Po lietuviškomis etiketėmis – baltarusiškas alus: tokių prekių pirkimą vadina karo finansavimu mūsų lėšomis

„Neremk kruvino Lukašenkos režimo“, – tokiu kvietimu dalijamasi feisbuke akcentuojant, kad kas dešimtas parduoto alaus litras yra pagamintas Baltarusijoje, valstybinėje Baltarusijos darykloje „Krinitsa“.

Baltarusišką kilmę slepia lietuviškos etiketės – gamintojo tektų paieškoti smulkiu šriftu pateiktame produkto aprašyme.

„Lietuvos prekybos tinkluose – apstu su Lukašenkos režimu siejamo gamintojo alaus produkcijos. „Gaspadorių“, „Brolijos“, „Tradicinis“ ir daugybė kito alaus, ženklinamo lietuviškais ir kitais prekiniais ženklais, yra pagaminta valstybinėje Baltarusijos alaus darykloje „Krinitsa“, pavaldžioje A. Lukašenkai.

Preliminariais duomenimis, Lukašenkos režimo alaus produkcijos per metus Lietuvoje parduodama apie 20 milijonų litrų, tai sudaro beveik 10 procentų visos vidaus alaus rinkos.

Kadangi režimui reikia valiutos – alus parduodamas itin pigiai, todėl Lietuvos aludariams labai sunku konkuruoti su tokia pigia produkcija“, – dalijamasi feisbuko grupėje „Raudonojo meškiuko pėdsakais“

Iniciatyva, nors pilietiška ir graži, nusitaikiusi į mažiau nei 1 procentą baltarusiško importo į Lietuvą.

Esame priklausomi nuo baltarusiškų energetinių išteklių – elektros energijos ir biokuro, rodo naujausi importo duomenys.

Rekordinis importas – daugiausia elektra ir mediena

Nepaisant įvestų sankcijų, geopolitinės įtampos, vien šiemet per 8 mėnesius Lietuva iš Baltarusijos importavo prekių už 796,6 milijono eurų, 50 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu metu, rodo Statistikos departamento duomenys.

Palyginimui, per visus 2020 metus importuota prekių už 833 mln. eurų.

Pagrindinis baltarusiškas produktas, kurį pirkėjai iš Lietuvos graibsto šiemet – baltarusiška elektros energija, rodo detalesni duomenys.

Vien elektros šiemet per 8 mėnesius importuota už 132,7 milijono eurų – daugiau nei per visus 2020 ir 2019 metus kartu sudėjus. 2018 m. baltarusiškos elektros importas sudarė 38,6 mln. eurų, o pernai – 86,5 mln. eurų.

Tai nereiškia, kad visa elektra suvartojama Lietuvoje – ji gali būti persiųsta į kitas kaimynines šalis.

Antra didžiausia eilutė – 107 mln. eurų importuota medienos, kurios storis didesnis nei 6 mm. Mineralinių arba cheminių trąšų importas sudarė 56,9 mln. eurų, dar už 24,7 mln. eurų importuota malkinės medienos.

Salyklinis alus yra tik 25 pagal dydį importuojama baltarusiškų prekių kategorija, šio produkto šiemet importuota už 3,3 mln. eurų.

Daugiau už alų iš Baltarusijos importuojama vaisių ir riešutų (16,7 mln. Eur), rapsų ir pan aliejaus (12,2 mln. eurų), lininių audinių (8,8 mln, eurų), taip pat statybinių medžiagų, daržovių, padangų.

Jau po pirmojo pusmečio Statistikos departamentas skaičiavo 58,3 procentais išaugusį Baltarusijos importą – jis buvo rekordinis. Pagal importo apimtis Baltarusiją lenkė tik Jungtinės Amerikos Valstijos, pernai į Lietuvą eksportavusios 2,4 karto daugiau nei praėjusių metų sausį – birželį.

Laurinavičius: patys sumokame algas už tai, kad atveda migrantus prie sienos

Apžvalgininkas Marius Laurinavičius sveikino visuomenės iniciatyvą, tačiau pasigedo to paties iš valstybinės politikos.

„Jei visuomenė būtų sąmoningesnė, tai tikrai galėtų prisidėti.

Čia klausimas net ne apie demokratiją Baltarusijoje – bet kokiu veiksmu, bet kokios prekės pirkimu, netgi ne vien valstybinių įmonių, bet apskritai iš Baltarusijos, mes iš esmės šiuo metu mes prisidedame prie karo prieš mus

. Karas turbūt visiems aiškus – ir migrantai, ir diplomatinis karas. Ko tik neturime su Baltarusija“, – sako politikos apžvalgininkas.

Pasak jo, kiekviena baltarusiška prekė bent jau mokesčiu pavidalu prisideda prie režimo kišenės pildymo.

„O režimas tuo pačiu ginkluoja ir moka savo spec. struktūroms, kurios ne tik slopina bet kokį pasipriešinimą šalies viduje, bet kaip yra ne vienas įrodymas, vykdo hibridinę ataką, lydi iki Lietuvos sienos migrantus, kurie mums kelia problemų“, – vertino M. Laurinavičius.

Jis baltarusiškų prekių pirkimą pavadino „karo prieš mus finansavimas savo pačių pinigais“. Ir čia jis labiausiai pasigedo valstybės principingumo.

„Pritariu, kad gyventojus reikėtų skatinti boikotuoti baltarusiškas prekes, bet vis tik pavyzdį turėtų rodyti valstybė – tai yra politikai, mūsų šalies valdžia: jeigu jau prieš mus kariauja – mes mažų mažiausiai darome viską, kad to karo prieš mus mes neremtume.

Tos politikos, kad mes patys nemokėtume už karą prieš save, aš, deja, iki šiol nematau iš Lietuvos valdžios. Ir kai valdžia tos politikos nesiima, to dar sunkiau tikėtis iš paprasto šalies piliečio“, – apibendrino M. Laurinavičius.

Jis parodė ir pavyzdį – iki šiol per Klaipėdos uostą baltarusiškos prekės eksportuojamos į Europą, nepaisant to, kad JAV sankcijos jau galioja.

„Aišku, kad kiekvienas žmogus, net ir nupirkęs alaus butelį ar didesnę prekę, prisideda prie to karo visiškai minimaliai, to nereikia sureikšminti ar sudramatinti.

Bet jei mes laikomės kažkokių principų patys, kai prieš mus kariauja, mano įsitikinimu, mes neturėtume remti to režimo“, – apgailestavo apžvalgininkas.

Aludariai: režimui reikia valiutos, todėl kainos – desperatiškos

Lietuvos aludarių gildijos prezidentas Saulius Galadauskas dalijasi įtarimais, kad kainas Baltarusija dempinguoja.

„Ta prekyba turbūt nėra labai sąžininga. Pirmiausia – dažniausiai alus iš Baltarusijos, absoliučiai didžioji dalis, yra pagaminama valstybinėje įmonėje „Krinitsa“, jos šimtaprocentinis akcininkas yra valstybė, ji nėra privatizuota.

Antras dalykas, kadangi, tai režimui labai reikia valiutos, tai be abejonės, parduodama desperatiškomis kainomis, ir taip dempinguojama Lietuvos rinka.

Tačiau negalime kelti antidempingo bylos, nes esame per maži.

Bendrijoje turi būti padaryta žala bent 25 procentams rinkos, kad bylą galėtume kelti, o Lietuva vargu ar sudaro daugiau kaip 2 procentus. Ir trečia – tas alus pagamintas Lietuvos importuotojų užsakymų, su lietuviškomis etiketėmis, naudojami žodžiai gaspadorių, kapitono ir pan“, – apžvelgia S. Galadauskas ir pripažįsta, kad vartotojams gali būti sunku atrinkti.

Jis pabrėžė, kad tai pigiausias alus, dažniausiai skirtas tiems pirkėjams, kurie renkasi patį pigiausią alkoholį.

„Tai nėra skirta alaus mėgėjams, tai labiau alkoholio gėrimas. Bet, deja, mes turime labai nemažą ratą, pirkėjų dalį, kurie alų vartoja kaip bet kokio alkoholio pakaitalą ir skaičiuoja, kas pigiau, ar koks „vaisiukas“, ar pati pigiausia degtinė, ar alus.

Nemanau, kad gurmanai baltarusišką alų rinktųsi, ir turbūt nerasite nei vieno restorano ar aludės, kur baltarusišku alumi vaišintų“, – patikino S. Galadauskas.

Lietuviško alaus Baltarusija nuperka maždaug perpus mažiau, nei Lietuva importuoja iš Baltarusijos – palyginti galima grafike.

„Neturiu teisės sakyti, kad kas nors mūsų rinkoje parduodama nekokybiško. Be abejonės, Baltarusijoje žaliavos pigesnės, baltarusiškas salyklas nėra aukštos kokybės, kitos technologijos.

Mano manymu, kokybė tikrai nusileidžia lietuviškam alui. Bet lyginant laboratorijoje, ar bakteriologiškai švarus, manau, kad šia prasme jis saugus vartoti“, – vertino Lietuvos aludarių atstovas.

Teisinių kliūčių Baltarusijos produktus, išskyrus taikomas sankcijas, įvežti į Lietuvą nėra. Prekybininkai sakosi, kad patys vartotojai sprendžia, ką pirkti.

„Šio alaus yra labai mažai, o siūlomas dėl to, kad pirkėjai perka – asortimentui padidinti. Jeigu žmonės jo nepirktų, jis nebūtų siūlomas.

Kaip ir minėjau, jo parduodama labai nedaug“, – paaiškino prekybos tinklo „Norfa“ atstovas Darius Ryliškis.

MInisterija iniciatyvą sveikina, bet prekybos reguliavimas – ES kompetencija

Užsienio reikalų ministerija patikina, kad visada sveikina Lietuvos žmonių rodomą dėmesį demokratiniams pokyčiams kaimyninėje šalyje.

„Palaikant Baltarusijos žmonių kelią į laisvę ir demokratiją svarbi kiekviena žinutė socialiniuose tinkluose, laiškas politiniam kaliniui, dalyvavimas Baltarusijos pilietinės visuomenės solidarumo renginiuose ir netgi baltos ir raudonos spalvų gėlių puokštė Baltarusijos draugams.

Džiugu, kad mūsų piliečiai pateikia aiškią poziciją visais jiems rūpimais klausimais ir ją gina, ypač turint galvoje, kad kaimyninės šalies gyventojų laisvė reikšti savo įsitikinimus yra ribojama“, – rašoma komentare.

Lietuva nuosekliai įgyvendina ES taikomas sektorines sankcijas, tačiau jos nenumato konkretaus gamintojo gėrimų importo draudimo.

„Europos Sąjungos (ES) prekybos režimo reguliavimas yra išimtinė ES kompetencija ir sprendimai yra priimami ES lygiu, todėl pati Lietuva neturi teisinių galimybių riboti prekybos su Baltarusija. Būdama ES narė, Lietuva negali savarankiškai taikyti ekonominių sankcijų tam tikrai trečiajai valstybei, nes tai pažeistų (iškraipytų) bendrą ES rinką“, – paaiškina ministerija.

Mačiulį labiau neramina energetinė priklausomybė: alaus boikoto poveikis – simbolinis

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis siūlymą nepirkti baltarusiško alaus vadina simboline akcija, tačiau ji negalėtų padaryti ryškesnio ekonominio poveikio.

„Finansinės pasekmės Baltarusijos ekonomikai, Baltarusijos režimui, turbūt būtų labai simbolinės, lyginant su tomis sankcijomis, kurias jau pritaikė JAV ir Europa.

Ten tikrai yra skausmingesnės ir labiau jaučiamos pasekmės.

Ši iniciatyva yra labiau simbolinis palaikymas ir žinutės siuntimas Baltarusijos gyventojams – matome, jog buvo neteisėti rinkimai ir tokiu būdu bandome išreikšti paramą.

Bet kažkaip tikėtis, kad būtent tokios akcijos gali pakeisti režimą, turbūt nereikėtų, kažin ar kažkas to ir tikisi“, – sako N. Mačiulis.

Alaus importo apimtis pasak ekonomisto taip pat yra labai simbolinė viso importo kontekste.

„Mes apskritai išliekame priklausomi nuo elektros energijos importo. Kodėl jos daugiau importuojama iš Baltarusijos, o ne iš kitų šalių, sunku pasakyti, bet turbūt – ji pigesnė ir nelabai yra alternatyvų.

Dar Lietuva išlieka priklausoma ir nuo medienos, ir biokuro importo. Biokuro vis daugiau importuojama iš Baltarusijos, nes jo nepakanka Lietuvoje. Ir tai yra aktualu, kalbant apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę“, – apmaudo neslėpė N. Mačiulis.

Jis įspėjo, kad jei Lietuva pati negebės apsirūpinti biokuru ateityje, gamtines dujas įsigyti iš alternatyvių šaltinių yra netgi lengviau – biokurą transportuoti yra sudėtingiau.

„Kai dabar diskutuojame, kad kaip pigiau šildytis, kad vieni miestai kūrena biokurą, o Vilnius mokės daugiau dėl to, kad priklausomas nuo dujų, čia geras pavyzdys, kad būti priklausomam ir nuo importuojamų dujų, ir nuo importuojamo biokuro – vis tiek yra išliekanti energetinė priklausomybė“, – tvirtina N. Mačiulis.