Šių dienų amatininkai: malūnininko dukra iš Pūčkorių

Net ir da­bar, su­lau­ku­si gar­baus am­žiaus, pūčko­riškė die­nas leid­žia sa­vo kam­barė­ly­je pa­lin­ku­si virš įspūdin­go dyd­žio ir ne­pap­ras­to kruopš­tu­mo rei­ka­lau­jan­čių pa­veikslų – dygs­nis po dygs­nio, kry­že­lis po kry­že­lio į drobę gu­la gam­tos vaiz­dai, vai­kystės pri­si­mi­nimų pei­za­žai. 

Jaunų dienų pri­si­mi­ni­mai

O. Va­lan­čiaus­kienės die­nos bėga Pūčko­rių kai­me esan­čio­je šim­ta­metė­je dviejų galų tro­bo­je, ku­ri jos dukrų rūpes­čiu gra­žiai tvar­ko­ma, re­mon­tuo­ja­ma. 

Į ją at­si­kėlė būda­ma jau­na­mar­te, iš­tekė­ju­si už pūčko­riš­kio Sta­nis­lo­vo. Ki­ta­me tro­bos ga­le jau bu­vo įsikū­ru­si už Sta­nis­lo­vo bro­lio iš­tekė­ju­si Onutės se­suo.

Daug metų dvi se­se­rys bei du bro­liai ir nu­gy­ve­no gre­ta vie­nas ki­to, vie­noj tro­boj ir vie­nam kie­me, o iš­lydėję ana­pi­lin šiuos sa­vo ar­ti­miau­sius žmo­nes Onutė su Sta­nis­lo­vu skubė­jo iš­si­pirk­ti iš jų vaikų ant­rąjį tro­bos galą, kaip sa­ko Onutė – ne­norėję, kad įsi­keltų sve­ti­mi.

Jos pa­čios tėviškė – tik ar­chy­vuo­se ir vie­ti­nių pri­si­mi­ni­muo­se likęs Liep­kal­nio kai­mas. Nuo Pūčko­rių iki jo – vos ke­li ki­lo­met­rai. Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad ją nu­si­žiūrėjęs Sta­nis­lo­vas jos tėviškę pro sa­vo tro­bos langą ma­ty­da­vo.

Onutės tėve­lis valdė malūną, bet ru­sams užė­jus jo ne­te­ko – bu­vo na­cio­na­li­zuo­tas kar­tu su žemė­mis, gy­vu­liais. Onu­tei ta­da buvę 10 me­tukų, ne­daug iš to gy­ve­ni­mo „iki ru­so“ pri­si­me­na, bet tėve­lio malū­nas iš­likęs at­min­ty. Tokį jį įam­ži­nu­si ir vie­na­me sa­vo siu­vinėtų pa­veikslų.

Liep­kal­nio kai­mo vie­to­je da­bar li­ku­si tik liepų alė­ja, me­lio­ra­ci­ja jį su­nai­ki­nu­si. Mažė­ja, trau­kia­si ir pa­tys Pūčko­riai, be­li­ku­sios vos ke­lios tro­bos su ke­liom de­šim­tim gy­ven­tojų.

O se­niau ne tik gau­siau gy­ven­ta, bet ir par­duo­tuvė bu­vu­si, net pra­dinė mo­kyk­la.

„Juk ta­da kiek­vie­noj tro­boj po 5–6 vai­kus būda­vo, o da­bar ge­rai, jei vieną ar du au­gi­na. Ir iš mūsų senųjų Pūčko­riuos li­ku­si aš ir dar vie­na mo­terėlė pa­miškėj.

Ki­ti – dau­giau­siai ma­no vaikų am­žiaus, kas grįžę į tėviš­kes, kas nu­si­pirkę. Aš, se­na mo­te­riškė tarp tų jaunų, – vi­si sten­gia­si pa­kal­bint, su­ži­not, kaip anks­čiau čia tas kai­mas buvęs, kas gy­venę, kaip gy­venę...“ – šyp­so­si Onutė.

Vi­siems skubė­jo pa­dėti

Pri­si­mi­nu­si nueitą gy­ve­ni­mo ke­lią mo­te­ris sa­ko, kad vis­ko te­ko pa­tir­ti – ir džiaugs­mo, ir var­go. Nuo pat jau­nystės, dar nė pil­na­me­tystės ne­su­lau­ku­si, kolū­ky­je kar­ves melžė. Vėliau, nu­tekė­jus į Pūčko­rius ir au­gi­nant vai­kus, tek­da­vo ir į kolū­kio lau­kus ei­ti „normų vyk­dy­ti“, ir kar­vių melž­ti.

Da­bar jau am­žiną atilsį vy­ras Sta­nis­lo­vas jau­nas būda­mas ar­mo­ni­ka šo­kiuo­se pa­gro­da­vo. Gal todėl ir kri­to Onu­tei į akį. Pa­ti­ko ir tai, kad rim­tai į gy­ve­nimą žiūrė­jo, tik grįžęs iš ar­mi­jos skubė­jo gau­ti vai­ruo­to­jo pa­žymė­jimą. O vos tik gavęs įsi­dar­bi­no kolū­ky­je vai­ruo­to­ju ir su šiuo dar­bu ne­si­skyrė iki pat pen­si­jos.

„Lei­do kol­cho­zas ma­šiną kie­me lai­ky­ti, tai kam ko­kia bėda at­si­tik­da­vo – vi­si pas mus. Būda­vo, grįžta, nu­si­prau­sia, pa­val­go – ir vėl bar bar bar į du­ris. Pa­ky­la nuo sta­lo ir le­kia.

Kam ve­te­ri­na­ro prie gy­vu­lių rei­kia, kie­no vai­kas su­si­rgo ar mo­te­riškė gim­do. Iš­va­žiuo­ja, o ka­da grįš – ne­ži­nia. Kar­tais ir per naktį ne­su­lauk­da­vau, tuoj rūpes­tis, ar kas neat­si­ti­ko. Juk te­le­fonų tais lai­kais ne­būda­vo – nei pa­skam­bin­si, nei su­ži­no­si“, – pri­si­me­na pūčko­riškė.

Die­vas ap­do­va­no­jo duk­ro­mis

Ona ir Sta­nis­lo­vas Va­lan­čiaus­kai užau­gi­no 6-ias duk­ras. Mo­te­ris ne­sle­pia, kad kar­tais leis­da­vo sau ir apie sūnų pa­sva­jo­ti, ypač kai po šir­di­mi ne­šio­jo pa­sku­tinę at­žalą. Pra­si­tarė apie sa­vo norą vy­rui, manė, kad šis ypač džiaugtų­si sūne­lio su­laukęs, ta­čiau su­tuok­ti­nis tik ran­ka nu­mojęs – kas bus, tas ge­rai, svar­bu, kad svei­kas.

Mer­gaitės au­go ma­ty­da­mos tėvus į dar­bus įsi­su­ku­sius, mamą, ra­dus laisvą aki­mirką, prie mez­gi­nio ar siu­vi­nio pa­lin­ku­sią. Gal todėl ir pa­čios užau­go darbš­čios, na­gin­gos.

Onutė iki šiol tu­ri iš­sau­go­ju­si sa­vo seną siu­vi­mo ma­šiną. „Juk 6-ios mer­gaitės au­go. Jei būčiau ne­mokė­jus siū­ti – ga­las būtų“, – sa­ko pūčko­riškė. Jai ant­ri­na ir pas mamą iš Plungės daž­nai at­sku­ban­ti duk­ra Ge­nutė. Pa­sak jos, vi­soms rūpėjo pa­si­puoš­ti, tad vos pra­ku­tu­sios ir pa­čios pra­mo­ko siū­ti, megz­ti.

„Ar­dy­da­vom ko­ji­nes, li­ni­nius rankš­luos­čius ir megz­da­vom bliu­ze­les, si­jo­nus. Kur va­žiuo­da­vom, su sa­vim vi­sad mez­ginį turė­da­vom. At­si­ra­dus par­duo­tuvė­se vi­so­kių gro­žy­bių tie rank­dar­biai pa­si­mir­šo, tik ma­ma jų ne­pa­metė“, – sa­ko Ge­nutė ir sku­ba ro­dy­ti iš­sau­go­tus ma­mos gal prie­š 6-is de­šimt­me­čius siu­vinė­tus rankš­luos­čius – to­kius, ko­kius se­niau ka­bin­da­vo tarp­du­ry.

Turbūt Ge­nutės rūpes­čiu jos vai­kystės na­mus iki šiol puo­šia ir se­na jos mo­čiutės, o gal net pro­mo­čiutės rankš­luos­tinė.

Ir vi­sa Va­lan­čiauskų tro­ba, Ge­nutės pro­se­ne­lio suręs­ta, nors kruopš­čiai pri­žiū­ri­ma ir šiuo­lai­kiš­kai su­tvar­ky­ta, me­na dau­giau kaip šim­to metų is­to­riją. „Ne­bu­vo nė min­ties griaut. Ir da­bar Ge­nu­tei sa­kau – kai nu­mir­siu, pa­reik čia gy­ven­ti, rei­kia iš­sau­got“, – sa­ko O. Va­lan­čiaus­kienė.

Siu­vinė­ti kry­že­liu pra­dėjo su­lau­ku­si 70-ies

Pūčko­riškė džiau­gia­si ne tik dukrų, bet ir 11-os anūkų bei 5-ių proanū­kių dėme­siu. Pas­vars­to, kad jei Die­vas bus ma­lo­nin­gas, gal net pro­proanū­kio leis su­lauk­ti, mat vy­riau­sia proanūkė ne­se­niai žengė į pil­na­me­tystę.

Lauk­da­ma ap­si­lan­kant proanū­kių Onutė jiems pri­mez­ga pirš­ti­nių, šiltų ko­ji­nių.

Juok­da­ma­si pri­si­me­na, kad vie­nas proanū­kis, ap­si­lankęs pas ją po il­gesnės per­trau­kos pa­si­bai­gus ka­ran­ti­nui, nie­kaip ne­galė­jo pri­si­min­ti sa­vo pro­mo­čiutės, už­tat pri­si­minė jos megz­tas ir jam do­va­no­tas ko­jinė­les. Ne­pa­mir­šo pa­minė­ti ir to, kad šios jau per ma­žos, reikėtų kitų. „Iki žie­mos tu­riu už­duotį nu­megz­ti“, – šyp­so­si pūčko­riškė.

Bet kol kas, kol va­sa­ra ir ne­trūksta švie­sos, mo­te­ris die­nas leid­žia įsi­tai­siu­si sa­vo mėgsta­ma­me fo­te­ly­je prie lan­go ir kry­že­liu siu­vinė­da­ma pa­veiks­lus. Rankš­luos­čius, stal­tie­ses ir ser­vetė­les įvai­riais or­na­men­tais mar­gi­no nuo pat jau­nystės, o štai siu­vinė­ji­mo kry­že­liu tech­niką įvaldė tik su­lau­ku­si 70-ies. Sa­ko, pa­ma­čiu­si, kaip vie­na duk­ra taip siu­vinė­ja, ir taip su­si­domė­ju­si, kad iki šiol ne­ga­li at­si­trauk­ti.

Onutės siu­vinė­ti pa­veiks­lai puo­šia ne tik jos pa­čios, bet ir dukrų, kitų ar­timųjų na­mus, o ne­se­niai, ge­gu­žei be­si­bai­giant, mo­ters darbų pa­ro­da bu­vo pri­sta­ty­ta Pla­te­lių dva­ro svir­ne.

Auk­sa­rankė sa­ko, jog per pa­ro­dos ati­da­rymą, į kurį su­va­žia­vo ar­ti­mie­ji, su­si­rin­ko kai­mynų, su­lau­ku­si tiek dėme­sio, kad at­si­džiaug­ti ne­galė­ju­si, pri­si­mi­nus ir da­bar dar šir­dis dai­nuo­ja.

„Pusę kam­ba­rio gėlių par­si­ve­žiau. Ir žen­tams sa­kiau, kad pirmą kartą taip pa­gerb­ta bu­vau. O šie juokė­si, jog ki­tiems tik prie gra­bo tiek gėlių su­ne­ša, o aš gy­va bu­vau ap­do­va­no­ta. Nors ir ant am­žiaus ga­lo...“ – šyp­so­si Onutė. O jos duk­ra pri­de­da, kad šiai pa­ro­dai ruoš­ta­si ke­le­rius me­tus, pla­nuo­ta ją su­reng­ti per ma­mos 85-erių metų ju­bi­liejų, ta­čiau su­trukdė ka­ran­ti­nas. Jam pa­si­bai­gus nu­tar­ta ne­bea­tidė­lio­ti – im­ti ir pa­da­ry­ti.

Ir mums lan­kan­tis pas Onutę Pūčko­riuo­se vie­toj jos pa­veikslų ant sienų bo­la­vo tik išb­lu­ku­sios dėmės – mo­ters dar­bai iš Pla­te­lių iš­ke­lia­vo į Sa­lan­tus, rugpjūtį juos ža­da­ma eks­po­nuo­ti Sa­lantų kultū­ros cent­re.

Tuo tar­pu Onutė siu­vinė­ja to­liau. Sa­ko, tik vi­sai ne­se­niai, kad įžiūrėtų smul­kiau­sius dygs­ne­lius, nosį pa­bal­no­ju­si aki­niais, o ilgą laiką nė jų ne­reikėję. „Bet juo smul­kes­nis raš­tas, tuo gra­žes­nis dar­bas“, – paaiš­ki­na ji. Ir iš­ties, ne vie­nas, ap­lankęs pūčko­riškės darbų pa­rodą Pla­te­liuo­se, stebė­jo­si, kad iš to­liau jos pa­veiks­lai at­ro­do lyg ta­py­ti – to­kie smulkūs tie dygs­ne­liai, kad jų nė ne­ma­ty­ti.

Meilę gėlėms pa­veldė­jo iš ma­mos

Ki­ta mo­ters aist­ra – gėly­nai. Gėles mylė­ju­si ir jos ma­ma, kur laisvą plo­telį ras­da­vu­si, tuoj kokį dai­gelį pa­so­din­da­vu­si. Pa­na­šiai gy­ve­nimą nu­gy­ve­nu­si ir Onutė – nors jau svei­ka­ta ne­be ta, nors ge­lia sąna­rius, jos so­dy­ba iš to­li švie­čia įvai­riau­siais gėlių žie­dais.

Pak­laus­ta, ko­kios gėlės jai mie­liau­sios, mo­te­ris sa­ko mėgstan­ti vi­sas, o la­biau­siai ža­vi tos, ku­rių ji dar ne­tu­rin­ti.

Taip ir su­ka­si gy­ve­ni­mo ra­tas. Da­bar Va­lan­čiauskų so­dybą dai­li­na jų duk­ros, Onutė sa­ko tik vieną kitą pikt­žolę iš sa­vo gėlynų beiš­rau­nan­ti. Ir pa­sva­jo­jan­ti, kad jai at­gu­lus Gegrėnų ka­pi­naitė­se ša­lia sa­vo žmo­gaus, jųdviejų puo­selė­ta so­dy­ba ir to­liau klestės, ne sve­timų, bet ar­ti­miau­siųjų ran­kų pri­žiū­ri­ma.