Europa prabilo apie moterų pabėgėlių teises

Jautriausias pabėgėlių segmentas

Moterys ir mergaitės, bėgančios nuo konfliktų ir karo, dažnai kenčia nuo smurto ir diskriminavimo - ir savo gimtosiose šalyse, ir kelionėje, ir jau pasiekusios Europą. Europos Parlamente dvi dienas vykusio seminaro, taip pat skirto paminėti Tarptautinę moters dieną, metu dalintasi mintimis ir patirtimis, ieškota sprendimo būdų, kaip užtikrinti saugią moterų ir vaikų kelionę iš Sirijos, Irako, Afganistano ir kitų šalių.

Europoje sparčiai daugėja prieglobsčio prašančių moterų ir vaikų. Jungtinių Tautų duomenimis, pernai birželį jie sudarė 27 proc., o šių metų sausį - jau 55 proc. atvykstančiųjų. Beveik dešimtadalis moterų į Europą atvyko nėščios, dalis jų – paskutiniais nėštumo mėnesiais. Tai - jautriausias pabėgėlių segmentas, kadangi didžiausia jų dalis neištveria varginančios kelionės.

“Užverti sienas ir neįleisti pabėgėlių – tai toli gražu nėra krizės sprendimo būdas“, - kalbėjo Europos vieningųjų kairiųjų atstovas Dmitrijus Papadimoulis (Dimitrios Papadimoulis).

Statistika išties gąsdinanti - maždaug pusė moterų pabėgėlių patyrė prievartą. Dažnai mainais į dokumentus, leisiančius pasiekti varginančios kelionės tikslą, joms tenka lytiškai santykiauti su kontrabandininkais. Sykiu jos patiria priekabiavimus ir patyčias pabėgėlių stovyklose - tarp smurtautojų yra ir europiečių policininkų.

Dauguma seminaro dalyvių sutiko, kad pabėgėliai yra aukos vien todėl, kad yra pabėgėliai. Juk šiems tenka patirti diskriminaciją, siaubą, prievartą. O štai Žaliųjų frakcijai priklausanti Europos Parlamento (EP) narė iš Austrijos Ulrike Lunacek pažymėjo, jog Europą ištikusią pabėgėlių krizę išvis reiktų įvardinti kaip “solidarumo krizę” ar žmogaus teisių ignoravimą.

Moterims reikia privatumo

Anot U. Lunacek, optimistiškiausias, tačiau efetyviausias būdas išspręsti problemas, su kuriomis susiduria pabėgėliai – tai saugi kelionė į Europą: „Pabėgėlių stovyklose šiuo metu nustatoma, kurie iš jų iš tiesų yra karo pabėgėliai ir jiems yra kuriamos perkėlimo programos. Tiesą sakant, saugų perkėlimą į Europą galėjome įvykdyti žymiai anksčiau. Net jei šie žmonės čia būtų atskirdę lėktuvu, tai būtų žymiai pigesnis ir, žinoma, saugesnis būdas nei keliauti, padedant kontrabandininkams.“

Kaip kiek realesni sprendimo būdą ji pateikė pavyzdį – tai „UNICEF“ ir „UNHCR“ įkurti „Mėlynojo taško“ („Blue Dot“) centrai, skirti keliaujančioms moterims, šeimoms ar vaikams. „Šios moterys ten dirbantiems specialistams gali papasakoti patirto seksualinio išnaudojimo bei smurto istorijas. Reikalinga komunikacja – teikti informaciją, psichologinę, emocinę pagalbą. Taip pat reikia moterų vertėjų, kurios padėtų komunikuoti su pabėgėlėmis.“

Labai svarbu, jog dailiosios lyties atstovės esą turėtų teisę į privatumą – moteris migrantes ir jų atžalas prieglaudose derėtų atskirti ir taip apsaugoti juos nuo smurto aktų. Būtų puiku, jei atskirai gyventų ir netradicinės seksualinės orientacijos moterys, kadangi jos – ypatingas smurtautojų taikinys. Seminaro metu pateiktas pavyzdys, jog nepaisant to, kad vienoje pabėgėlių prieglaudoje vyrai, moterys ir vaikai gyveno vienoje patalpoje, jie dalinosi ir bendrais dušais bei tualetais, kurie buvo be durų.

Integracijai būtini pokyčiai

Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinė integracija – tai procesas, kai prieglobstį gavusiems užsieniečiams sudaromos tokios pat galimybės išlaikyti save ir dalyvauti visuomenės gyvenime kaip ir kitiems visuomenės nariams. Norint pasiekti teigiamų rezultatų, reikia sudaryti sąlygas pabėgėliams mokytis svečios šalies kalbos.

Šalyse, kuriose jos teisę gyventi, reikia sudaryti sąlygas, kad moterys migrantės galėtų legaliai dirbti ir joms būtų prieinamos įprastos šalies sveikatos paslaugos.

Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos narei Katerinai Byrder (Catherine Bearder) pasirodė keista, kad europiečiai prisibijo netgi pabėgėlių vaikų: „Žinoma, integracija yra sudėtingas procesas. Tačiau reikia stengtis, kad vaikai gerai jaustųsi mokykloje, kasdieniame gyvenime. Ar galime sakyti, kad vaikai yra teroristai?“

Vis dėlto seminaro dalyviams pasirodė keista, kad dauguma pabėgėlių stovyklų Europoje yra kuriamos atokiose vietose. Kaipgi turėtų vykti integracija, jei jie nekomunikuoja su vietiniais?

 Politikai ir žmogaus teisių gynėjai sutiko, jog jeigu Europa nepadės dabar, vėliau senajam žemynui susidūrimas su skausmingomis pasekmėmis kainuos žymiai daugiau. Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos narė Elena Valenciano kritikavo ES ir tikino, kad pabėgėlių politiką reikia nedelsiant tobulinti: “Manau, kad ši krizė yra svarbiausia Europos Sąjungoje ir jeigu mes nepajėgsime išspręsti šios problemos, ji atsigręš prieš mus.”

Ateityje tikimasi sulaukti dar dviejų milijonų pabėgėlių. Tačiau tai, ekspertų manymu, dar ne pabaiga. Ateityje Europa gali sulaukti dar vienos pabėgėlių bangos, kurią esą gali lemti globalinis atšilimas.