirmenybėse jis bus tarp prizininkų. Aišku, nelabai tikėjau, kad jis bus pirmas, nes Švedijos disko metikas yra labai stiprus, šį sezoną jau numetė 71,29 m. Todėl tai, kad Andriui vis dėlto pavyko užimti pirmąją vietą, manau, yra tikrai didžiulis pasiekimas ir jam, ir Lietuvai. Tas aukso medalis ir mūsų šalies lengvajai atletikai labai svarbus. Juk po V.Aleknos gana seniai nebuvo tokių pasiekimų. Manau, jog tai yra labai svarbus pasiekimas.

- 1992 m. Barselonoje jūs numetėte 65,12 m, A.Gudžius dabar - 69,21 m.

- Aplenkė mane stipriai (juokiasi). Nors nemanau, kad aš tada buvau blogiau pasiruošęs. Tiesiog gal buvo karščiau, taip pat labai jaudinausi, nes finalas vyko dvi dienos po kvalifikacijos. Visi kiti irgi mėtė panašiai. Matyt, sąlygos buvo nelengvos. O kalbant apie Andrių, tai tikrai labai aukštas rezultatas, ypač tokiomis sąlygomis, kokiomis jis pasiektas. Ten gana uždaras stadionas, nėra jokių pašalinių dirgiklių, nėra vėjo. Žmogus numetė tiek, kiek realiai gali numesti savo jėgomis. Tad tai yra tikrai labai aukštas rezultatas. Tačiau manau, kad Andriui čia ne riba. Turėtų jis dar pagerinti šį savo asmeninį rezultatą.

- Jums pavyko įgyvendinti tą visų sportininkų olimpinę svajonę. Kaip vertinate A.Gudžiaus galimybes 2020 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse?

- Olimpinės žaidynės - specifinis startas. Ten susirenka geriausi sportininkai iš viso pasaulio. Tad gali būti visokių netikėtumų. Tačiau manau, jog Andrius jau įrodė, kad eina teisingu keliu. Manau, būsimose olimpinėse žaidynėse Andrius bus tarp favoritų. Nes jaunųjų sportininkų pasiekimai pasaulio čempionate rodo, kad senoji karta po truputį užleidžia vietas jaunimui. Ta naujoji karta, manau, bus pagrindiniai favoritai olimpinėse žaidynėse. Todėl Andrius ten turi labai didelių galimybių. Kad prizininku taps, tai beveik neabejoju, tačiau gali ir laimėti. Nors, aišku, sportas yra sportas, niekada nežinai. Sunku kažką iš anksto prognozuoti. Tačiau pagal dabartinę jo formą ir rezultatus galima galvoti, kad jis Tokijuje turi šansų būti pirmas. O praėjusiais metais Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse A. Gudžius dar nebuvo subrendęs psichologiškai. Ir prieš tą olimpinį startą jį kamavo traumos. Andrius truputį pakeitė metimo techniką. Ji gana įdomi ir netradicinė, pritaikyta būtent jam, nes jis neturi ilgų rankų, bet turi labai greitas kojas. Jis išnaudoja kojų greitį ir rezultatai yra.

- Andriui dabar 26-eri, per žaidynes Tokijuje bus 29-eri. Jūs savo asmeninį rekordą 70,06 m pasiekėte būdamas 28-erių, V.Alekna (73,88 m) - taip pat 28-erių. Ar Andrius per olimpines žaidynes bus pačiame pike?

- Manau, kad disko metikams, kaip mes, specialistai, sakome, pradžia, kai prasideda svarūs rezultatai, išlošiamos varžybos, būna 25-26-eri. Kaip dabar Andriui. O 29-eri - pati disko metiko branda. Manau, kad Andrius tada turėtų būti labai stiprus. Neduok Dieve, kokios traumos sutrukdytų. Tačiau 29-30 metų disko metikui yra pati branda. Sueina ir greitis, ir jėga, ir technika, tada geriausi rezultatai. Tiesa, Barselonoje man, reikia prisiminti, atrodo 32-eji buvo. Po 30-ies, nors jėgos dar yra, tačiau krenta greitis. Todėl disko metikų rezultatai ne prastėja, bet pasidaro pastovūs. Manau, jog artimiausioje ateityje Andrius parodys dar ne tokius rezultatus.

- Ar Lietuvoje dar yra perspektyvių jaunųjų disko metikų, ką išskirtumėte kaip būsimą pamainą?

- Treniruoju Domantą Pošką. Iš jo tikiuosi labai daug. Nors, žinoma, yra visokių niuansų. Pavyzdžiui, šį sezoną jis patyrė traumų. Bet viskas praeina. Tokioje jaunystėje dar galima išgyventi viską ir siekti gerų rezultatų, kurie priklausys ir nuo manęs. Bandysiu viską atiduoti, ką galiu ir ką žinau. Nors reikia dar žiūrėti, kaip jis susitvarko su krūviais. Juk su amžiumi tie krūviai didės. Reikia žiūrėti, kad jis normaliai adaptuotųsi. Jam dar tik 21-eri. Vyksta jėgų, psichikos ir technikos formavimas. Ateityje iš jo tikiuosi daug. Dar iš jaunų metikų galiu paminėti V.Aleknos sūnų Martyną, kuris eina tėvo pėdomis. Jis gali būti gana perspektyvus metikas. Jam dar tik 16 metų, tačiau lengvesnį diską numeta daugiau kaip 50 m. O vidurinės kartos, tarp Andriaus ir pastarųjų paminėtųjų, nelabai ir matau. Gal ji dar neužaugo.

- Kokia ta lietuvių paslaptis. Juk ne kiekviena šalis gali pasigirti olimpiniais ir pasaulio čempionais disko metikais?

- Geras klausimas. Suprantu, kad nors ir esame nedidelė tauta, tačiau turime ypatingų savybių, kurios svarbios geram disko metimui. Pirmiausiai - šaltakraujiškumas. Dauguma iš tų, kurie meta, nepasižymi kažkokiu agresyviu charakteriu, jie labiau lietuviškai ramūs, apskaičiuojantys. Tai, manau, vienas iš pagrindinių psichologinių dalykų. Dar esame ir gana aukšta tauta, tai rodo krepšinis, taip pat esame greiti, šoklūs. Visa tai reikalinga disko metimui. Ir, aišku, mes visi išėję iš kaimo. O ten juk ir maistas kitas, ir oras, ir ūkio darbai, kuriuos aš taip pat praėjau. Tie faktoriai, manau, ir sudaro visumą. Juk beveik visi geriausi mūsų metikai išėję iš kaimo. Miesto vaikai yra kitokie, jiems labiau tinka kitokios sporto šakos. Disko metime jie retai ką įspūdingo padaro.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“