Atėjo laikas trauktis

Šį sezoną D.Rasimovičiūtė dar pradėjo būdama Lietuvos riktinės nare. Ji startavo trijuose pasaulio taurės etapuose, bet rezultatai asmeninėse rungtyse buvo labai kuklūs - geriausia vieta buvo 96-oji. Didelių asmeninių ambicijų sportininkė nepuoselėjo, nebuvo ir specialaus pasirengimo. Jos tikslas buvo padėti moterų komandai išlaikyti trijų sportininkių kvotą pasaulio taurės varžybose. Savo ruožtu tai ateityje gali padėti kovoti dėl kelialapių į 2022 m. Pekino olimpines žaidynes.

„Federacija prašė padėti mergaitėms išlaikyti trečią vietą, nes jei būtų startavusios tik dvi moterys, būtų prarasta daugybė taškų. Treniruotis, rimtai ruoštis šioms varžyboms nebebuvo jėgų. Tikrasis mano biatlonas giliai širdyje yra pabaigtas prieš dvejus metus, gal pusantrų“, - sakė D.Rasimovičiūtė.

Biatlono šautuvą į rankas ji paėmė dar nepradėjusi lankyti mokyklos. Pasirinkimas buvo paprastas, nes D.Rasimovičiūtės tėvas Edvardas Rasimovičius Ignalinoje dirbo biatlono treneriu. 2001-2002 m. sezonu ignalinietė debiutavo pasaulio taurės varžybose, o 2002 m. - olimpinėse žaidynėse. Vieną geriausių karjeros rezultatų pavyko pasiekti 2006 m. Turino olimpinėse žaidynėse, kuriose užimta 18-oji vieta sprinto rungtyje. Ilgą laiką tai buvo aukščiausia Lietuvos biatlonininkų pozicija. Tik pernai Pjongčango žaidynėse Tomas Kaukėnas užėmė 13-ąją ir 17-ąją vietas.

Pagal tai, kiek kartų dalyvauta olimpinėse žaidynėse, D.Rasimovičiūtė nenusileidžia nė vienam Lietuvos sportininkui. Svarbiausiame žiemos sporto renginyje ji startavo ir 2010, 2014 bei 2018 m. 2010 m. Vankuveryje lietuvė dukart pateko į 30-uką, o pasiekti dar daugiau sutrukdė prastas šaudymas.

Kompensacija tapo sidabro medaliai, iškovoti 2010 m. Europos čempionato sprinto ir persekiojimo rungtyse. Pirmenybės vyko Estijos miestelyje Otepėje, kur D.Rasimovičiūtė, tuo metu gyvenusi Latvijoje, jautėsi beveik kaip namie. „Europos čempionate realizavau save. Šaudymas buvo labai geras, o pasibaigusi olimpiada lėmė emocijų atoslūgį, galėjau ramiai daryti tai, ką galėjau. Emocijos buvo puikios, nes medalis yra medalis“, - geriausią savo čempionatą prisiminė D.Rasimovičiūtė.

Biatlonininkė pripažįsta, kad po praėjusio sezono jai bene pirmą kartą karjeroje nesinorėjo sugrįžti į pasaulio taurės varžybas. Dabar ji su širdies draugu gyvena Švenčionėliuose ir dirba trenere Nemenčinėje. „Bandau mažiems vaikiukams papasakoti, kas yra biatlonas. Kol kas mano darbas yra kaip hobis, nes užima tikrai nedaug laiko. Kaip bus toliau, matysime“, - svarstė penkerių olimpinių žaidynių dalyvė.