Nacionalinio miškų susitarimo dalyviams susitarti nepavyksta

Ir nors Aplinkos ministerija skelbia, kad šis susitarimas jau pasiekė finišo tiesiąją, tačiau derybų dalyviai tik gūžčioja pečiais – nieko panašaus, rašo „Lietuvos rytas“.

Ministerija skelbia, kad susitarti pavyko keturiose darbo grupėse iš devynių, o kitos neva toliau derina savo pozicijas. Bet kai kam jau nusviro rankos.

„Dalyvavau vadinamosios Miškų balanso grupės veikloje. Teko konstatuoti, kad tiesiog nesusitarėme“, – „Lietuvos rytui“ sakė asociacijos „Lietuvos mediena“ vadovas Raimondas Beinortas.

Vieni nori ekonomikos, kiti – dvasingumo

Anot jo, didžioji dalis diskusijų dalyvių tarpusavyje susikalba, tačiau yra kelios grupės, su kuriomis susitarti niekaip nepavyksta.

„Vieni tiesiog aklai įtikėję savo tiesomis, kiti prisidengia ekologinio judėjimo vėliava. Antai buvo tariamasi dėl ekonominės naudos miškuose – kokių sprendimų reikia, kad ji būtų kuo didesnė. Svarstėme, tačiau oponentai dėjo ant stalo raštą, kad tos ekonominės naudos reikia iš viso atsisakyti. Būtų panašiai, jei pasėję javus nutartume jų nekulti“, – stebėjosi R. Beinortas.

Pradėjus diskusijas atrodė, kad medienos perdirbimo sektoriaus atstovai sieks,jog kuo daugiau miškų būtų panaudojama pramonei. Tačiau jie nesunkiai nusileido, kad Lietuva galėtų atitikti Briuselio siekiamą miškų sektoriaus viziją: 30 proc. miškų yra saugoma, 10 proc. iš jų – itin griežtai, o likusiuose vykdoma ūkinė veikla.

Užtat vadinamieji nemedienininkai stojo piestu.

Pasak jų, medienos pramonei turėtų užtekti vos 30 procentų šalies miškų, dar tiek pat turėtų būti skirta rekreacijai, o likusi dalis turi būti saugoma.

„Lietuviai turi labai daug dvasingumo. Reikia jį sujungti su miškų legendomis. Miškai galėtų būti rekreacinė zona su gamtiniais nameliais ir minimalia infrastruktūra. Tai duotų 100-200 kartų didesnį pelną nei juos kertant“, – neseniai „Lietuvos rytui“ aiškino vienas susitarimo dalyvių – viešosios įstaigos „Laimės kelio mokykla“ atstovas Alanas Petrauskas.

Tačiau tiek mokslininkai, tiek miškininkai tik kraipė pečiais – kaip įmanoma įvesti tokią tvarką, jei pusė miškų yra privatūs? Išeitis būtų tik viena – išpirkti juos valstybei už rinkos kainą, tačiau tai kainuotų milijardus eurų.

Trūksta lyderystės

„Aš, kaip miškininkas, labai norėčiau tokio susitarimo. Bet sunku jo tikėtis, nes trūksta Aplinkos ministerijos lyderystės. O ji tik susodina visus ir sako – tarkitės. Tik kaip tai padaryti, jei vieni nori miškus tik saugoti, ir ne dalį, o viską. Pramonė savo ruožtu nesutinka, kad taip būtų“, – tikino asociacijos „Litbioma“ valdybos narys bei bendrovės „Dzūkijos mediena“ vadovas Marius Valukynas.

Tuo metu R. Beinortas pažymėjo, kad dažniausiai tarp triukšmą keliančių dalyvių yra tokie veikėjai, kurie agitavo prieš NATO, prieš atominės elektrinės statybas ar skalūnų dujų paieškas.

„Apskritai Lietuvos medienos sektorius yra tiek mūsų pramonės, tiek visos ekonomikos flagmanas, ypač kai kuriasi vis naujos perdirbimo gamyklos. Tai – žąsis, nešanti auksinius kiaušinius. Turime šiame sektoriuje apie 60 tūkstančių darbuotojų, tačiau kai kam, atrodo, būtų geriau, kad jų nebūtų“, – stebėjosi asociacijos „Lietuvos mediena“ vadovas.

M. Valukyno nuomone, kad ir koks būtų galutinis susitarimas, dėl kurio vis nesusitariama, Aplinkos ministerija vis tiek tvirtins, kad jis geras.

„Kita vertus, kad ir koks jis būtų, norint tokį dokumentą įgyvendinti, reikės keisti nemažai įstatymų. Tada vėl prasidės vieši svarstymai ir ratas užsisuks iš naujo“, – kalbėjo „Dzūkijos medienos“ vadovas.

Tuo metu R. Beinortas tvirtino, kad esminiais klausimais susitarti tikrai nepavyks.

„Šiuo atveju tikslas – tiktai užsidėti varnelę ant dokumento ir pareikšti, kad jis yra. Kad tuščias, tai nieko tokio. Beliks tikėtis, kad jį svarstydami ir įgyvendindami politikai nepridarys nesąmonių“, – kalbėjo jis.

„Lietuvos rytas“ paprašė Aplinkos ministerijos paaiškinti susidariusią padėtį bei planus, kada ketinama baigti Nacionalinį miškų susitarimą. Bet per parą atsakymas taip ir nebuvo gautas.