„Tai tarsi uždelsto veikimo bomba": kažkas kosmose perkėlė Didžiosios Britanijos palydovą “Skynet"

Kai po kelerių metų erdvėlaivis sugedo, mokslininkai tikėjosi, kad gravitacija jį patrauks toliau į rytus ir jis nukris į Indijos vandenyną.

Tačiau šiandien, visų nuostabai, „Skynet-1A“ vis dar sklando virš mūsų planetos - virš Šiaurės ir Pietų Amerikos, tik daug didesniu atstumu: jis nukeliavo visą Žemės spindulį nuo Žemės, pakibęs 36 000 km aukštyje. 

Remiantis dangaus mechanikos taisyklėmis, tikimybė, kad palydovas į dabartinę vietą pateko atsitiktinai dreifuodamas, yra nykstamai maža.

Beveik neabejotina, kad septintojo dešimtmečio viduryje kažkas užvedė jo variklius ir nukreipė jį į vakarus. 

Kyla klausimas, kas tai padarė, kokiu pagrindu ir kokiais tikslais? 

Ypač keista, kad esminė informacija apie kadaise svarbų Didžiosios Britanijos nacionalinio saugumo elementą galėjo tiesiog dingti be pėdsakų. 

Tačiau net jei šis klausimas iškeliamas iš skliaustų, turite pilną teisę klausti, kam tai rūpi praėjus pusei amžiaus. 

Juk kalbame tik apie kosminės šiukšlės gabalą.

„Klausimas vis dar aktualus, nes kad ir kas būtų perkėlęs „Skynet-1A“, ne tai, kad jie padarė mums didelę paslaugą, - aiškina kosmoso konsultantas Stiuartas Eivsas (Stuart Eaves).

„Dabar palydovas yra vadinamajame gravitacijos tunelyje, 105 laipsnių vakarų ilgumos, ir klaidžioja pirmyn ir atgal - tarsi kamuolys, riedantis dubens dugnu iš vienos pusės į kitą. 

Deja, dėl to jis reguliariai pavojingai priartėja prie kitų palydovų.“

„Kadangi senasis palydovas yra neveikiantis, kyla pavojus, kad jis gali su kuo nors susidurti. O kadangi šis palydovas yra „mūsų“, mes vis tiek esame atsakingi už viską, ką jis gali padaryti“, - aiškina ekspertas.

Ieškodamas atsakymų į klausimą, kas vyksta su seniausiu Didžiosios Britanijos kosminiu aparatu jo gyvavimo pabaigoje, profesorius Ivesas peržiūrėjo senų palydovų katalogus, išstudijavo Nacionalinio archyvo dokumentus ir kalbėjosi su palydovų ekspertais iš viso pasaulio, tačiau nerado nė vienos užuominos.

Žinoma, į galvą ateina įvairios sąmokslo teorijos - ne tik todėl, kad išgirdus pavadinimą „Skynet“ sunku pirmiausia nepagalvoti apie visagalę ateities kompiuterinę sistemą iš filmo „Terminatorius“. 

Tačiau britų palydovas tėra tik jo vardo bendravardis, o apskritai realiame gyvenime paprastai viskas būna daug proziškiau.

Sužinoti apie seniausią aparatą pavyko nedaug: tik tiek, kad „Skynet-1A“ buvo pagamintas Jungtinėse Valstijose, dabar jau nebeegzistuojančioje aerokosminėje bendrovėje „Philco Ford“, o į orbitą jį iškėlė amerikiečių raketa „Delta“. 

Pirmasis „Skynet“ palydovas sukėlė revoliuciją Jungtinės Karalystės telekomunikacijų galimybėse, nes leido Londonui saugiai bendrauti su britų kariais net Singapūre.

„Tačiau technologiniu požiūriu palydovas buvo labiau amerikietiškas nei britiškas, nes jį ir sukonstravo, ir paleido Jungtinės Valstijos“, - pažymi profesorius Aaronas Batemanas, neseniai išleidęs knygą apie programos ‚Skynet‘, tolimos šiandieninių 5G ryšių pirmtakės, istoriją.

Šiai nuomonei pritaria ir Grahamas Davisonas, kuris XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje palydovą valdė iš karinės oro bazės Hampšyre.

„Iš pradžių palydovą orbitoje valdė amerikiečiai. Jie tikrindavo visą mūsų programinę įrangą su savo, ir tik vėliau kontrolė buvo perduota Karališkosioms oro pajėgoms“, - pasakojo seniai į pensiją išėjęs G. Davisonas.

„Iš esmės buvo dviguba kontrolė, bet kada ir kodėl „Skynet-1A“ galėjo būti perduotas atgal amerikiečiams - o tai apskritai skamba tikėtinai - bijau, kad nebegaliu prisiminti“, - sako buvęs inžinierius, kuriam jau gerokai per 80 metų.

Londono universitetinio koledžo doktorantė Rachel Hill (Rachel Hill) naršė po nacionalinius archyvus ir tai, ką perskaitė, leido jai daryti tikėtiną prielaidą.

„SkyNet“ komanda iš Oukhangerio galėjo keliauti į JAV karinių oro pajėgų palydovų kompleksą Sunnyvale (populiariai vadinamą ‚Mėlynuoju kubu‘) ir valdyti ‚SkyNet‘ iš ten - tais laikotarpiais, kai palydovo valdymas buvo laikinai perduotas JAV techninei priežiūrai. 

Galbūt tada palydovas ir buvo perkeltas?“ - Hillas daro prielaidą.

Oficialūs, nors ir neišsamūs, „Skynet-1A“ statuso įrašai rodo, kad galutinė kontrolė buvo perduota amerikiečiams, kai Ockhangeris 1977 m. birželio mėn. pametė palydovą iš akių. 

Tačiau kad ir kaip „Skynet-1A“ atsidūrė ten, kur yra dabar, kažkokiu būdu jam buvo leista „numirti“ labai nepatogioje vietoje, nors iš tikrųjų jis turėjo būti perkeltas į „orbitines kapines“.

Taip vadinama dar aukštesnėje orbitoje esanti sritis, kurioje senoms kosminėms šiukšlėms negresia susidūrimas su veikiančiais telekomunikacijų palydovais.

Dabar „kapinės“ yra standartinė praktika, bet kas galėjo pagalvoti, kad praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje kosmose bus kalnai šiukšlių.

Nuo to laiko požiūris pasikeitė, nes kosminė erdvė tampa perpildyta. Apie 105 laipsnių vakarų ilgumos, kur yra „Skynet-1A“, aktyvūs palydovai jį mato iki keturių kartų per dieną 50 kilometrų atstumu nuo jo buvimo vietos.

Nors tai atrodo gana didelis atstumas, tačiau, atsižvelgiant į greitį, kuriuo keliauja šie neveikiantys objektai, toks artumas pradeda kelti susirūpinimą.

Jungtinės Karalystės gynybos ministerija pareiškė, kad „Skynet-1A“ nuolat stebi Jungtinės Karalystės nacionalinis kosmoso operacijų centras. Kitų palydovų operatoriai taip pat informuojami apie pavojingo artumo tikimybę, kad prireikus galėtų imtis veiksmų ir išvengti susidūrimo.

Tačiau galiausiai Didžiosios Britanijos vyriausybei gali tekti apsvarstyti galimybę perkelti senąjį palydovą į saugesnę vietą. 

Šiuo metu kuriama technologija, leidžianti fiksuoti žemesnėse orbitose kosmose paliktas nuolaužas. Didžiosios Britanijos kosmoso agentūra finansuoja tokios technologijos kūrimą, o amerikiečiai ir kinai įrodė, kad senstančią įrangą galima ištraukti net ir tokioje aukštoje orbitoje, kokią užima „Skynet-1A“.

„Kosminės šiukšlės yra tarsi uždelsto veikimo bombos, - pastebi Teksaso universiteto Ostine aerokosminės inžinerijos profesorius Moriba Džha.

„Mums reikia išvengti to, ką aš vadinu „supersklaida“. 

Kai kosminiai laivai sprogsta arba į juos kas nors atsitrenkia, susidaro tūkstančiai nuolaužų, kurios gali tapti pavojingos kažkam kitam“, - priduria ekspertas.

Šaltinis: press.lv