"Gerkite radioaktyvų vandenį": kodėl radžio buvo dedama į grietinėlę ir dantų pastą

Tačiau, kaip žinome šiandien, radiacija apskritai turi pražūtingą poveikį ir gydytojai ją naudoja tik kalibruotomis dozėmis navikams gydyti.

Apie tai, kaip prekybininkai nuodijo žmones radioaktyviu vandeniu, - šiame straipsnyje.

Vienas gramas dešimčiai tonų

Mokslininkai radioaktyvumą atrado pačioje XIX a. pabaigoje. 1896 m. prancūzas Henris Bekerelis (Henri Becquerel) pastebėjo, kad urano druskos skleidžia spindulius, kurių skvarbumas daug didesnis nei rentgeno spindulių.

Šie spinduliai nebuvo susiję su jokiu poveikiu medžiagai, taigi radioaktyvumas buvo vidinė medžiagos savybė.

Ši savybė patraukė daugelio mokslininkų dėmesį: jie bandė išsiaiškinti, su kuo susijęs spindulių skleidimas, ir surasti kitų radioaktyvių medžiagų.

Šiuose tyrimuose dalyvavo ir Marija Kiuri (Marie Curie), kuri pirmiausia tyrinėjo nasturaną (bazinę urano rūdą) ir torbernitą (urano turintį mineralą).

Svarbiausia jos mokslinių tyrimų priemonė buvo labai tikslus Pjero Kiuri (Pierre Curie), Marijos vyro, išrastas elektrometras: paaiškėjo, kad kuo radioaktyvesnis mėginys, tuo geriau oras aplink jį praleidžia elektrą.

Taigi mokslininkė nustatė, kad nasturanas yra keturis kartus aktyvesnis už patį uraną, o tai reiškia, kad už tai atsakinga kažkokia kita cheminė medžiaga.

Pjeras ir Marija bandė šią medžiagą išskirti atlikdami įvairias fizikines ir chemines manipuliacijas. Iš esmės jos apėmė rūdos (išgaunant uraną) smulkinimą į smulkias dulkes, tirpinimą rūgštyse ir reakcijų atlikimą virš tirpalo, kad būtų gautas norimas koncentruotas likutis.

Eksperimentai nebuvo sėkmingi, kol nebuvo ištirpinta daug šimtų kilogramų rūdos - tokia maža buvo norimos medžiagos koncentracija.

1898 m. vasarą pagaliau pavyko gauti naujos medžiagos junginį, pavadintą poloniu - Lenkijos, Marijos gimtinės, garbei.

Pjeras ir Marija Kiuri savo laboratorijoje Paryžiuje. / Global Look Press

Iki 1898 m. pabaigos chemikų porai pavyko pagaminti radioaktyvų druskų mišinį, kuris, įdėtas į degiklio liepsną, davė netikėtų rezultatų.

Mišinys ugnį papildė ryškiai žaliais atspalviais, atitinkančiais bario spalvą, tačiau, be jų, šviesą išskaidžius prizme, buvo matomos karmino raudonos spalvos linijos.

Chemiškai naujoji medžiaga buvo panaši į barį, tačiau jos druskos buvo mažiau tirpios, o tai leido ją identifikuoti.

Todėl 1898 m. gruodžio 26 d. Kiuri apie naujo elemento atradimą pranešė Paryžiaus mokslų akademijai. Jie pavadino jį radžiu, nuo lotyniško žodžio "spindulys".

1902 m. iš tonos nasturano buvo išskirta viena dešimtoji gramo radžio chlorido (druskos), tačiau grynąjį metalą pavyko gauti tik 1910 metais.

Įkraukite vandenį uranu

Kiuri atradimai suvaidino lemtingą vaidmenį žmonijos istorijoje, nes galiausiai lėmė atominės bombos sukūrimą ir branduolinės energijos atsiradimą.

Be to, norint paaiškinti fizinę radioaktyvumo prigimtį, reikėjo sukurti mokslinį atomo branduolio modelį, kuris leido sukurti skilimo ir sintezės sąvokas, lemiančias cheminę visatos įvairovę.

Tačiau radžiu susidomėjo ne tik mokslininkų bendruomenė.

Šiuolaikiniame pasaulyje žodis "radiacija" dažnai vartojamas kaip nematomo pavojaus sinonimas, tačiau XX a. pradžioje apie ją beveik nieko nebuvo žinoma.

Todėl, kaip ir kiekvieną naują reiškinį, jį bandyta panaudoti žmonėms gydyti (to nereikėtų painioti su šiuolaikine branduoline medicina).

Atsiradus patikimiems radiacijos detektoriams, mokslininkai pradėjo matuoti jos intensyvumą įvairiose Žemės vietose.

Dėl to buvo nustatyta, kad daugelis mineralinių vandenų yra labai radioaktyvūs dėl ištirpusių radono dujų.

Tūkstančius metų žmonės naudojo natūralius karštuosius ir mineralinius šaltinius sveikatinimo procedūroms ir jų pagrindu kūrė gydyklas.

Kadangi niekas nežinojo, kuo konkrečiai jos naudingos, jų gydomojo poveikio paaiškinimas buvo toks pat geras, kaip ir bet kuris kitas.

Verslininkai įžvelgė naują pajamų šaltinį ir pradėjo pardavinėti į butelius išpilstytą radono vandenį.

Pavyzdžiui, buvusioje Sovietų Sąjungoje gerai žinomas "Borjomi" buvo reklamuojamas kaip radioaktyvus.

Paaiškėjus tikrajam radiacijos poveikiui organizmui, ši rinkodaros kampanija buvo nutraukta.

Mosreklamsprazdat

"Radioaktyvaus" vandens vartotojus gelbėjo tai, kad radono skilimo trukmė yra tik 3,82 dienos.

Kai produktas keliavo pas vartotoją, didžioji dalis radiacijos jau buvo išnykusi.

Kai tai paaiškėjo, JAV bendrovė "Radium Ore Revigator" nusprendė rasti būdą, kaip radoną pristatyti į vartotojų organizmą.

Ji sukūrė vandens talpyklą su dideliu mineralo karnotito kiekiu. Jame yra urano ir radžio, o dėl radžio skilimo susidaro radonas, kuris buvo išleistas į vandenį.

Vartotojų nelaimei, šis prietaisas iš tiesų veikė ir galėjo būti kenksmingas sveikatai.

Šiais laikais žmonės stengiasi atsikratyti radono žmogaus gyvenime ir statydami namus tikrina, ar gruntinis vanduo nėra per daug radioaktyvus.

Buvo daugybė "gydomojo" radioaktyvaus vandens prekės ženklų.

Pavyzdžiui, "Radithor" į butelius išpilstytame vandenyje buvo radžio junginių. Žinoma, kad jo vartojimas buvo mirtinas bent vienam žmogui - amerikiečių pramonininkui Ebenui Byersui.

Jis per dieną išgerdavo po tris butelius, o 1932 m. "Wall Street Journal" išspausdino nekrologą, kuriame buvo aprašytos kankinančios paskutinės jo gyvenimo savaitės su antrašte: "Radžio vanduo veikė gerai, kol iškrito visas žandikaulis".

Veidas švyti ne nuo šventumo, o nuo radžio

"Gydymo" radiacija metodų XX a. pradžioje šarlatanai išrado daugybę. Pačiu pražūtingiausiu prietaisu, ko gero, galima pavadinti "Radiendokrinatorių".

Nedidelio dėklo viduje buvo popierius, impregnuotas didele radiacijai jautrios medžiagos doze. Prietaisą reikėjo priglausti prie endokrininių liaukų, o ilgalaikis kontaktas galėjo smarkiai pakenkti.

1932 m. Prancūzijos bendrovė "Tho-Radia" prekiavo odos kremais, dantų pastomis ir muilais, kurių sudėtyje buvo radžio.

Pavyzdžiui, 100 g kremo buvo 0,223 mikrogramo radžio bromido. Pagal to meto pseudomokslines teorijas mažos radiacijos dozės galėjo "stimuliuoti" gyvas ląsteles ir padidinti jų "energiją".

Iš tikrųjų gyvi audiniai naudoja tik cheminių ryšių energiją, o pastebimiausias radiacijos poveikis ląstelėms yra DNR sunaikinimas.

Radioaktyvios kosmetikos reklamos

Cheminio paveldo fondas

Nepaisant to, produktas buvo gerai parduodamas ir turėjo daug analogų. Radžio buvo bandoma dėti net į duoną - nors, laimei, daugelis tokių produktų buvo padirbti ir juose nebuvo pakankamai radioaktyvios medžiagos.

Kai kuriais atvejais radiacijos dozė, kurią gaudavo žmogus, buvo per maža, kad pakenktų.

Pavyzdžiui, iki XX a. šeštojo dešimtmečio buvo populiari "urano smėlio" terapija: pacientai sėdėdavo kambaryje ant grindų iš paprasto paplūdimio smėlio su nedideliu urano mineralo karnotito priedu.

"Nėra jokio bendro tonizuojančio radiacijos poveikio organizmui.

Terapija radioaktyviaisiais vaistais gali būti naudinga tik esant ribotam diagnozių sąrašui, kruopščiai parenkant dozę ir spinduliuotės šaltinio tipą.

Nei abstrakčiai "gydyti audinių", nei, pavyzdžiui, kovoti su infekcija radžiu ar radonu neįmanoma", -  aiškino Branduolinės medicinos instituto radiologas Michailas Šulginas.

Šarlataniška "gydymo" radiacija praktika visiškai išnyko tik XX a. septintajame dešimtmetyje, ją pakeitė mokslu pagrįsta branduolinė medicina.

Ji daugiausia taikoma vėžiui ir kitiems navikams, pavyzdžiui, difuzinei toksinei gūžtai - autoimuninei skydliaukės ligai, gydyti.

Jai gydyti pacientai ryja kapsules su radioaktyviuoju jodu-131, kuris kaupiasi skydliaukės audinyje ir dėl radiacijos naikina naviko ląsteles.

Parengta pagal užsienio spaudą