Vasiliauskas: Lietuvos skolinimosi kaštų brangimą lėmė pirmiausiai geopolitinės priežastys

Buvęs Lietuvos atstovas Europos Centrinio Banko (ECB) Valdančiojoje taryboje atmeta šiai finansų institucijai tenkančius priekaištus, kad griežtinant pinigų politiką sprendimų priėmėjai smarkiai atsilieka nuo kitų centrinių bankų, pirmiausiai JAV Federalinio rezervo sistemos (FED).

„Jeigu kažkuris iš didžiųjų centrinių bankų priima sprendimą, tai nereiškia, kad kitas iš karto tai pakartos“, – interviu naujienų agentūrai ELTA sakė V. Vasiliauskas.

Tuo metu kalbėdamas apie šią savaitę taip pat pristatytą pinigų politikos transmisijos apsaugos instrumentą (ang. Transmission Protection Instrument), skirtą kovoti su „nepagrįstais“ skirtumais tarp euro zonos šalių narių skolinimosi kainų, buvęs Lietuvos banko vadovas pažymėjo, kad savo veikimo principu ši priemonė nėra visiškai nauja. Panašias priemones, anot jo, centrinis bankas pasitelkia jau kurį laiką.

Tačiau, pasak buvusio ECB Valdančiosios tarybos nario, rizikos dėl atotrūkio tarp euro zonos šalių narių skolinimosi galimybių kyla pirmiausiai dėl to, kad Europos Sąjungoje neveikia vieningas finansinis mechanizmas, leidžiantis sukurti tokias priemones, kaip euro obligacijos.

„Aš sakyčiau, euro zonos ir apskritai Europos Sąjungos problema slypi truputį kitur. Slypi architektūroje ir tame, kad mes neturime bendro skolos instrumento. Sakyčiau, čia yra esminis momentas. Nuo to prasideda pati fragmentacija ir tokių priemonių būtinybė“, – tikino jis.

Šiuo metu premjerės Ingridos Šimonytės patarėju dirbantis ir už valstybės tarnybos klausimus atsakingas V. Vasiliauskas interviu Eltai taip pat įvertino Seimo opozicijos siūlomų, antiinfliacinėmis vadinamų priemonių, tokių kaip pridėtinės vertės mokesčio (PVM) maistui taikymo galimybes, ir pateikė savo poziciją dėl ekonominės recesijos rizikos.

– Dar eidamas Lietuvos banko vadovo pareigas, praėjusių metų pradžioje įspėjote, kad ECB skatinančiosios politikos atsisakymas turi būti labai atsargus, net jeigu ekonomika ir būtų atsigavusi pagal tuometines prognozes. Ar dabartinis palūkanų kėlimas jūsų vertinimu yra pakankamai atsargus?

– Pradėkime nuo to, kad bet kuris centrinis bankas, taip pat ir ECB sprendimus daro remdamasis faktais. Matyt, situacija lyginant prieš metus ir dabar, visiškai pasikeitusi. Mes turime visiškai kitokią infliacinę aplinką, negu kad ji buvo praėjusių metų pavasarį.

Todėl reaguojant į tai, sprendimai priimti ir manęs visiškai nenustebino, kad pirmas žingsnis buvo ne 25 baziniai punktai, kaip kad buvo planuota ir skelbta, bet 50 bazinių punktų. Manau, kad mes galime tikėtis ir tolimesnio palūkanų kėlimo ir pinigų politikos normalizavimo. Deja, bet tokia infliacinė aplinka kaip ir tik ir reikalauja šių sprendimų.

– Ar visgi nekyla rizika, kad, kaip ir 2011 metais, dabar teks vėl atšaukti sprendimą dėl palūkanų normų pakėlimo? Įžvelgiate tokių rizikų?

– Ne. Nemanau. Visiškai skirtingos situacijos. Tada taip, ir pats centrinis bankas buvo pripažinęs, kad buvo padaryta klaida, neteisingai interpretuoti ekonominiai duomenys ir tuo metu buvo paskubėta. Aš manau, dabar mes turime visiškai fundamentaliai kitokią situaciją.

Galbūt gali kilti klausimas, kodėl tik dabar. Bet vėlgi, sprendimai turėjo būti parengti ir klausimas galėjo būti nebent dėl metų eigos, bet ECB stengiasi būti nuoseklus.

– Tai jūsų vertinimu, šį kartą Bankas įsivertino aplinkybes ir pagrįstai priėmė sprendimą, kad tokį didinimą galima daryti?

Be jokios abejonės. Buvo įvertinti visi faktai, naujausi duomenys. Vidutinio laikotarpio perspektyva ir priimti sprendimai.

– Bet buvo girdima kritika ir keliamas klausimas ar nebuvo pavėluota? Ar ta atsargi nuostata dėl palūkanų didinimo nesignalizuoja, kad pigių pinigų politika buvo vykdoma per ilgai, buvo įsivaryta į kampą?

– Mano galva, ECB nuosekliai ėjo link sprendimo. Euro zona susideda iš įvairių jos narių, kurių ekonominės situacijos yra skirtingos. Todėl žiūrint iš paukščio skrydžio, sprendimas priimtas laiku.

Taip, karštos galvos sakė, kad FED juda, Anglijos centrinis bankas juda, kodėl Europos nejuda? Bet ekonominiai ciklai skiriasi ir niekada nesutaps. Todėl, jeigu kažkuris iš didžiųjų centrinių bankų priima sprendimą, tai nereiškia, kad kitas iš karto tai pakartos.

Retrospektyviai pasižiūrėsime, ateitis parodys, bet vien tai, kad sprendimas yra ne 25 baziniai punktai, kaip buvo laukta, o 50, sako, kad reikėjo mostelėti plačiau.

– Jūsų vertinimu, kiek per COVID–19 pandemijos laikotarpį vykdyta skatinamoji pinigų politika apskritai prisidėjo prie dabartinės infliacijos. Pabrėžiama, kad pagrindinė priežastis – energetikos išteklių krizė. Bet kiek pinigų politika galėjo prisidėti, nes yra skaičiuojama, kad pinigų masė Lietuvoje išaugo apie 40 proc.?

– Be abejo, kad prisidėjo. Nes likvidumas iš tikrųjų išaugo. Bet visgi esminiai faktoriai dabartinėje situacijoje susiję ne su pinigų politikos priemonėmis, o su kitais veiksniai. Visų pirma susijusiais su energijos kainomis, tiekimo trikdžiais, maisto kainomis. Kitaip sakant, tikrai ne pinigų politikos priemonės lėmė infliacijos lygį.

– Užsiminėte apie tai, kad euro zoną sudaro 19 valstybių. Ta vadinamosios fragmentacijos problema buvo aptarinėjama ir jūsų kadencijoje, kai dar vadovavote Lietuvos bankui. Dabar matome, kad ši problema visgi neišsisprendė. Penktadienį dabartinis Lietuvos banko vadovas Gediminas Šimkus naująją ECB priemonę pavadino „bazuka“, kuri turi padėti įveikti tą fragmentaciją. Ką signalizuoja tai, kad prieš keliant palūkanų normas reikia apsidrausti, jog valstybių skolos euro zonoje nesukeltų krizės?

Vėlgi, aš nepasakyčiau, kad pasiūlyta naujoji priemonė yra visiškai nauja savo prigimtimi. Turime Outright Monetary Transactions priemonę, kuri irgi gali būti naudojama. Taip, kad čia nėra kažkas naujo. Tai papildomas instrumentas į tą instrumentų dėklą ir tiek.

Aš sakyčiau, euro zonos ir apskritai Europos Sąjungos problema slypi truputį kitur. Slypi architektūroje ir tame, kad mes neturime bendro skolos instrumento.

Sakyčiau, čia yra esminis momentas. Nuo to prasideda pati fragmentacija ir tokių priemonių būtinybė. Jeigu Europos Sąjunga, kaip tokia, galėtų pasiskolinti, tada mes tą fragmentacijos laipsnį gerokai sumažintume.

Bet tos diskusijos jau vyksta eilę metų. Prie to paties fragmentacijos veiksnio prisideda ir Bankų sąjungos nebuvimas. Čia pagrindiniu elementu yra tai, kad mes neturime bendros indėlių draudimo sistemos. Tolimesni žingsniai link didesnio bendrumo, link federalistinio priėjimo, yra pagrindiniai veiksniai, kurie paveiktų fragmentaciją.ų

– Tai matytumėt ir tam tikros euro obligacijų priemonės poreikį?

– Taip, be jokios abejonės.

– Žinome, kad ECB mandatas yra siekiant kainų stabilumo. Ar centrinis bankas neviršija savo įgaliojimų, gelbėdamas ir apskritai galvodamas apie fiskaliai nedrausmingas pietines valstybes? Ar visgi veikiama mandato rėmuose?

– Tai labai susiję dalykai. ECB pagrindinio tikslo, kainų stabilumo, 2 proc. infliacijos tikslas yra daugiau susijęs su ta pačia Europos architektūra.

Nors pagrindiniu tikslu įvardijama infliacija, bet pinigų politikos sprendimai priimami neignoruojant darbo rinkos, užimtumo. Neignoruojant kitų ekonomikos sričių, kaip finansavimo kaštų ir panašiai. Nors formaliai atrodo, kad kainų stabilumas yra pagrindinis tikslas, bet negali ignoruoti ir kitų tikslų.

O tokia ECB architektūra remiasi pačios Europos Sąjungos architektūra, kuri vėlgi, mano galva turėtų būti tobulintina, nuo konfederacinio aspekto link federacinio. Bet čia mes paliečiame labai ilgų diskusijų kampą.

– Matėme, kad viena iš problemų buvo ir euro kursas. Dabar ir Lietuvos bankas pripažįsta, kad euro silpnėjimas irgi prisidėjo prie infliacijos. Žinome, kad ECB nesitaiko į euro kurso reguliavimą. Kiek euro nuvertėjimas, jūsų nuomone, turėjo reikšmingą įtaką palūkanas didinti 50 bazinių punktų?

– Aš išskirčiau keturis kanalus, kurie veikia infliaciją euro zonoje. Mano jau minėtas energetinis kanalas, toliau maisto kainų kanalas. Toliau, tiekimo grandinių trikdžiai. Na ir ketvirtas kanalas, be abejo, euro ir kitų valiutų kursas. Ypač euro-dolerio santykis. Kadangi aš įvardiju kursą, kaip vieną iš keturių faktorių, kurie prisideda prie infliacijos, tai taip, jis yra svarbus.

Bet yra toks džentelmeniškas susitarimas tarp viso pasaulio centrinių bankų, kad nėra taikomasi į kursą. T

arptautinės finansų struktūros, jau po Antrojo pasaulinio karo, tikslas ir buvo būtent bandyti konkuruoti kursais, bandant paveikti vieną ar kitą ekonominę situaciją.

Be abejo, to negali ignoruoti. Priimant sprendimus iš tikrųjų yra žiūrima į kursą, bandoma prognozuoti, kaip kas pasikeis. Bet kalbant apie euro ir dolerio santykį, tai visą laiką euras buvo stipresnis. Retrospektyviai, esame turėję visokių situacijų.

Kai euras buvo gerokai pakilęs dolerio atžvilgiu. Turėjome ir 1,6 dolerio už eurą santykį. Esame turėję ir atvirkštinę situaciją, kai kursas siekė 86 euro centus už dolerį. Tai kažko keisto čia nematyčiau.

Tiesiog ekonominiai ciklai skiriasi ir dėl to kursas keičiasi. Tiesiog, tai yra faktorius, kurį reikia įvertinti. Bet nieko stebėtino, kad jis keičiasi. Kaip ir gamtoje, vieną dieną vėjas papučia iš Rytų, kitą iš Vakarų.

– Grįžtant prie valstybių skolų klausimo. Matėme, kad jau prasidėjus pinigų politikos griežtinimui, užbaigiant turto pirkimo programas, išaugo ir Lietuvos obligacijų pajamingumai. Kaip apskritai ECB palūkanų normų didinimas gali paveikti Lietuvos skolinimosi galimybes ir kaštus?

– Euro zonai paskelbus, kad didinamos palūkanos, didėja pajamingumas, natūralu, jog sujudėjo ir vertybinių popierių palūkanos, skolos kaina. Tai manęs nestebina. Kalbant apie Lietuvą, tai įskaičiuojamas ir geopolitinis faktorius.

Šiaip ekonominiai fundamentai nepasikeitę. Jie tikrai geri, puikūs. Grynai iš ekonominės perspektyvos, sakyčiau, net ir mūsų reitingai galėtų būti didesni. Tas palūkanų išaugimas, kuris dabar yra apie 3 proc., lyginant su 0 proc., kaip buvo anksčiau, mano subjektyviu vertinimu daugiau nulemtas geopolitinio faktoriaus. Bet pats sujudimas labai natūralus.

– Kaip suprantu, priimate skolos kaštų augimą kaip procesą, su kuriuo Lietuva turėtų susitvarkyti gan paprastai?

– Čia gamtos dėsnis. Gali sutikti ar nesutikti, bet taip jau yra. Priminsiu, kad kai kainos auga, infliacija yra dviženklė, tai atitinkamai ir bendras vidaus produktas didėja. Santykis tarp skolos ir bendro vidaus produkto keičiasi į teigiamą pusę.

– Visgi, brangstant skolai, galbūt reikėtų pamąstyti apie tam tikrų išlaidų mažinimą arba bent jau nedidinimą? Galbūt ir Seimo opozicijai vertėtų pagalvoti, sumažinti savo pasiūlymus dėl milijardinės vertės antiinfliacinių priemonių? Ar visgi svarstymų apie visas šias priemones nereikėtų atsisakyti?

– Na čia jūs palietėte politinių diskusijų klausimą. Aš sakyčiau, mums reikėtų labai susirūpinti dėl pajamų ir ypač dėl jų stabilumo, šaltinių. Mes niekaip neatitrūkstame nuo 30 proc. nuo BVP perskirstymo.

Tai reiškia, kad mūsų mokestinės pajamos pagal mūsų ekonominį išsivystymą yra menkesnės, palyginus su tuo pačiu Europos Sąjungos vidurkiu, kur tas perskirstymas yra 40–45 proc. Tai aš akcentuočiau ne išlaidas, o pajamas.

– Jūs įvardijote keturis veiksnius, bet vidinės paklausos tarsi ir neminėjote. Daug kalbama apie monetarinės politikos poveikį infliacijai, bet kiek, jūsų vertinimu, įtaką kainų augimo tendencijoms padarė fiskalinė politika, biudžeto išlaidų didėjimas?

– Sakyčiau, be abejo, kad turėjo. Viešųjų išlaidų dalies negali ignoruoti. Tai yra dedamoji, kuri atitinkamai prisideda prie vartojimo skatinimo, papildomų piniginių srautų.

Bet visgi pagrindinis veiksnys, kalbant apie tokią atvirą ekonomiką, kaip Lietuva, apie 75 proc. infliacijos yra importuota. Infliacija pirmiausiai susijusi su tarptautiniais faktoriais.

Visų pirma, energijos kainomis, maisto kainomis ir trečia, tiekimo trukdžiais.

Kartais man keistai atrodo svarstymai, kad valdžia kažko nepadarė ar padarė per daug. Jeigu trys ketvirtadaliai yra susiję su tuo, kad saulė kyla Rytuose, o nusileidžia Vakaruose, tai daryk čia ką nori. Gali bandyti užtemdyti saulę ir tiek.

Be abejo, diskusijos gali būti, suprantu bandymus politiškai užaštrinti klausimu, bet jie neturi nieko bendro su ekonominiais dėsniais ir gamta.

– Galbūt kritika Vyriausybei buvo susijusi ne tiek su tuo, kad pačią infliaciją nebandoma paveikti, bet su infliacijos amortizavimo priemonių apimtimi. Kad su jomis vėluojama. Kaip vertinate tokius siūlymus, kaip kad dėl PVM lengvatų?

– Mano galva, mokestinių lengvatų įvedimas tokioje situacijoje būtų labai neteisingas kelias. Aš labai skeptiškai žiūriu į tokių šalių vyriausybių mokestinius sprendimus, netiesioginių mokesčių sumažiną. Pavyzdžiui, akcizo, pridėtinės vertės mokesčio sumažinimą.

Be abejo, kiekviena valstybė skirtinga, bet noriu priminti Lietuvos mokestinių pajamų struktūrą. Didžiąją pajamų dalį mes gauname iš netiesioginių mokesčių. Tai yra PVM ir akcizų. Turbūt per šiuos du mokesčius surenkami du trečdaliai pajamų.

Todėl mums reikia labai atsargiai elgtis kalbant apie šių dviejų mokesčių lengvatas. Kad tai netaptų drambliu porceliano pilname kambaryje. Aš prioritetą teikčiau tikslinėms paramos priemonėms.

Pavėluotai, ar ne. Aš suprantu, kad sprendimai priiminėjami remiantis realia informacija. O reali informacija taip jau sudėliota, kad ji ateina tam tikrais laikotarpiais, kai gauni vadinamus kietuosius duomenis. Jais remiantis darai sprendimus.

Jeigu mes sakome, kad vyriausybės vėluoja, tada mes galime taip pat sakyti, kad ECB irgi vėluoja. Kažkada FED irgi pavėlavo. Čia jau toks dalykas. Sprendimai priimami į ateitį, remiantis praeities informacija. Jeigu būtų galima nuspėti, kas laukia ateityje, tai be abejo, sprendimai matyt būtų priiminėjami gerokai greičiau.

– Opozicija daug kalba, kad jau dabar reikia ruoštis rudeniui. Jūs matytumėt kažkokių antiinfliacinių priemonių poreikį, o galbūt užtenka tos pačios krypties, kurios Vyriausybė ir dabar laikosi?

– Aš net neabejoju, kad rengiant kitų metų biudžetą, iš tikrųjų yra svarstomi įvairūs variantai. Bet aš visą laiką buvau šalininkas, kad turi remtis faktais. Sprendimus, kurie yra ekonominiai, finansiniai, pirmiausiai reikia grįsti faktais ir prognozėmis.

Žiūrint, kas vyksta, kaip keičiasi energijos kainos, kurios turbūt tik didės, tada matyt ir bus galvojama apie kompensavimo mechanizmų pratęsimą.

Sakyčiau, nereikia mums blaškytis ir krūpčioti. Diskusija apie įvairias priemones turi vykti 2023 metų biudžetinės diskusijos rėmuose. Nes tai yra pagrindinis ekonominis, finansinis dokumentas, kuriuo remiantis valstybė gyvena ateityje.

– Kalbant apie kitus metus, daugelis ekonomistų sutaria, kad vienokia ar kitokia forma recesija yra neišvengiama. Kokios recesijos, jūsų vertinimu, būtų galima tikėtis?

– Aš remiuosi tik skaičiais. Savo nuomones mes galime turėti, bet jos turbūt niekam neįdomios. Aš imu du pagrindinius šaltinius – Lietuvos banką ir Finansų ministeriją, sakančius, kad mes šiuos metus, kalbant apie ekonomiką, turime baigti su pliusu.

Skaičiai yra panašūs. Finansų ministerija prognozuoja, kad augimas bus maždaug 1,6 proc., o Lietuvos bankas prognozuoja, kad mes metus baigsime su 2 proc. augimu. Mano prognozė, kad mes tikrai turėtume išlikti teigiamoje teritorijoje.