Romas Ubartas: Nyksta olimpinė dvasia

Apie olimpinius medalius ir jų kainą R.Ubartas žino ne iš nuogirdų. Su Sovietų Sąjungos spalvomis jis per 1988 m. Seulo olimpines žaidynes disko metimo varžybose nusileido tik vokiečiui Jurgenui Šultui (Jurgen Shult) ir iškovojo sidabro medalį. Po ketverių metų Barselonoje, jau atstovaudamas Lietuvai, R.Ubartas švystelėjo auksinį diską ir tapo olimpiniu čempionu. „Kiekviena olimpiada yra ypatinga, bet Barselonos olimpinės žaidynės turėjo išskirtinę aurą. Vis dėlto tai buvo pirmos žaidynės, kai mes visi atstovavome savo šaliai. O man jos buvo unikalios dar ir todėl, kad visi iš manęs tikėjosi aukso medalio. Aš ir pats to tikėjausi, nes tuo metu kitų alternatyvų neturėjau. Man tada buvo 32 metai, realiai buvau stipriausias disko metikas pasaulyje, tad nenuostabu, kad visi laukė medalio. Ačiū Dievui, pasisekė, nieko nenuvyliau“, - prisimindamas beveik ketvirčio amžiaus senumo įvykius, kalbėjo R.Ubartas.

- Olimpinės žaidynės - tai ne tik sporto varžybos, bet ir pasaulinė sporto šventė. Ar patys sportininkai turi progų pajusti tą šventinę atmosferą, pasimėgauti ja?

- Manau, kad prieš varžybas sportininkai energiją ir jėgas skiria tik tam, kad pasiektų kuo geresnį rezultatą. Aš prieš startą tik pasivaikščiodavau po olimpinį kaimelį, kad šiek tiek atsipalaiduočiau. Tačiau po varžybų - viskas, gali daryti, ką tik nori. Tada jau gali ir miestą apžiūrėti, ir susitikti, ir kitų sportininkų startus pažiūrėti.

- Sklinda legendos apie Barselonoje bronzą iškovojusių krepšininkų siautulį. O kaip auksinę pergalę atšventė R.Ubartas?

- Gerai atšventė, atsakingai. Pagal seną gerą tradiciją, baigiantis olimpinėms žaidynėms, sportininkai susirinko olimpiniame kaimelyje, ant vejos, ir sunešė viską, kas dar buvo likę. Tada tai jau rimtai atšventėme, po to net ir man galvą skaudėjo. Bet užtat prisiminimai liko neišdildomi.

- Dabar olimpines žaidynes stebite iš šalies. Ar matote kokių nors pokyčių, vertybių permainų?

- Iš tiesų, dabar olimpiados tarsi šiek tiek kitokios. Atsirado tokių niuansų, kurių asmeniškai olimpinėse žaidynėse nenorėčiau matyti. Vis dėlto pirmine savo prasme olimpiada yra taikos, sutarimo, draugystės ir šilto bendravimo laikas bei vieta. Visi olimpiečiai turėtų jaustis lyg viena šeima. Šiuo metu aš tokio bendrumo pasigendu, susidaro įspūdis, kad nyksta ir olimpinė dvasia. Aišku, dabar yra nauja sportininkų karta, jie yra praktiškesni, racionalūs. Bet tai neturėtų nusverti olimpinių principų. Manau, kad olimpinėse žaidynėse turėtų būti kuo mažiau komercijos, politikos, nes dėl to nukenčia olimpinė dvasia.

- O kas yra ta olimpinė dvasia?

- Žodžiais tai sunku apibūdinti, reikėtų pačiam pabūti ir ją pajusti. Dalyvavau ne viename Europos ar pasaulio čempionate, bet tai nė iš tolo neprilygo olimpinėms žaidynėms. Niekur kitur nebuvo tokio viską apimančio sportinio bendrumo jausmo. Atrodo, esame varžovai, konkurentai, bet olimpinėse žaidynėse tai nebuvo patys svarbiausi akcentai. Visi buvome didelės šventės dalyviai ir tas šviesus jausmas kilo iš kiekvieno sportininko vidaus. Mes tarsi visi turėjome vieną bendrą tikslą, jo ir siekėme.

- Rio de Žaneire šventinę nuotaiką temdo dopingo šešėliai ir vis dažniau mus pasiekiančios neramios žinios apie vagystes, apiplėšimus ir pan.

- Man irgi susidaro įspūdis, kad šiai olimpiadai trūksta kažkokios šviesos. Gal dėl to, kad ji vyksta labai toli nuo mūsų, gal dėl tų negatyvių žinių srauto. Gal aš klystu ir ten nuvykus viskas atrodytų kitaip. Bet kai nuolat girdi apie kažkokias bacilas, užterštus kanalus, vagystes ir nusikaltimus, sunku išsaugoti gerą nuotaiką.

- Ką manote apie Rusijos olimpinę komandą sukrėtusį dopingo skandalą? Ar pritariate sankcijoms, draudimams?

- Manau, kad derėjo griežtai atskirti dopingu susitepusius ir „švarius“ Rusijos sportininkus. Tikrai nepritariu tokioms sankcijoms, kai urmu diskvalifikuojami visi sportininkai - tiek kalti, tiek ir nekalti. Tai labai didžiulė skriauda sportininkui, kuris ketverius metus sąžiningai dirbo, treniravosi, ruošėsi, bet likus kelioms dienoms jam dėl kitų sportininkų ar valdininkų nuodėmių uždaromos durys į olimpines žaidynes. Galiu tik įsivaizduoti, koks nusivylimas apima žmogų, kuriam tai galbūt buvo paskutinis arba vienintelis šansas dalyvauti olimpiadoje. O visi šie negatyvūs pojūčiai temdo ir pačias žaidynes, juodina jų dvasią. Pagaliau juk dopingą vartojusių ir dėl to baustų sportininkų yra ne tik Rusijoje, bet ir kitų šalių olimpinėse komandose. Bet jie savo bausmę atliko, jų niekas iš olimpiados nevaro. Todėl man atrodo, kad Rusijos sportininkų išskyrimas ir diskvalifikacijos yra labiau susijusios su politika, o ne sportu. Tas man labai nepatinka.

- Nepaisant šešėlių, ar jūs seksite olimpines naujienas? Kokias sporto šakas mieliausiai stebėsite?

- Tikrai seksiu visas lengvosios atletikos naujienas. Manau, kaip ir visi lietuviai, stengsiuosi nepraleisti nė vienų mūsų šalies krepšinio rinktinės rungtynių. Visą gyvenimą sportavau individualiai ir tik baigęs karjerą pradėjau po truputį žaisti krepšinį. Supratau, kad komandinis sportas turi savo žavesio. Pažaidžiu su veteranais, žaidžiant mums verda emocijos, būna ir ginčų, ir džiaugsmo, ir liūdesio. Tad galima sakyti, kad krepšinis šiuo metu yra neatsiejama mano gyvenimo dalis.

Be abejo, labai laukiu Rūtos Meilutytės ir kitų mūsų plaukikų startų. Jei pasiseks, gal pamatysiu kokias netradicines sporto šakas. Šiaip man labai patiko šaudymo varžybos. Įdomu matyti, kaip sportininkai susikaupia prieš šūvį. Jei bus galimybė, seksiu mūsų irkluotojų pasirodymus. Manau, kad jie irgi gali mus pradžiuginti gerais rezultatais, gal net medaliais.

- Ar regite medalį ir ant disko metiko Andriaus Gudžiaus krūtinės?

- Aš Andrių gerai pažįstu ir nuoširdžiai jį palaikau, bet man atrodo, kad tai dar nėra jo olimpiada. Juo labiau kad per pasirengimą jį persekiojo traumos. Aš jam labai linkėčiau patekti į prizininkų aštuntuką, bet net ir tai gali būti sudėtinga. Kiti disko metikai demonstruoja stabiliai gerus, aukšto lygio rezultatus, o A.Gudžius dar tik pradeda įgyti geriausią sportinę formą. Nors pagal amžių jis jau pasiekė tą etapą, kai turi pradėti rodyti brandžius rezultatus. Bet po ketverių metų Andrius jau turėtų būti subrendęs ir pajėgus disko metikas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"