Nelaukta griūtis rankinio rinktinėje – iš anksto apgalvotas manevras?

Iš didelio optimizmo debesies – juodi nusivylimo lašai.

Po dviejų dešimtmečių pertraukos grįžti tarp rankinio elito trokštančių lietuvių reikalai komplikavosi jau pačioje Europos čempionato atrankos varžybų pradžioje.

Praėjusį ketvirtadienį Prancūzijoje ištikęs sutriuškinimas 27:42 buvo sprangus, bet mažai skausmingas vertinant turnyro situaciją.

Kas kita – sekmadienio nesėkmė Klaipėdoje. Patirta jau nebe prieš galingiausią pastarojo dešimtmečio planetos komandą ir akivaizdžią 6-os atrankos grupės favoritę.

Ne stipriausios sudėties Lietuvos rinktinė šįkart 23:24 (10:12) nusileido tiesioginiams konkurentams portugalams.

O iškart po mačo apie atsistatydinimą paskelbė ketverius metus tautiečius treniravęs A. Juškėnas.

48-erių specialisto, vadovaujančio ir etatiniam šalies čempionui Klaipėdos „Dragūnui“, sutartis turėjo galioti iki 2020 metų. Būtent tada Austrijoje, Norvegijoje ir Švedijoje vyks finalinis Europos pirmenybių etapas, kurio dalyvių skaičius pirmą kartą išplėstas iki 24 komandų.

Į jį taikosi prasibrauti lietuviai, iki tol Europos čempionate vienintelį sykį pasirodę 1998-aisiais.

Pralaimėjimas Klaipėdoje dar nelaidoja šių vilčių: net jei ateinantį balandį nepavyktų laimėti abiejų dvikovų su Rumunija bei birželį pasiekti revanšą prieš portugalus didesniu įvarčių skirtumu, galimybių išliktų ir finišavus trečioje pozicijoje. Į finalinį etapą iškops keturios iš aštuonių trečiąsias vietas grupėse užimsiančių ekipų.

Todėl žinia apie trenerio pasitraukimą buvo netikėta M. Astrauskui.

„Tarėmės, kad užbaigsime atranką ir tuomet žiūrėsime, kas pavyko ir kas – ne. Dabar dar neteko su treneriu kalbėti, nežinau jo sprendimo motyvų. Gal sunku, gal pavargo, gal pajuto kažkokį spaudimą iš rankinio bendruomenės“, – pirmadienį situaciją komentavo LRF generalinis sekretorius.

Jis sutiko, jog pralaimėjimas Portugalijai buvo apmaudus, bet visų šunų ant A. Juškėno nekorė.

„Laimėti buvo galima. Iš kitos pusės, treneris neišeis į aikštę ir neįmes įvarčių už auklėtinius. Neturėjome 4-5 pagrindinių žaidėjų. Iš trijų mūsų Čempionų lygos atstovų žaidė tik vienas. Buvome tarsi krepšinio rinktinė be NBA žaidėjų.

Kaip ten bebūtų, vienas pralaimėjimas nieko nereiškia, situacijos nedramatizuoju. Tikslas mums dar pasiekiamas“, – pabrėžė M. Astrauskas.

Paklaustas, ką regi galimu A. Juškėno įpėdiniu nacionalinėje komandoje, LRF generalinis sekretorius teigė nemanantis, jog dabar – tinkamas metas radikalioms permainoms.

M. Astrausko nuomone, perimti darbus iš buvusio viršininko galėtų jo asistentas, buvęs ilgametis rinktinės žaidėjas Mindaugas Andriuška.

40-metis specialistas taip pat dirba Švaco ULZ (Austrija) klubo struktūroje.

„Aš manau, kad nereikia nieko draskyti. Šio štabo įdirbis buvo didelis, ciklą reikia pabaigti su tuo, ką turime. Linkčiau įpėdinį parinkti iš dabartinės trenerių komandos. Bet yra vykdomasis komitetas, lapkričio 6 d. vyks neeilinė federacijos konferencija – gal rankinio bendruomenė turės kitokių minčių“, – svarstė M. Astrauskas.

Vienas LRF vadovų neslėpė, kad dėl federaciją daugelį metų smaugiančių skolų, šiuo metu siekiančių apie 90 tūkst. eurų, atlyginimas A. Juškėnui vėluodavo.

Tačiau pats treneris, kalbėdamas su DELFI, neigė, jog jo atsistatydinimą lėmė finansiniai motyvai.

A. Juškėnas taip pat tikino, kad apsisprendė ne paakintas emocijų.

„Nebuvo tai spontaniškas žingsnis – jau seniau buvau sumąstęs, kad nepavykus laimėti šių rungtynių reikės trauktis. Matau, kad šansų rinktinė tebeturi, bet jai reikia kažkokio sukrėtimo, kažkokios papildomos motyvacijos. Aš pats bent jau šiuo metu jos suteikti komandai nebegalėčiau. Man svarbiausia, kad Lietuva patektų į Europos čempionatą. Ir visiškai neturi reikšmės, su manimi ar be manęs. Bet mes ten verkiant turime būti, nes tai – unikali galimybė. Ir rezultatas reikalingas dabar, o ne rytoj“, – sakė specialistas.

Jo nuomone, nepasinaudojus proga sužaisti 2020 metų Europos ar 2021 metų pasaulio pirmenybėse, kurių dalyvių skaičius taip pat padidintas iki 32 ekipų, vėliau gali tekti graužti nagus.

„Dar metus ar dvejus rinktinė bus labai galinga. Mano požiūriu, iš paskos einanti pamaina ateityje šios komandos nepavers stipresne. Todėl patekti į finalinius etapus reikia dabar. Tai būtų papildomas stimulas rankinio plėtrai Lietuvoje. Privalome nors vieną kartą ten pakliūti, kad visas mūsų rankinis pakiltų į aukštesnį lygį. Ir dėl to reikia padaryti viską, kas mūsų rankose. Jeigu mano pasitraukimas ir kito žmogaus atėjimas gali tam pagelbėti – o taip, mano nuomone, ir yra, sprendimas buvo būtinas“, – dėstė treneris.

– Kokios problemos neleido laimėti rungtynių su Portugalija? – DELFI paklausė A. Juškėno

– Žinojome, kad neturėsime kai kurių lyderių, ir tam ruošėmės. Bet tas mūsų pasiruošimas išėjo nei šioks, nei toks. Aidenas Malašinskas dalyvavo vienoje treniruotėje. O juk jis – pagrindinis mūsų žaidėjas, žinojome, kad visą mačą bandysime rungtyniauti su juo, nesvarbu, seksis jam ar ne. Ėjome pusiau va bank, palikome Aidenui spręsti, kaip organizuoti puolimą.

Pradėjome gerai, paskui sekė kelios klaidos, kuomet vartininką keisdavome papildomu aikštės žaidėju. Bet nemanau, kad jos turėjo lemiamos įtakos. Netikiu, kad galėjome jau pirmame kėlinyje palaužti portugalus. Todėl tie įvarčiai į mūsų tuščius vartus nieko nereiškia. Antrame kėlinyje laimėjome atkarpą šešių įvarčių skirtumu, pirmavome keturiais. Iki teigiamo rezultato betrūko labai mažų detalių. Bet sutinku, kad pats žaidimas nebuvo gražus, nebuvo toks, kokį norime demonstruoti.

Kodėl? Tam reikia ruoštis. Reikia, kad pagrindinis įžaidėjas bent keliose treniruotėse apsiprastų su komandos draugais, kad žinotume, kas kur bėga. Matėte, kaip gynėsi portugalai – prieš tokią gynybą būtina daug judėti be kamuolio, reikalingi įkirtimai, perdavimai. Galima pulti septyniese prieš šešis, tik tam irgi reikia pasiruošti. Bet pasiruošti žaisti su Aidenu progos nebuvo, o žaisti be jo tokiame lygyje mes nesame pajėgūs.

Nepaisant to, manau, kad šitos rungtynės buvo beveik laimėtos. Tiesiog pirmaujant 4 įvarčiais reikia realizuoti bent dalį susikurtų progų. Jų mes turėjome, nebuvo žaidimas sustojęs, nebuvome pasimetę. Nė velnio, susikūrėme puikiausių progų, bet įvarčių nepelnėme. Realiai, pritrūko tik sėkmės.

– Ar galima sakyti, kad praėjusią savaitę jautėtės nuginkluotas panašiai kaip krepšinio rinktinės strategas Dainius Adomaitis, kuris rudenį ėmė garsiai piktintis geriausių žaidėjų į nacionalinę komandą neišleidžiančiais klubais?

– Ne, nes priežastys – kitos. Aš negaliu niekuo piktintis. Pateisinu tiek Beną Petreikį, tiek Giedrių Morkūną, kurie neatvyko į rinktinę dėl visiškai žmogiškų situacijų. Gimė vaikai, puikiai suprantu, kodėl jie negali palikti savo šeimų. Jonas Truchanovičius – traumuotas, jokių šansų žaisti.

Kita vertus, faktas, kad neturime beribio žaidėjų pasirinkimo. Kai dalies trūksta, nebesame to paties pajėgumo komanda. O portugalai, savo ruožtu, dabar tikrai pakilo iki neblogo Europos vidutiniokų lygio.

– Ar prasta federacijos finansinė situacija turėjo įtakos jūsų pasitraukimui?

– Ne. Rinktinės trenerio atlyginimas – simbolinis, jis nieko nekeičia. Prieš 10-15 metų rinktinės treneriai išvis nieko neuždirbdavo, ir dėl to jokių problemų nebuvo. Priežastys tikrai ne čia. Tiesiog jei jau negauni atitinkamo finansinio atlygio, darbas turi teikti malonumą. Kai sukrito tie pralaimėjimai, neigiamas ažiotažas, rankinio visuomenės reakcijos, malonumo neliko.

– Girdėjote nemalonių replikų savo adresu?

– Tikrai nekaltinu tų replikų dalintojų. Bėda, kad Lietuvos rankinio mylėtojai mato labai mažai didžiojo rankinio. Jie mato nacionalinę lygą, rinktinės rungtynes, ir viskas. Esu įsitikinęs, kad daugelis replikuotojų nėra žiūrėję nė vienų Čempionų lygos rungtynių, nežino dabartinių tendencijų, nežino, kad įvartis į tuščius vartus savo verte nė kiek nesiskiria nuo įmesto iš 12 metrų. Bet žiūrovui pirmas atvejis atrodo visiška katastrofa, o antras – normalu.

Tačiau aš nesakau, kad mane aplinka paveikė. Tiesiog susidėjo daugelis dalykų. Aš jau labai ilgai buvau su rinktine, daug metų dirbau trenerio asistentu. Tai užima tikrai daug laiko. Ir jeigu nustoja teikti malonumą, reikia rinktis kitus prioritetus.

– Minėjote, kad komandai reikia sukrėtimo. Ar jo pakaktų, jei nauju rinktinės vairininku būtų paskirtas jūsų asistentas M. Andriuška?

– Nežinau. Manau, Mindaugas jau pakankamai subrendęs vadovauti rinktinei. Jis irgi propaguoja atvirą rankinį, imlus naujovėms. Bet nežinau, ką federacija pasirinks. Galbūt bus svarstoma ir galimybė pasikviesti užsienio specialistą. Manau, bet kokiu atveju tai turėtų išeiti į gera.

– Užsiminėte apie trenerį-legionierių. Kažin, ar užsienietis sutiks dirbti už simbolinį atlygį.

– Žinote, bendrame federacijos biudžete vieno trenerio alga neturėtų sudaryti nepakeliamos naštos. Be abejo, kiekvienas euras skaičiuojamas, bet manau, kad federacija sugebėtų rasti lėšų. Pastaraisiais metais rinktinė tikrai nebuvo palikta likimo valiai, viskuo buvome pakankamai aprūpinti. Nebuvome ponai, bet gyvenome normaliuose viešbučiuose, keliaudavome normaliais lėktuvais. Federacija padarė daug, reikėjo tik rezultato.

Tačiau prisikviesti tikrai gerą specialistą mūsų finansinėmis sąlygomis, mano nuomone, neįmanoma. O bet koks nebūtinai padarys kažką geriau. Aš vis dėlto būčiau labiau už Lietuvos trenerius, už ieškojimą jų čia, vietoje. Mūsiškiai ir žaidėjus pažįsta, ir mentalitetas – toks pat. Bet ar bus norinčių ir gebančių? Kaip matote, man nepavyko.