Šių dienų amatininkai: malūnininko dukra iš Pūčkorių
Net ir dabar, sulaukusi garbaus amžiaus, pūčkoriškė dienas leidžia savo kambarėlyje palinkusi virš įspūdingo dydžio ir nepaprasto kruopštumo reikalaujančių paveikslų – dygsnis po dygsnio, kryželis po kryželio į drobę gula gamtos vaizdai, vaikystės prisiminimų peizažai.
Jaunų dienų prisiminimai
O. Valančiauskienės dienos bėga Pūčkorių kaime esančioje šimtametėje dviejų galų troboje, kuri jos dukrų rūpesčiu gražiai tvarkoma, remontuojama.
Į ją atsikėlė būdama jaunamarte, ištekėjusi už pūčkoriškio Stanislovo. Kitame trobos gale jau buvo įsikūrusi už Stanislovo brolio ištekėjusi Onutės sesuo.
Daug metų dvi seserys bei du broliai ir nugyveno greta vienas kito, vienoj troboj ir vienam kieme, o išlydėję anapilin šiuos savo artimiausius žmones Onutė su Stanislovu skubėjo išsipirkti iš jų vaikų antrąjį trobos galą, kaip sako Onutė – nenorėję, kad įsikeltų svetimi.
Jos pačios tėviškė – tik archyvuose ir vietinių prisiminimuose likęs Liepkalnio kaimas. Nuo Pūčkorių iki jo – vos keli kilometrai. Moteris pasakoja, kad ją nusižiūrėjęs Stanislovas jos tėviškę pro savo trobos langą matydavo.
Onutės tėvelis valdė malūną, bet rusams užėjus jo neteko – buvo nacionalizuotas kartu su žemėmis, gyvuliais. Onutei tada buvę 10 metukų, nedaug iš to gyvenimo „iki ruso“ prisimena, bet tėvelio malūnas išlikęs atminty. Tokį jį įamžinusi ir viename savo siuvinėtų paveikslų.
Liepkalnio kaimo vietoje dabar likusi tik liepų alėja, melioracija jį sunaikinusi. Mažėja, traukiasi ir patys Pūčkoriai, belikusios vos kelios trobos su keliom dešimtim gyventojų.
O seniau ne tik gausiau gyventa, bet ir parduotuvė buvusi, net pradinė mokykla.
„Juk tada kiekvienoj troboj po 5–6 vaikus būdavo, o dabar gerai, jei vieną ar du augina. Ir iš mūsų senųjų Pūčkoriuos likusi aš ir dar viena moterėlė pamiškėj.
Kiti – daugiausiai mano vaikų amžiaus, kas grįžę į tėviškes, kas nusipirkę. Aš, sena moteriškė tarp tų jaunų, – visi stengiasi pakalbint, sužinot, kaip anksčiau čia tas kaimas buvęs, kas gyvenę, kaip gyvenę...“ – šypsosi Onutė.
Visiems skubėjo padėti
Prisiminusi nueitą gyvenimo kelią moteris sako, kad visko teko patirti – ir džiaugsmo, ir vargo. Nuo pat jaunystės, dar nė pilnametystės nesulaukusi, kolūkyje karves melžė. Vėliau, nutekėjus į Pūčkorius ir auginant vaikus, tekdavo ir į kolūkio laukus eiti „normų vykdyti“, ir karvių melžti.
Dabar jau amžiną atilsį vyras Stanislovas jaunas būdamas armonika šokiuose pagrodavo. Gal todėl ir krito Onutei į akį. Patiko ir tai, kad rimtai į gyvenimą žiūrėjo, tik grįžęs iš armijos skubėjo gauti vairuotojo pažymėjimą. O vos tik gavęs įsidarbino kolūkyje vairuotoju ir su šiuo darbu nesiskyrė iki pat pensijos.
„Leido kolchozas mašiną kieme laikyti, tai kam kokia bėda atsitikdavo – visi pas mus. Būdavo, grįžta, nusiprausia, pavalgo – ir vėl bar bar bar į duris. Pakyla nuo stalo ir lekia.
Kam veterinaro prie gyvulių reikia, kieno vaikas susirgo ar moteriškė gimdo. Išvažiuoja, o kada grįš – nežinia. Kartais ir per naktį nesulaukdavau, tuoj rūpestis, ar kas neatsitiko. Juk telefonų tais laikais nebūdavo – nei paskambinsi, nei sužinosi“, – prisimena pūčkoriškė.
Dievas apdovanojo dukromis
Ona ir Stanislovas Valančiauskai užaugino 6-ias dukras. Moteris neslepia, kad kartais leisdavo sau ir apie sūnų pasvajoti, ypač kai po širdimi nešiojo paskutinę atžalą. Prasitarė apie savo norą vyrui, manė, kad šis ypač džiaugtųsi sūnelio sulaukęs, tačiau sutuoktinis tik ranka numojęs – kas bus, tas gerai, svarbu, kad sveikas.
Mergaitės augo matydamos tėvus į darbus įsisukusius, mamą, radus laisvą akimirką, prie mezginio ar siuvinio palinkusią. Gal todėl ir pačios užaugo darbščios, nagingos.
Onutė iki šiol turi išsaugojusi savo seną siuvimo mašiną. „Juk 6-ios mergaitės augo. Jei būčiau nemokėjus siūti – galas būtų“, – sako pūčkoriškė. Jai antrina ir pas mamą iš Plungės dažnai atskubanti dukra Genutė. Pasak jos, visoms rūpėjo pasipuošti, tad vos prakutusios ir pačios pramoko siūti, megzti.
„Ardydavom kojines, lininius rankšluosčius ir megzdavom bliuzeles, sijonus. Kur važiuodavom, su savim visad mezginį turėdavom. Atsiradus parduotuvėse visokių grožybių tie rankdarbiai pasimiršo, tik mama jų nepametė“, – sako Genutė ir skuba rodyti išsaugotus mamos gal prieš 6-is dešimtmečius siuvinėtus rankšluosčius – tokius, kokius seniau kabindavo tarpdury.
Turbūt Genutės rūpesčiu jos vaikystės namus iki šiol puošia ir sena jos močiutės, o gal net promočiutės rankšluostinė.
Ir visa Valančiauskų troba, Genutės prosenelio suręsta, nors kruopščiai prižiūrima ir šiuolaikiškai sutvarkyta, mena daugiau kaip šimto metų istoriją. „Nebuvo nė minties griaut. Ir dabar Genutei sakau – kai numirsiu, pareik čia gyventi, reikia išsaugot“, – sako O. Valančiauskienė.
Siuvinėti kryželiu pradėjo sulaukusi 70-ies
Pūčkoriškė džiaugiasi ne tik dukrų, bet ir 11-os anūkų bei 5-ių proanūkių dėmesiu. Pasvarsto, kad jei Dievas bus maloningas, gal net proproanūkio leis sulaukti, mat vyriausia proanūkė neseniai žengė į pilnametystę.
Laukdama apsilankant proanūkių Onutė jiems primezga pirštinių, šiltų kojinių.
Juokdamasi prisimena, kad vienas proanūkis, apsilankęs pas ją po ilgesnės pertraukos pasibaigus karantinui, niekaip negalėjo prisiminti savo promočiutės, užtat prisiminė jos megztas ir jam dovanotas kojinėles. Nepamiršo paminėti ir to, kad šios jau per mažos, reikėtų kitų. „Iki žiemos turiu užduotį numegzti“, – šypsosi pūčkoriškė.
Bet kol kas, kol vasara ir netrūksta šviesos, moteris dienas leidžia įsitaisiusi savo mėgstamame fotelyje prie lango ir kryželiu siuvinėdama paveikslus. Rankšluosčius, staltieses ir servetėles įvairiais ornamentais margino nuo pat jaunystės, o štai siuvinėjimo kryželiu techniką įvaldė tik sulaukusi 70-ies. Sako, pamačiusi, kaip viena dukra taip siuvinėja, ir taip susidomėjusi, kad iki šiol negali atsitraukti.
Onutės siuvinėti paveikslai puošia ne tik jos pačios, bet ir dukrų, kitų artimųjų namus, o neseniai, gegužei besibaigiant, moters darbų paroda buvo pristatyta Platelių dvaro svirne.
Auksarankė sako, jog per parodos atidarymą, į kurį suvažiavo artimieji, susirinko kaimynų, sulaukusi tiek dėmesio, kad atsidžiaugti negalėjusi, prisiminus ir dabar dar širdis dainuoja.
„Pusę kambario gėlių parsivežiau. Ir žentams sakiau, kad pirmą kartą taip pagerbta buvau. O šie juokėsi, jog kitiems tik prie grabo tiek gėlių suneša, o aš gyva buvau apdovanota. Nors ir ant amžiaus galo...“ – šypsosi Onutė. O jos dukra prideda, kad šiai parodai ruoštasi kelerius metus, planuota ją surengti per mamos 85-erių metų jubiliejų, tačiau sutrukdė karantinas. Jam pasibaigus nutarta nebeatidėlioti – imti ir padaryti.
Ir mums lankantis pas Onutę Pūčkoriuose vietoj jos paveikslų ant sienų bolavo tik išblukusios dėmės – moters darbai iš Platelių iškeliavo į Salantus, rugpjūtį juos žadama eksponuoti Salantų kultūros centre.
Tuo tarpu Onutė siuvinėja toliau. Sako, tik visai neseniai, kad įžiūrėtų smulkiausius dygsnelius, nosį pabalnojusi akiniais, o ilgą laiką nė jų nereikėję. „Bet juo smulkesnis raštas, tuo gražesnis darbas“, – paaiškina ji. Ir išties, ne vienas, aplankęs pūčkoriškės darbų parodą Plateliuose, stebėjosi, kad iš toliau jos paveikslai atrodo lyg tapyti – tokie smulkūs tie dygsneliai, kad jų nė nematyti.
Meilę gėlėms paveldėjo iš mamos
Kita moters aistra – gėlynai. Gėles mylėjusi ir jos mama, kur laisvą plotelį rasdavusi, tuoj kokį daigelį pasodindavusi. Panašiai gyvenimą nugyvenusi ir Onutė – nors jau sveikata nebe ta, nors gelia sąnarius, jos sodyba iš toli šviečia įvairiausiais gėlių žiedais.
Paklausta, kokios gėlės jai mieliausios, moteris sako mėgstanti visas, o labiausiai žavi tos, kurių ji dar neturinti.
Taip ir sukasi gyvenimo ratas. Dabar Valančiauskų sodybą dailina jų dukros, Onutė sako tik vieną kitą piktžolę iš savo gėlynų beišraunanti. Ir pasvajojanti, kad jai atgulus Gegrėnų kapinaitėse šalia savo žmogaus, jųdviejų puoselėta sodyba ir toliau klestės, ne svetimų, bet artimiausiųjų rankų prižiūrima.
Rašyti komentarą