Negausus Europos čempionų klubas

Ne toks kaip visi

Kiek iš tiesų Lietuvos sportininkų tapo Europos lengvosios atletikos čempionais - ne toks jau paprastas klausimas. Jų skaičių galima padidinti ir iki šešių, nes 1979 m. Vienoje uždarų patalpų pirmenybėse šuolių į tolį rungtį laimėjo Vladimiras Cepelevas, tuo metu gyvenęs Lietuvoje. Visgi iš Azerbaidžano atvykęs sportininkas čia praleido tik ketverius metus.

Kiti Europos čempionai Lietuvoje užaugo ir subrendo. Tokių čempionų iki praėjusio savaitgalio buvo keturi, ir pradėti reikia nuo Kęstučio Šapkos. Šuolininkas į aukštį pirmasis iš Lietuvos lengvaatlečių iškovojo Europos pirmenybių auksą, tai įvyko 1971 m. Helsinkio stadione. Taigi ši rungtis mūsų šalyje turi gilias tradicijas, kurių tęsėja tapo A.Palšytė.

„Turi būti unikalus, o ne toks kaip visi“, - prieš kelerius metus sakė K.Šapka. Jis iš tiesų buvo daug kuo unikalus, bent Lietuvos masteliu. K.Šapka tapo ir pirmuoju mūsų lengvaatlečiu, laimėjusiu Europos uždarų patalpų čempionatą (1974 m.). Be to, jis tiek stadione, tiek uždarose patalpose iškovojo po sidabro medalį. Tokia keturių medalių kolekcija garantuoja daugiausiai apdovanojimų Europos čempionatuose pelniusio Lietuvos lengvaatlečio vardą.

Ypatingas K.Šapka buvo ir tuo, kad pirmasis Tarybų Sąjungoje pradėjo naudoti šuolio nugara techniką. 1974 m. jo pasiektas Lietuvos rekordas (225 cm) laikėsi 17 metų. O pagerino jį K.Šapkos auklėtinis Rolandas Verkys, tad trenerio darbas jam irgi sekėsi puikiai. Europos čempiono šuoliai leistų pasiekti garbingą rezultatą ir šiais laikais. Jei laiko mašina K.Šapką būtų perkėlusi į šių metų pirmenybes, 225 cm rezultatas būtų garantavęs vietą finalininkų aštuntuke.

Istorinė riba

Beje, lengvosios atletikos pasaulio čempionatai pradėti rengti tik 1983 m. Ilgą laiką Europos pirmenybės kartu su olimpinėmis žaidynėmis buvo pagrindinis tarptautinis renginys, leidžiantis lengvaatlečiams papildyti medalių kraitį. K.Šapka dalyvavo 1972 m. olimpinėse žaidynėse, bet jose užėmė tik 12 vietą. Europos pirmenybės buvo pagrindinis turnyras ir kitai Lietuvos lengvosios atletikos žvaigždei Vilhelminai Bardauskienei. Ji anksti baigė karjerą, nedalyvavo olimpinėse žaidynėse, bet įėjo į istoriją kaip pirmoji moteris, šuolių į tolį sektoriuje įveikusi 7 metrų ribą.

Europos čempione V.Bardauskienė tapo 1978 m. Prahoje. Pasaulio rekordą ji pagerino dar besirengdama pirmenybėms, kai Kišiniove pasiekė 7,07 m rezultatą. Prahoje V.Bardauskienė prie rekordo pridėjo dar du centimetrus, tiesa, ne finalo, o atrankos varžybose. Finale auksui užteko 6,88 m rezultato. Kalbėdama su „Sporto gyvenimu“, V.Bardauskienė pripažino, kad realizuoti potencialą pavyko tik iš dalies. TSRS rinktinės treneriai sakė lietuvei, kad ji galėtų nuskrieti ir 7,50 m.

Disko laikai

Europos čempionatai stadionuose iš pradžių rengti kas ketverius metus. Tik šiame dešimtmetyje jie pradėjo vykti kas dvejus metus. Čempionatai uždarose patalpose rengti kasmet, o nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio - kas dvejus metus. Uždarose patalpose nėra metimų, ėjimo ir maratono rungčių. Natūralu, kad disko metikui proga iškovoti Europos čempionato medalį pasitaikydavo gerokai rečiau nei šuolininkui ar bėgikui. Tačiau prieš trejetą dešimtmečių estafetę iš Lietuvos šuolininkų perėmė diskininkai. 1986 m. Štutgarte pakyla buvo dviem trečdaliais lietuviška. Geriausiu disko metiku tapo Romas Ubartas, bronza atiteko Vaclovui Kidykui. Tarp jų įsiterpė baltarusis Georgijus Kolnootčenka. Visi trys sportininkai vilkėjo TSRS rinktinės aprangą.

Kaip žinoma, 1992 m. R.Ubartas tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos olimpiniu čempionu. Laukti pirmojo lengvosios atletikos Europos čempiono po Nepriklausomybės atkūrimo teko gerokai ilgiau. Tik 2006 m. juo tapo kitas diskininkas Virgilijus Alekna. Lietuvis triumfavo Geteborgo stadione. Triumfavo trečiuoju bandymu, nes 1998 m. V.Alekna liko trečias, o 2002 m. - antras. Pirmuoju atveju jį aplenkė vokiečiai Larsas Rydelis (Lars Riedel) ir Jurgenas Šultas (Jurgen Schult), antruoju - vengras Robertas Fazekašas.

Didžiausias kraitis

Visi Europos čempionais tapę lietuviai buvo ypatingi. Visi jie buvo kažkuo pirmieji. A.Palšytė pateko į labai garbingą kompaniją. Ji irgi yra ypatinga ir pirmoji. Po Nepriklausomybės atgavimo ji pirmoji iš lietuvių pelnė auksą uždarų patalpų čempionate. Kartu Airinė priminė, kad būtent šuoliai į aukštį yra daugiausiai Europos čempionatų medalių Lietuvai atnešusi rungtis. Juk K.Šapkos laikai buvo senokai, dėl diskininkų dominavimo šį faktą buvo galima ir užmiršti.

Pažvelkime į skaičius. Lietuviai Europos čempionatuose yra iškovoję 21 medalį, 6 iš jų yra auksiniai. Stadionuose pelnyti 15 apdovanojimų (4 aukso), uždarose patalpose - 6 (2 aukso). Šuolininkams į aukštį priklauso daugiau nei trečdalis grobio. Jie pelnė aštuonis medalius. Jau minėjome K.Šapkos kolekciją, kurioje yra keturi apdovanojimai. A.Palšytė turi ne tik šiemetinį auksą, bet ir pernai Amsterdamo stadione iškovotą sidabrą. Prizininkų sąraše yra dar du šuolininkai į aukštį. 1994 m. Nelė Žilinskienė pasipuošė bronza, 2012 m. Raivydui Staniui atiteko sidabras. Lietuvos disko metikų sąskaitoje yra 5 medaliai, 2 iš jų - auksiniai, 1 - sidabrinis, 2 - bronziniai. Aišku, diskininkai nedalyvauja uždarų patalpų pirmenybėse. Atimkime jose iškovotus medalius iš šuolininkų kraičio. Jame vis tiek liks penki apdovanojimai: 1 aukso, 3 sidabro ir 1 bronzos. Ne ką prasčiau už diskininkus, ar ne? Laikas nustoti manyti, kad lietuviai gali sėkmingai šokinėti tik krepšinio aikštelėje.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“