Afganistanas (X). Berniukai, mergaitės ir "bača pūš"

Šventė - tik sulaukus berniuko

Kad jau užsiminiau apie išskirtinę berniukų "privilegiją" rinkti tūtas bei taip papildyti šeimų biudžetus, mintį reikia tęsti.

Išties, kur nuvyktume, nuolat aplink zujantys vaikai yra berniukai, ir tik labai retai tarp jų, būtinai lydima savo vyresniojo brolio, nedrąsiai įsimaišo viena ar kita mergaitė.

Apie vaikus, kokią vietą Afganistano visuomenėje užima berniukai ir kokią - mergaitės, ilgai kalbėjausi su savo draugu Abdula (Abdullah). Pasak jo, darbas - tik viena sritis, kurioje matoma lyčių nelygybė. Skirtingi požiūriai į mergaites ir berniukus susiformuoja dar šeimoje. Ir viskas prasideda dar nuo pirmųjų dienų šiame pasaulyje...

Kaip ir pagal vakarietiškus standartus, taip ir čia, vaiko gimimas - šventė šeimai. Bet, ypač išskiriant šeimas, gyvenančias atokesnėse vietovėse, ši šventė dažniausiai būna tik tada, kai gimsta berniukas. Gimus vyriškos lyties palikuoniui tėvų pasveikinti žodžiais ir dovanomis atvyksta artimiausi giminės, kaimynai, draugai. Prie bendro pietų stalo skamba džiaugsmingi linkėjimai, spinduliuoja gera nuotaika.

Gimus mergaitei, tokia šventė būna ne visuomet. Ne taip retai išvis bandoma ignoruoti mergaitės gimimą... Kaip papasakojo Abdula, yra žinoma nemažai atvejų, kai naujagimės tėvas iš nusivylimo dienai ar dviem išeina iš namų, kai "dėl nesugebėjimo pagimdyti berniuką" kaltinama žmona, kai grasinama susirasti kitą sutuoktinę, kai mergaitės gimimas palydimas anytos ašaromis ir panieka savo marčiai. Kai kur Afganistane vis dar galbūt egzistuoja atvejai, kai šeimos atsisako pripažinti mergaičių gimimą ir jas laidoja gyvas...

Tikrai nenoriu pasakyti, kad sielvartas gimus mergaitei afgano šeimoje yra taisyklė - sugebama ir nuoširdžiai džiaugtis. Tiesiog į moteriškos lyties atstoves čia, Afganistane, dar ne visada ir ne visur sugebama žiūrėti lygiaverčiu žvilgsniu.

Ir nors bandžiau Abdulą ištardyti, kuo paremta tokia "nemeilė" mergaitėms, tiesioginio atsakymo negavau. Jis pats to paaiškinti negali - yra taip, kaip yra... Tik po gan ilgų "šeimyninės santvarkos" tyrinėjimų paaiškėjo šiokia tokia logika. Užaugusios mergaitės išteka ir palieka namus, tampa kitos šeimos narėmis, rūpintis tėvais lieka sūnūs. Nors tėvai ištekindami dukras gauna "kompensaciją" iš žento ir jo šeimos, tačiau tai vis tiek mažiau svarbu nei rūpestis, išlaikymas ir priežiūra iki mirties. Mergaitės dažnai suvokiamos tik kaip "laikinos" šeimos narės ir galbūt todėl stengiamasi prie jų pernelyg neprisirišti.

O štai sūnūs, gyvenantys su tėvais, yra ypač gerbiami bendruomenėje, nes padėti ir rūpintis savo gimdytojais, pagal vietinių supratimą, yra svarbiau nei asmeninė laimė. Tačiau yra ir šios meilės sūnums paradoksų. Abdula papasakojo, jog kartais tėvų meilė sūnums yra tokia stipri, kad jie saugodami savo numylėtinius draudžia savo atžaloms dirbti, o, kad nekankintų išsiskyrimo ilgesys, jiems neleidžiama lankyti mokyklų. Tokio "rūpesčio" apgobti, tėvų numylėtiniai nepastebimai užauga iki 35-40 metų amžiaus - neišsilavinę, nemokėdami jokio amato, nesugebantys nei savimi, nei, tuo labiau, savo gimdytojais pasirūpinti. Ir kas tuomet? O tuomet pasenę, ligoti, silpnos sveikatos tėvai ir toliau rūpinasi ir myli savo sūnus. Tik ta meilė turbūt kiek kartesnė...

Mergaitės be kasų - "bača pūš"

O ką daryti, jei turėti sūnaus nelemta? Abdula papasakojo, jog pažįsta ne vieną šeimą, neapdovanotą sūnumi, tačiau vis bandančią jo susilaukti - juk reikia, kad kažkas pasirūpintų tėvais senatvėje... Taip neretai šeimoje atsiranda penkios, septynios ar dešimt dukterų...

Ir kas tuomet? Tuomet vis tiek reikia sūnaus, kuris padėtų tėvams ūkio darbuose, lydėtų seseris viešumoje, papildytų šeimos biudžetą dirbdamas miesto parduotuvėlėje, galėtų eiti į mokyklą...

Beje, mergaičių mokyklų Afganistane sparčiai daugėja, bet iškalbinga statistika kalba pati už save: moterų raštingumas vis dar nesiekia nei 10 procentų. Panašu, kad čia geriau būti berniuku... Tai suprasdami, kai kurie tėvai, besijaučiantys nuskriausti likimo, nes šis atsiuntė tik dukteris, sūnaus neturėjimo "problemą" sprendžia kirpdami mergaitėms kasas, rengdami berniukų rūbais. "Bača pūš" - taip Afganistane vadinamos mergaitės, paverstos berniukais.

Sunkus, stipresniajai lyčiai skirtas fizinis darbas greitai mergaičių išvaizdą užmaskuoja vyrišku atšiaurumu, bet tuo pačiu ir atveria vartus į platesnių galimybių pasaulį. Išsilavinimas, galėjimas dirbti bei rodytis viešumoje vienam - tai tik kelios "privilegijos", daug paprasčiau prieinamos berniukams bei "bača pūš", ir daug sunkiau pasiekiamos mergaitėms.

Nors dažniausiai giminės ir kaimynai žino, kad po berniuko išvaizda paslėpta mergaitė, elgiasi su "bača pūš" kaip su vyriškos lyties jaunuoliu. Juk tie patys giminės ir kaimynai turbūt pirmieji ir pareiškė "užuojautą" dėl šykštaus likimo gimus mergaitei. O ir patys tėvai, paklausti, ar kas padeda tvarkytis ūkio darbuose, daug greičiau atsakys turintys sūnų nei nuleidę akis pripažins, kad šeimoje - vien dukterys.

"Mano pusbrolis turėjo "bača pūš", kol atėjo laikas ją ištekinti", - džiaugsmingai užsiminė Abdula. Taip, pasirodo, net buvimas "berniuku" kartais yra laikinas dalykas - iki to laiko, kai reikia tekėti bei atsiranda galimybė sugrįžti į savo prigimtį...

Abdula pasakojo ir šypsojosi, o man galvoje virė sumaištis: niekaip negalėjau į vieną, bent kažkokia logika pagrįstą minčių srautą sutalpinti dviejų dalykų: aktyvių, už dailiosios lyties teises karštai kovojančių, džinsus dėvinčių Afganistano parlamento narių-moterų ir pasakojimo, kad norint išeiti į gatvę be vyro palydos reikia kirptis kasas ir slėptis po berniuko išvaizda...

O kokia sumaištis turėtų virti "bača pūš" galvoje?..

Bus daugiau