Tikėjimas, kad Baltijos šalyse viską sutvarkys laisva rinka, lėmė tragedijos dešimtmečius

Baltijos šalimis jis domisi nuo 1995 m., kai pirmą kartą atvyko į Latviją, ir dėsto Stokholmo ekonomikos mokyklos padalinyje Rygoje. Stebėdamas prieš 2008 m. krizę besipūtusius nekilnojamojo turto burbulus, J. Sommersas jau tada perspėjo Latvijos politikus, kad tai geruoju nesibaigs, o ištikus krizei griežtai kritikavo Baltijos šalių vykdytą taupymo politiką, - skelbia portalas LRT.lt.

„Baltijos Vyriausybių nenoras daugiau skolintis ir leisti pinigus sukėlė nepaprastai daug kančios“, – sako J. Sommersas.

– Iš arti studijavote Baltijos šalių ekonominę raidą. Kaip sėkmingai, jūsų manymu, jos vystėsi po perėjimo iš planinės į rinkos ekonomiką?

– Sėkmingiausi metai buvo nuo 2014-ųjų iki dabar. Jų ekonomikos tapo kompleksiškesnės, labiau įsitraukė į pasaulines tiekimo grandines. Prasidėjo kažkas panašaus į tikrą ekonominį vystymąsi.

Iki tol jo beveik visai nebuvo, išskyrus spekuliatyvius burbulus. Tie du dešimtmečiai buvo visiška tragedija. Išskyrus karą ar kokią nors stichinę nelaimę, sunku įsivaizduoti, kad galėjo būti blogiau.

Jeffrey Sommers / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl taip nutiko?

– Iš dalies todėl, kad jums tiesiog nepasisekė su laiku. Nepasirinksi, kada skelbti nepriklausomybę. Tuo metu neoliberalios ekonominės idėjos buvo pačiame zenite. Buvo manoma, kad, davus visišką laisvę kapitalui netrukdomai judėti, sumažinus mokesčius verslui, ekonominis vystymasis stebuklingai įvyks savaime.

Latvijoje – nors kitose Baltijos šalyse vyko gana panašūs procesai – buvo sėkmingai dedamos pastangos išugdyti naują ekonominės politikos formuotojų pamainą, daugiausia prie to prisidėjo Juris Vīksniņš, JAV latvis ekonomistas iš Džordžtauno universiteto, kuris prijautė Čikagos universiteto ir Austrijos ekonomikos mokyklos tradicijoms.

Ryga / AP nuotr.

– Įdomu, kad buvusi Lietuvos prezidentė ir finansų ministrė Dalia Grybauskaitė 1990 m. taip pat studijavo Džordžtauno universitete.

– Taigi šie žmonės subūrė darbo grupę pavadinimu „Latvija 2000“. Nuvykę į Jūrmalą 1991 m. jie per aštuonias darbo sesijas parengė strategiją sukurti ekonomiką, paremtą tiesioginėmis užsienio investicijomis (TUI). Esą po neilgo šoko terapijos periodo – kuris visgi užsitęsė – prasidės greitas ekonomikos augimas, varomas TUI.

O „Latvijos 2000“ idėja pritraukti investicijų taip ir neišsipildė. Visą dešimtą dešimtmetį latviai laukė, kol prasidės magija, bet taip ir nesulaukė.

– Dešimtojo dešimtmečio šoką sukėlė ir sparti Baltijos šalių deindustrializacija. Anuomet politikos formuotojai manė, kad sovietinė pramonė beviltiška ir neišgelbėjama. Ar pagrįsti tokie vertinimai?

– Ne. Esama šiek tiek tiesos, tačiau dažniausiai girdi tik tokius kraštutinius teiginius: kad arba kokiu nors būdu buvo įmanoma išsaugoti visas sovietines įmones ir tęsti veiklą kaip anksčiau, arba absoliučiai nieko išsaugoti buvo neįmanoma. Tai irgi netiesa.

Kai pirmą kartą atvykau į Latviją 1995 m., mane šokiravo, kad niekas nebandė inventorizuoti šalies pramonės įrenginių.

Mane, jauną akademiką, tai labai domino, tad aš apvažinėjau nemažai gamyklų ir mačiau daugybę pažangios įrangos, pagamintos devintajame dešimtmetyje Vakarų Europoje, dalis išties aukščiausios klasės.

Ką buvo galima padaryti – tai viską inventorizuoti ir parengti planą, kaip iš to, kas yra, sukurti kelias konkurencingas pramonės šakas. Pavyzdžiui, Latvijos stiklo pluošto gamyba buvo išties konkurencinga.

Vis dėlto Latvijos lyderiai nenorėjo net ir galvoti apie jokią pramonės politiką – ir to nedarė iki pat 2008-ųjų krizės. Laisvosios rinkos idėjos – kad į rinką kištis nevalia – buvo taip tvirtai įsišaknijusios Baltijos šalyse. Jei bent užsimindavai apie pramonės politiką, pirmoji reakcija būdavo, kad tai reikštų rinkti nugalėtojus, o to daryti negalima. Tiesa, Lietuvoje toks mąstymas nebuvo toks stiprus kaip kitur.

– Vis dėlto laikotarpis iki 2008-ųjų krizės buvo pramintas Baltijos tigrų metais, šių šalių ekonomikos augo nepaprastai sparčiai. Kuo buvo paremtas šis bumas?

– Daugiausia švediškų bankų kapitalu. Žemomis palūkanomis skolinamais pinigais iš JAV.

Dar per 1999–2000 krizę JAV suprato, kad išsikapstyti galima tiesiog įleidžiant į sistemą likvidumo. Tad amerikiečiai sumažino palūkanų normas, ėmė skolinti pinigus beveik nemokamai.

Švedijos bankai galėjo imti tuos pinigus praktiškai už ačiū ir skolinti Baltijos šalyse.

Į Rygą atėję „Swedbank“ ar „SEB“ atstovai galėjo pasijusti kaip šešioliktojo amžiaus ispanų konkistadorai – jie visur matė auksą. Tiek daug nuostabių pastatų – ir visi neįskolinti.

Tereikėjo pradėti juos krauti skola. Tad jie užliejo Baltijos ekonomikas pinigais – praktiškai bet kas anuomet galėjo gauti paskolą.

– Kaip tai augina BVP?

– Į šalį ateina pinigai – kalbame ne apie BNP (bendrąjį nacionalinį produktą), kuris rodytų, kiek pagaminama, o apie BVP (bendrąjį vidaus produktą), kuris matuoja, kiek sukasi pinigų, kurie kuria darbo vietas paslaugų sferoje ir yra naudojami įvairioms prekėms pirkti.

Didžioji dalis, 70 proc., ateinančių pinigų keliavo į nekilnojamąjį turtą ir pūtė jo vertę.

Netgi palyginti nedaug ėjo į naują statybą – šiek tiek ėjo, bet ne tiek ir daug.

Taigi tai tebuvo besipučiančios turto kainos. Maždaug 2006 metais einamosios sąskaitos deficitas buvo kvapą gniaužiantys 25 proc. Latviai tiesiog pirko daiktus už švedų pinigus, kurie savo ruožtu atėjo iš JAV ir kiek mažesniu mastu iš Japonijos.

– Baltijos politikų atsakas į krizę buvo radikalus diržų veržimasis, kurį jūs griežtai kritikavote. Įdomu, kad kitaip nei Pietų Europoje, kur taupymo politika buvo daugiausia primesta iš išorės Europos Komisijos (EK), Europos Centrinio Banko (ECB), Tarptautinio valiutos fondo (TVF) trijulės, Baltijos šalys pačios ją entuziastingai priėmė.

– Taip, daugeliui Baltijos lyderių nereikėjo liepti nieko daryti, jie nuoširdžiai, netgi fanatiškai tikėjo taupymu.

Prisiminkime Einarą Repšę, kuris tuo metu buvo Latvijos finansų ministras.

„WikiLeaks“ nutekino diplomatinius susirašinėjimus, kuriuose aprašomi jo pokalbiai su amerikiečiais ir švedais.

Šie bandė jį atkalbėti nuo tokio radikalaus taupymo, sakė, kad sulaužysi visuomenę, negalima eiti iki tokių kraštutinumų.

O jis sakė: ne, turime krizę ir privalome ja pasinaudoti. Nesu asmeniškai bendravęs su E. Repše, bet jis buvo fanatikas.

Gajus mitas, kad baltai yra labai tvarkingi – ir tai tiesa, jie neis į gatves ir nekels triukšmo kaip graikai ar argentiniečiai. Vis dėlto pirmą pusmetį po krizės pradžios jie protestavo.

Gal ir nekėlė tokio didelio triukšmo prieš taupymą kaip kai kurios kitos tautos, tačiau jie buvo labai nepatenkinti tuo, kas vyko. Daugelis jautėsi tiesiog išsekę po dviejų beprotybės dešimtmečių.

Latvijoje protestavo ūkininkai, sveikatos apsaugos darbuotojai, mokytojai.

Tačiau E. Repšė ir kiti buvo nepajudinami. Tad po pusmečio, man atrodo, žmonės tiesiog tarė: taip, tiesa, niekas nepasikeis, tad belieka susikrauti daiktus ir išvažiuoti. Jie taip ir padarė. Kaip ir lietuviai.

– Lietuvoje taupymo politiką vykdė konservatorių vadovaujama Vyriausybė – šie nors ir linksta į dešinę ekonomikos srityje, tačiau visgi yra veikiau nacionalistai nei laisvosios rinkos fanatikai. Ar išties nebuvo kitos išeities, nei veržtis diržus, kaip buvo tvirtinama?

– Tarptautinėje bendruomenėje išties anuomet vyravo konsensusas, kad taupyti teks. Tačiau net ir tarptautinės finansų institucijos bent jau Latvijos atveju manė, kad lazda perlenkiama. Tai buvo gryna ideologija.

Kita išeitis būtų buvusi daugiau skolintis, kas, tiesa, nėra idealu, bet Baltijos valstybių skola tuo metu buvo labai maža.

Kad išlaikytų žemą skolą, šios šalys prarado žmones.

Man netgi atrodo, kad tuo metu į emigraciją nebuvo žiūrima kaip į blogą dalyką, nes ji padėjo išspręsti nedarbo problemą. Tačiau bėda ta, kad Baltijos Vyriausybių nenoras daugiau skolintis ir leisti pinigus sukėlė nepaprastai daug kančios.

Be to, dėl emigracijos ir smukusio gimstamumo jūs praradote būsimus mokesčių mokėtojus.

Tai realūs ilgalaikiai ekonominiai kaštai.

Prarasta visa karta, kuri, ekonomikai atsigavus, būtų kūrusi gerovę. Manau, tai buvo trumparegis sprendimas. Nepriimu argumento, kad nebuvo kitos išeities.

Mitingas prieš taupymo politiką prie Seimo 2009 m. sausį / BNS nuotr.

– Kitaip nei Latvija, Lietuva netgi atsisakė prašyti paskolos iš EK ir TVF.

– Pagrindinė priežastis, kodėl latviai skolinosi, buvo ta, kad jie norėjo išgelbėti „Parex“ banką, o tai buvo nepaprastai brangu.

Jų racija buvo tokia, kad, pirma, „Parexe“ pinigus laikę žmonės buvo pavojingi ir galėjo savo nepasitenkinimą nukreipti prieš latvių politikus. Antra, net ir praradus „Parexą“, Latvija norėjo išlaikyti savo lengvatinio apmokestinimo bankininkystės sektorių – o tai buvo galima padaryti tik užtikrinus, kad nė vienas indėlininkas neprarastų savo pinigų.

– Sakote, kad realus ekonominis vystymasis Baltijos šalyse prasidėjo tik po krizės. Kas buvo kitaip?

– Atsigavo pasaulinė ekonomika. Šįkart situacija skyrėsi nuo dešimtojo dešimtmečio tuo, kad Baltijos šalys galėjo efektyviau prisitraukti dalį šio augimo.

Jos jau du dešimtmečius buvo nepriklausomos, turėjo infrastruktūrą, buvo geriau pažįstamos Vakarų partneriams, buvo NATO ir ES narės, taigi nuo 1990-ųjų buvo daug kas pasikeitę.

Taip pat buvo palankios pasaulinės pramonės ir paslaugų sektorių tendencijos – tiekimo grandinės ir aptarnavimo, vadinamosios back office, operacijos buvo dar sparčiau globalizuojamos.

Dėl savo palyginti pigios darbo jėgos, geros reputacijos ir stabilumo Baltijos šalys sugebėjo glaudžiau įsitraukti į šias tarptautines tiekimo grandines.

– Šiuo metu mūsų lyderiai perspėja, kad didžiausias pavojus tolesniam Lietuvos vystymuisi – vidutinių pajamų spąstai. Kaip to išvengti?

– Pirmas žingsnis – pripažinti, kad tokie spąstai yra. Turite rasti būdą iškopti į pridėtinės vertės grandinės viršūnę. Gerinti savo infrastruktūrą, tiek žmogiškąją, tiek fizinę.

– Ar tą galima padaryti tiesiog mažinant biurokratinę naštą ir nevaržant laisvosios rinkos?

– Ne, taip nieko nebus. Tokia strategija neveikia ir niekada neveikė. Užtenka pažvelgti į ekonomikos istoriją – vien tik rinka niekada nesukūrė ekonominio išsivystymo, visada įsikišdavo valstybė ir manipuliuodavo rinka arba bent jau parūpindavo žmogiškąją ir fizinę infrastruktūrą.

Jums reikia rasti būdą sutelkti nacionalinį elitą ir priversti jį prisijungti prie nacionalinio ekonominio vystymosi projekto.

Daugelis tautų, kurioms pavyko greitai pasiekti aukštą išsivystymo lygį, tai padarė reaguodamos į kokią nors išorinę grėsmę. 

– Ar manote, kad Baltijos šalių elitai tą supranta?

– Ne. Manau, juos reikia įtikinti. Ne visus, bet nemažai. Bus lengviau, kai pasikeis 1990-ųjų karta. Bet kartu reikia atsikratyti ir neoliberalizmo ideologų, net ir apsimetančiųjų nacionalistais.