Misteris milijardas. Tarptautinis žurnalistinis tyrimas

Istorijos centre – juodasis auksas: nafta ir jos produktai.

Būtent naftos kvapas atvedė ir iki vienos paslaptingiausių asmenybių Lietuvos verslo padangėje – multimilijonieriaus Vitoldo Tomaševskio, apie kurio turtus ar netgi egzistavimą plačioji visuomenė dar neseniai nežinojo.

Tyrimo eigoje nustatėme, kad V. Tomaševskį aptarnaujantys Lietuvos verslininkai susiję su vadinamąja „tirpiklių“ schema, kurią A. Lukašenkos režimas panaudojo išvengiant milžiniško kiekio muitų mokėjimo.

Taip pat nustatėme, kad toli nuo Lietuvos įsteigtas V. Tomaševskio verslas suklestėjo kaip tik tuo metu, kai naftos produktų tiekimo į Lietuvą grandinėje pakeitė baltarusiškus verslus, susijusius su Jurijumi Čyžu – garsiu oligarchu, kuriam pirmam priskirtas „Lukašenkos piniginės“ titulas.

Atlikdami šį tyrimą, rėmėmės „Kiberpartizanų“ gautais Baltarusijos tarnybų duomenimis.

Jie parodė, kad V. Tomaševskis ne kartą keliavo į Baltarusiją ir iš jos, lydimas elitinės kompanijos – J. Čyžo, dabartinio „Lukašenkos piniginės“ titulo savininko Aliaksejaus Aleksino, Šviniaus pravarde žinomo verslininko Arūno Pukelio ir kitų.

Taip pat rėmėmės nutekintais „Pandora Papers“ dokumentais, kuriais tarptautinis tiriamosios žurnalistikos centras ICIJ pasidalijo su partneriais visame pasaulyje.

Tarp jų – ir su „Siena“. „Pandora Papers“ dokumentuose radome V. Tomaševskio turtų kilmės paaiškinimą – mįslingą įmonę Singapūre, kurios apyvarta šovė kiaurai lubas tais metais, kai „Lukašenkos piniginei“ J. Čyžui paskelbtos sankcijos.

Galiausiai, rėmėmės lietuviškų verslų duomenimis.

Taip radome mažai kam girdėtą lietuvišką bendrovę „One Energy“, kuri baltarusiškais tirpikliais prekiavo milijardinėmis apimtimis.

Ir tai darė kaip tik tuo metu, kai A. Lukašenkos režimas tirpiklius naudojo kaip muitų išvengimo įrankį.

Ir visur radome vieną bendrą vardiklį. Žmones, susijusius su Vilniuje veikiančia elitinių finansinių paslaugų kompanija „Lewben“.

„Lewben“ įkūrėjas Vilius Kavaliauskas

atsakė į dalį šioje istorijoje iškeltų klausimų ir save įvardijo kaip milijardinę apyvartą generavusios bendrovės faktinį savininką.

Kai kurie klausimai, labiausiai liečiantys V. Tomaševskį, liko neatsakyti.

Žemiau pateikiame pilną „Lewben“ įkūrėjo Viliaus Kavaliausko atsakymą į „Sienos“ klausimus. Tolesnėse publikacijos dalyse rasite šio komentaro epizodus atitinkamame kontekste.

Gerb. Šarūnai,

Didžioji dalis jūsų pateikiamos informacijos ir su šia informacija susijusių klausimų yra skirti trečiosioms šalims, todėl šios informacijos nei patvirtinti, nei komentuoti negalime.

Taip pat atkreipiame dėmesį, kad jūsų klausimai siekia 2011-2012 metus, kuomet verslo veikimo principai bei reguliavimo aplinka atitiko to meto geopolitinę situaciją bei santykių tarp atskirų valstybių prioritetus.

Būtų ne tik netikslu, bet ir neteisinga to meto įvykius ekstrapoliuoti nūdienos kontekste.

Lietuvoje registruotos UAB „One Energy“ vienintelis savininkas ir naudos gavėjas buvau ir esu aš, Vilius Kavaliauskas. Jau vien pavadinimas rodo, kad įmonės specializacija yra energetika, tiksliau, energijos resursų didmeninė prekyba.

Įmonė 2011 metais pradėjo prekybą naftos produktais, tačiau po gana sėkmingos pradžios, 2012 metais ją sustabdė, reikšmingai pasikeitus politinėms ir ekonominėms aplinkybėms.

„One Energy“ buvo sukurta ir veikė kaip energetikos prekių treideris.

Tokių įmonių sėkmę lemia prekių kiekis ir apyvartumas, todėl perkami dideli kiekiai ir parduodami trečiosioms šalimis su labai maža marža. Įmonė, kurioje nereikia daug darbuotojų, moka su darbo santykiais susijusius mokesčius ir pelno mokestį, jei uždirba pelno.

Didžiausią mokestinę naštą generuotų PVM, tačiau PVM moka galutinis pirkėjas, o ne treideris.

Jei importuota prekė yra iškart parduodama į kitą jurisdikciją ji Lietuvoje nėra apmokestinama PVM. „One Energy“ nieko nepardavė Lietuvos rinkai, todėl jos parduodami naftos produktai PVM nebuvo apmokestinami.

Įmonė dideliais kiekiais pirko naftos produktus iš Baltarusijos įmonių ir parduodavo juos didžiosioms tarptautinėms didmeninės naftos prekybos kompanijoms.

Visi produktai buvo atitinkamai sertifikuoti pagal kilmės šalies įstatymų reikalavimus, jie buvo tinkamai deklaruoti ir išmuitinti tiek pardavėjo šalies muitinėje, tiek ES muitinėse.

„One Energy“ niekada nevykdė veiklos, neatitinkančios įstatymu reikalavimų nei vienoje iš susijusių su prekyba šalių, nevykdė veiklos su sankcionuotomis įmonėmis ar asmenimis ir/ar jų nedangstė.

Visi priklausantys mokesčiai buvo sumokėti pagal atitinkamų šalių reikalavimus, kompanija buvo audituojama ir visos pelno nuostolio ataskaitos laiku ir tinkamai pateiktos mokesčių administratoriui ir priklausantiems registrams.

Jau daugiau kaip 10 metų veikiančiai įmonei jokių pretenzijų neturi ir neturėjo nei viena atitinkamų šalių institucija.

Pagarbiai

Vilius Kavaliauskas

Dvi „Lukašenkos piniginės“ ir vienas Švinius

V. Tomaševskio egzistavimą ir turtus prieš porą metų atskleidė portalas 15min.

Remiantis duomenimis apie V.Tomaševskio turtą, žurnalas IQ TOP jį įtraukė į Lietuvos turtingiausių žmonių sąrašą – penktoje vietoje, po Nerijaus Numos, Mindaugo Railos, Gedimino Žiemelio ir Dariaus Mockaus.

Prieš dvejus metus išaiškėjo informacija apie prabangų V. Tomaševskio „Boeing 737“ – keleivinį lėktuvą, konvertuotą į privačią skraidančią rezidenciją.

Taip pat išaiškėjo informacija apie V. Tomaševskio vilas Šveicarijoje ir Ispanijoje, prabangų „Bugatti“ ir verslo ryšius su A. Lukašenkos režimui artimu J. Čyžu.

Jurijus Čyžas ir Aliaksejus Aleksinas. Sienos nuotr.

Dabar šiuos ryšius galima suskaičiuoti skrydžiais, o galbūt ir eurais ar doleriais.

„Kiberpartizanų“ nutekinti duomenys rodo, kad V. Tomaševskis Baltarusijoje buvo dažnas svečias. Šalies kaimynės sieną verslininkas dažnai kirsdavo ne vienas, o tikrai išskirtinėje kompanijoje.

Dažniausiai – privačiuose lėktuvuose. Kartą – automobilyje su Arūnu Pukeliu.

V. Tomaševskis dažnai skraidė su „Lukašenkos pinigine“ tituluotu J. Čyžu, kartais – su Baltarusijos oligarcho šeima ir kitais jam artimais asmenimis.

Dar vienas dažnas V.Tomaševskio bendrakeleivis – Aliaksejus Aleksinas. Buvęs J. Čyžo verslo partneris, „Lukašenkos pinigine“ tituluojamas dabar. Baltarusijos tabako pramonę iš esmės kontroliuojantis oligarchas vadinamas „Lukašenkos tabako pinigine“.

Jis taip pat turi didelę įtaką energetikos sektoriuje. ES ir JAV sankcijų sąrašuose A. Aleksinas atsidūrė pernai, po „Sienos“ ir BIC tyrimų apie jo ryšius su A. Lukašenkos režimu.

Mažiausiai vieną kartą Baltarusijos sieną V. Tomaševskis kirto su A. Pukeliu. Šviniaus pravarde žinomas verslininkas, taip pat turėjęs verslo ryšių su J. Čyžu, Baltarusijos-Lietuvos sieną kirto 2011 m. birželį, automobilyje „Mercedes GL 450“.

Susisiekus su A. Pukeliu, jis patvirtino pažįstantis V. Tomaševskį, bet kelionės „mercedese“ neprisiminė. Paprašytas plačiau papasakoti apie savo pažintį su paslaptingu turtuoliu, verslininkas tai padaryti atsisakė.

„Aš apie savo draugus, apie žmonės, su kuriais aš bendrauju, dar ką nors – aš su niekuo nekalbu“, – „Sienai“ sakė A. Pukelis.

Arūnas Pukelis. Sauliaus Čirbos nuotr.

Paprašytas patikslinti, ar V. Tomaševskį priskiria prie savo draugų, pašnekovas to neneigė: „Aš tikrai šituos žmones [J. Čyžą ir V. Tomaševskį] pažįstu ir tikrai žinau juos labai gerai. Ir, kaip jūs sakot, ir Vitalijus yra draugas“.

A. Pukelio ir V. Tomaševskio pasivažinėjimas vyko įdomiu laiku. Kaip tik tuo metu Baltarusijoje vyko „tirpiklių“ eksporto bumas. Kaip tik tuo metu V. Tomaševskis ruošėsi įkurti milijardinį verslą.

Kaip tik tuo metu suklestėjo ir viena įmonė Lietuvoje.

Verslo lyderė, kurios niekas nematė

2008 metais Vilniuje įkurta bendrovė „Juminus“. Ji įsikūrė adresu Giedraičių g. 2-7. Apie šį adresą jau pasakojome „Sienos“ ir BIC tyrime „Bat‘ka, babkės ir bomžynas“.

Būtent ten 2012 metais įsikūrė būsimos „Lukašenkos piniginės“ Aliaksejaus Aleksino verslas. Bendrovė „Lexie Ventures“. Jei nematėte šio tyrimo, kviečiame jį prisiminti:

Bendrovė „Juminus“ keistu adresu Šnipiškėse neužsibuvo. 2009 metais ji persikėlė į kur kas rimtesnę buveinę – A. Tumėno g. 4, „Vilniaus vartai“.

Įmonė pakeitė ne tik adresą, bet ir pavadinimą bei veiklos kryptį. Perskirikštijusi „One Energy“ vardu, bendrovė deklaravo, kad veiks nebe kaip verslo holdingas, o kaip energetikos sektoriaus įmonė.

Taip ir nutiko. Netrukus, 2010 metais, „One Energy“ jau turėjo licenciją prekybai elektros energija. Tačiau nepanašu, kad ji buvo panaudota – bendrovės pajamos tuo metu buvo nulinės. O jau kitais metais „One Energy“ suklestėjo energetikoje. Tik ne iš prekybos elektra.

„One Energy“ finansiniuose dokumentuose už 2011 metus mirga septynženklis skaičius – 3,382,095. Tokia įmonės apyvarta. Tik ne eurais ir ne visai litais. Tūkstančiais litų – tokia pastaba nurodoma visuose pagrindiniuose įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose.

Taigi pridėkime tris nulius, kaip nurodo pati „One Energy“. 3,382,095,000. Taip, įmonės apyvarta 2011 metais siekė gerokai daugiau nei tris milijardus litų. Arba beveik milijardas eurų.

Su tokiais rodikliais „One Energy“ turėjo patekti į didžiausių Lietuvos įmonių dešimtuką, lenkdama tokius garsius vardus kaip „Lukoil Baltija“ ar „Iki“. Tačiau nauja žvaigždė verslo padangėje liko nepastebėta. „Verslo žinių“ skelbiamuose didžiausių Lietuvos įmonių sąrašuose „One Energy“ nebuvo.

Iš kur ta milijardinė apyvarta? Ar Lietuvos biudžetas iš to gavo kokios nors naudos? Kokie žmonės stovėjo už „One Energy“? Į šiuos klausimus netrukus atsakysime.

Bet pirmiausiai nusikelkime į netolimą praeitį ir netolimą užsienį.

Apmovė Rusiją

2011 metais, kai „One Energy“ apyvarta šoko nuo nulio iki beveik milijardo eurų, Baltarusijos diktatorius gyveno nerimo nuotaikomis. Nerimo priežastis – bręstančios Vakarų sankcijos.

O brendo jos dėl A. Lukašenkai įprastos priežasties – prezidento rinkimų.

2010 m. gale vykusius rinkimus A. Lukašenka laimėjo triuškinančiai – kaip įprasta. Ar bent jau tokius rezultatus skelbė režimui pavaldžios struktūros. Rinkimai baigėsi protestais, taikių žmonių mušimu gatvėse, opozicijos ir aktyvistų įkalinimais. Tai pasikartojanti istorija, kurios paskutinį atgimimą stebėjome vos prieš porą metų.

Europos Sąjunga į žmogaus teisių pažeidimus žadėjo reaguoti griežtai. Ir čia Baltarusijos režimo akys neišvengiamai krypo į sąjungininkę Rusiją, kuri nuo seno palaikė A. Lukašenką ir dosniai maitino Baltarusijos ekonomiką pigiais energetiniais ištekliais.

„Rusija Baltarusijai tiekdavo žaliavas ne visai rinkos kaina.

Baltarusija apdorodavo visą šitą žaliavą ir po to užsidėdavo savo antkainį ir perpardavinėdavo kitoms šalims, kitiems gavėjams. (...)

Bendrai tai buvo matoma kaip tam tikra subsidijų forma Baltarusijos režimui“, – „Sienai“ pasakojo politologas Vytis Jurkonis, didelę dalį savo profesinės karjeros paskyręs A. Lukašenkos režimo analizei.

Vytis Jurkonis. BNS Foto

Pigi nafta ir jos produktai į Baltarusiją plaukė ir 2011 metais. Tačiau būtent tais metais A. Lukašenkos režimas ėmėsi sukčiavimo, kuris nejuokais įsiutino diktatoriaus sąjungininkus Maskvoje.

Pagal Baltarusijos ir Rusijos susitarimus, rusiški naftos produktai į Baltarusiją keliavo be muitų. O jei Baltarusija juos eksportuodavo į, pvz., Europos Sąjungą, tuomet muitus jau reikėjo mokėti – į Rusijos biudžetą. Į apmuitinamų prekių sąrašą kai kas nepateko. Tirpikliai ir skiedikliai.

Ir prasidėjo tikras tirpiklių ir skiediklių aukso amžius. Baltarusija ėmėsi eksportuoti šiuos gaminius iki tol neregėtais kiekiais, eksporto apyvartoms sudarant net po kelis šimtus milijonų dolerių. Ne per metus – per mėnesį.

Baltarusijos naftos pramonę tuo metu kontroliavo keli žaidėjai. Didžiausias be konkurencijos – „Lukašenkos pinigine“ tituluotas J. Čyžas. Ar Baltarusijoje rusiški naftos produktai iš tiesų buvo perdirbami į skiediklius, ar tai buvo daroma tik popieriuje – spekuliuojama iki šiol.

Kremlius pakankamai greitai suuodė „tirpiklių“ ir „skiediklių“ schemą, kilo didelis viešas skandalas. Galiausiai įsikišo ir Dmitrijus Medvedevas – žmogus, kuris tuo metu pavadavo Vladimirą Putiną Rusijos prezidento poste.

2012 metais „tirpiklių“ ir „skiediklių“ eksporto bumas baigėsi taip pat staiga, kaip prasidėjo. Vos per du mėnesius šių prekių eksportą Baltarusija sumažino nuo 271 mln. dolerių iki... vos apie 160 tūkstančių.

Tikri ar popieriniai – baltarusiški tirpikliai savo kvapą skleidė ir Lietuvoje. Būtent tuo metu, kai A. Lukašenkos režimas vykdė šią schemą. Ir tikrai didelėmis apimtimis.

Taigi grįžkim į „Vilniaus vartus“ ir čia įsikūrusią „One Energy“.

Apmovė Rusiją

2011 metais didžiausią dalį „One Energy“ pardavimų sudarė būtent tirpikliai. Įmonė nurodė per metus pardavusi jų už beveik 888 mln. litų (apie 257 mln. eurų).

Tirpiklių kilmė taip pat nekelia abejonių – tai Baltarusija.

„One Energy“ dokumentuose įvardinti trys pagrindiniai naftos produktų tiekėjai: „Triple“, „Triple Energo“ ir „Belneftegaz“. Visi trys tiekėjai – Baltarusijos įmonės.

BIC surinktais duomenimis, pirmos dvi bendrovės tuomet priklausė „Lukašenkos piniginei“ J. Čyžui. Trečia – tuomečiam J. Čyžo verslo partneriui A. Aleksinui, kuris vėliau perims ir J. Čyžo verslus, ir „Lukašenkos piniginės“ titulą.

Be tirpiklių, „One Energy“ taip pat deklaravo prekybą dyzeliniu kuru, kuru laivams ir technologiniu kuru.

Ar milijardinės apyvartos verslas nešė naudą Lietuvos biudžetui? Norėdami atsakyti į šį klausimą, kreipėmės į Valstybinę mokesčių inspekciją.

VMI pateiktais duomenimis, 2011 metais, kai „One Energy“ apyvarta siekė beveik milijardą eurų, jos sumokėtų mokesčių suma vos perkopė 4 tūkst. eurų.

Metais vėliau „One Energy“ apyvarta smarkiai smuko, bet tebeviršijo 100 mln. eurų. Sumokėti mokesčiai ūgtelėjo iki 66 tūkst. eurų – solidžiau, bet vis dar kukliai, palyginti su apyvarta.

„Lewben“ įkūrėjas Vilius Kavaliauskas „Sienai“ raštu patvirtino, kad „One Energy“ galutiniu savininku ir naudos gavėju buvo jis pats, ir niekas kitas.

Verslininkas neneigė, kad įmonė prekiavo tirpikliais iš Baltarusijos, bet pažymėjo, kad to meto verslo santykių nederėtų interpretuoti pagal šiandienos kontekstą.

Vilius Kavaliauskas. Lewben nuotr.

„Lietuvoje registruotos UAB „One Energy“ vienintelis savininkas ir naudos gavėjas buvau ir esu aš, Vilius Kavaliauskas. (...) Įmonė 2011 metais pradėjo prekybą naftos produktais, tačiau po gana sėkmingos pradžios, 2012 metais ją sustabdė, reikšmingai pasikeitus politinėms ir ekonominėms aplinkybėms“, – raštu pateiktame komentare teigia V. Kavaliauskas.

Anot jo, bendrovė mokėjo visus mokesčius, kuriuos reikėjo sumokėti, o valstybinės institucijos pretenzijų neturėjo. Verslininkas paaiškina, kad didžiausią potencialią mokestinę naštą bendrovei galėjo sukelti pridėtinės vertės mokestis, bet jo mokėti nereikėjo, mat naftos produktai nebuvo realizuojami Lietuvos rinkoje.

„Didžiausią mokestinę naštą generuotų PVM, tačiau PVM moka galutinis pirkėjas, o ne treideris.

Jei importuota prekė yra iškart parduodama į kitą jurisdikciją ji Lietuvoje nėra apmokestinama PVM. „One Energy“ nieko nepardavė Lietuvos rinkai, todėl jos parduodami naftos produktai PVM nebuvo apmokestinami.

Visi priklausantys mokesčiai buvo sumokėti pagal atitinkamų šalių reikalavimus, kompanija buvo audituojama ir visos pelno nuostolio ataskaitos laiku ir tinkamai pateiktos mokesčių administratoriui ir priklausantiems registrams.

Jau daugiau kaip 10 metų veikiančiai įmonei jokių pretenzijų neturi ir neturėjo nei viena atitinkamų šalių institucija“, – tęsia verslininkas.

Į VMI pateiktą statistiką neįeina muitai. Kiek, jei iš viso, jų sumokėjo „One Energy“, bandėme nustatyti kreipiantis į Muitinės departamentą. Tačiau gavome atsakymą, kad muitinė tokios informacijos suteikti negali.

Neslepia prekiavę „tirpikliais“

V. Kavaliauskas neneigia, kad „One Energy“ prekiavo tirpikliais iš Baltarusijos oligarchų rankų, bet pažymi, kad „verslo veikimo principai bei reguliavimo aplinka atitiko to meto geopolitinę situaciją bei santykių tarp atskirų valstybių prioritetus“.

„Įmonė dideliais kiekiais pirko naftos produktus iš Baltarusijos įmonių ir parduodavo juos didžiosioms tarptautinėms didmeninės naftos prekybos kompanijoms.

Visi produktai buvo atitinkamai sertifikuoti pagal kilmės šalies įstatymų reikalavimus, jie buvo tinkamai deklaruoti ir išmuitinti tiek pardavėjo šalies muitinėje, tiek ES muitinėse“, – teigia V. Kavaliauskas.

Kaip tiksliai veikė „One Energy“ prekybos modelis – iš dokumentų nustatyti sunku

. Bet tikrai galima nustatyti, kur „One Energy“ tiekė tirpiklius ir kitas baltarusiškas prekes. Įmonė savo dokumentuose už 2011 metus nurodė du pagrindinius pirkėjus.

Pirmas – Šveicarijos įmonė „CTS Petroleum“, kurios valdyme dalyvavo V. Kavaliauskas. Jos prekybos apimčių nustatyti nepavyko. Antras „One Energy“ klientas kur kas iškalbingesnis.

Keturi milijardai Kipre

„One Energy“ naftos produktus nurodė tiekusi Kipro kompanijai „Mabor Co“. Jos finansiniuose dokumentuose deklaruota 2011 metų apyvarta – net 4,3 milijardo dolerių.

„Mabor“ buvo valdoma per Kipro kompaniją „Imperium Nominees Limited“

. Ši bendrovė susijusi su Kipro politiku Nicosu Anastasiadesu – žmogumi, kuris 2013 metais tapo Viduržemio jūros salos prezidentu. „Imperium“ – verslo aptarnavimo paslaugas teikianti įmonė, o ne faktinė „Mabor“ naudos gavėja.

Kas iš tiesų valdė „Mabor“ – iš kiprietiškų dokumentų nustatyti sunku. Tačiau matyti, kad bendrovė tarp susijusių juridinių asmenų nurodė kitą Kipro kompaniją „Skane Holdings“.

Pastarosios dokumentuose tarp susijusių įmonių radome Kipre registruotą „Redcast Holdings“ ir Rusijoje įsteigtą bendrovę „Temperans“.

Abi jos žinomai susijusios su V. Tomaševskiu.

Šie duomenys rodo, kad „Mabor“ turėjo ryšį su V. Tomaševskio verslais. Tačiau nėra pakankamai duomenų, kurie leistų kelti versiją, kad būtent jis buvo ir „Mabor“ faktinis savininkas.

Bet keturi milijardai Kipre – ne didžiausias skaičius, kurį aptikome šiame tyrime. Laikas keliauti į Singapūrą.

Didžiausias verslo turtas – jo savininkas

2011 metų rugpjūtį Singapūre įkurta bendrovė „Savoil LLP“. Viešai prieinamuose dokumentuose nurodyta veikla – prekyba naftos produktais.

Susijusios įmonės – nieko nesakantys pavadinimai „Suprema Trading“ ir „Ipso Trading“, registruotos Didžiosios Britanijos Mergelių salose.

O taip pat – egzotiškoje Kurasao jurisdikcijoje įkurta „Cistenique Investment Fund B.V.“.

Tarp „Savoil“ vadovų radome dvi lietuviškas pavardes. Pirma – Justinas Klimašauskas, dabartinis „Lewben“ valdybos narys.

Antra – Marius Giržadas, ilgamečiais verslo santykiais su „Lewben“ įkūrėju Viliumi Kavaliausku susijęs asmuo.

O ryškiausią lietuvišką pėdsaką radome nutekėjusiuose „Pandora Papers“ dokumentuose.

Ten nurodyta, kad galutinis „Savoil“ naudos gavėjas – Vitoldas Tomaševskis. Būtent „Savoil“ įvardijama kaip pagrindinis V. Tomaševskio kapitalo šaltinis.

„2011 metais ponas Vitoldas Tomaševskis Singapūre įsteigė „Savoil LLP“ ir užmezgė komercinius santykius su „Credit Suisse Trade Finance“ Ciuriche. „Savoil LLP“ 100% valdoma V. Tomaševskio, per susijusias įmones“, – rašoma dokumente.

Pats verslas jame aprašomas kaip „nereikšmingos“ vertės. Mat tikrasis šio verslo turtas – pats V. Tomaševskis. „Kompanijo turtas – tai savininko žinios, patirtis ir kontaktų tinklas“, – rašoma dokumente.

Kontaktinis V. Tomaševskio el. pašto adresas paslaptingam turtuoliui nepriklauso. Dokumente nurodyta „Lewben“ įkūrėjo Viliaus Kavaliausko pašto dėžutė.

Penki milijardai Singapūre

Įspūdingiausia šio dokumento dalis – ne „Savoil“ aprašymas ar V. Tomaševskio charakteristika. Labiausiai į akis krenta čia atskleistos Singapūro įmonės pajamos.

2011 metais, per Lietuvą plaukiant baltarusiškiems tirpikliams, „Savoil“ apyvarta viršijo 817 mln. JAV dolerių. Skaičius įspūdingas, bet visiškai nublankstantis jau po metų.

Tuomet „Savoil“ pajamos siekė net 4,83 mlrd. dolerių. Per porą metų – daugiau nei 5,6 mlrd. dolerių.

Dokumente nurodomi „Savoil“ klientai – garsūs naftos sektoriaus vardai kaip „Gunvor“ ar „Vitol“. Kas tiekė naftos produktus Singapūro kompanijai – nutylima.

Tačiau neabejotina, kad bent jau dalį veiklos „Savoil“ vykdė ir per Lietuvą.

Vietoj „Lukašenkos piniginės“ – ponas Vitoldas

„Sienai“ pavyko susipažinti su duomenimis, rodančiais, kad „Savoil“ naftos produktai keliavo per Lietuvą.

Faktinė produktų kilmės šalis – Baltarusija. „Savoil“ vežami produktai neabejotinai keliavo iš J. Čyžo koncerno „Triple“, pagal 2011 ir 2012 m. sudarytas sutartis.

Viena iš sutarčių sudaryta netrukus po to, kai V. Tomaševskis su J. Čyžu iš Minsko skrido į Paryžių. Tai buvo viena paskutinių J. Čyžo kelionių į Europos Sąjungos teritoriją – po maždaug trijų mėnesių „Lukašenkos piniginei“ paskelbtos ES sankcijos.

„Savoil“ pavadinimą radome ir ten, kur jau lankėmės – ryškiai, bet trumpai žibėjusioje Vilniaus bendrovėje „One Energy“.

Kaip jau minėjome, 2011 metais būtent J. Čyžo „Triple“ bei A.Aleksino „Belneftegaz“ tiekė naftos produktus „One Energy“.

Bendrovės „One Energy“ naftos produktų tiekėjai 2011 metais. Sienos nuotr.

2012 metais baltarusiškų pavadinimų „One Energy“ dokumentuose nebeliko.

Nebeliko ir įspūdingo finansinio įsipareigojimo J. Čyžo naudai.

2011 metais „One Energy“ sudarė du laidavimo sandorius, savo turtu atsakant už rusiško banko VTB kredito linijas, suteiktas J. Čyžo „Triple“. Iš „One Energy“ dokumentų matyti, kad šių įsipareigojimų vertė galėjo siekti daugiau nei milijardą dolerių.

„Maksimali kredito linija pagal 2011 m. rugpjūčio 11 sutartį yra 560 milijonų JAV dolerių, pagal 2011 m. rugpjūčio 26 d. sutartį – 600 milijonų JAV dolerių“, – nurodo „One Energy“.

Įmonės dokumentuose taip pat nurodyta, kad laidavimo sutartys buvo nutrauktos 2012 m. sausio 18 d. – maždaug du mėnesiai iki sankcijų J. Čyžui paskelbimo.

2012 metais „One Energy“ apyvarta susitraukė beveik dešimteriopai, tačiau vis dar viršijo 100 mln. eurų. Įmonės parduodamų naftos produktų spektras išliko beveik toks pat, o apie trečdalis srauto apibūdinama kaip „tirpikliai“.

Tačiau trijų tiekėjų iš Baltarusijos nebeliko. J. Čyžo ir A. Aleksino verslus pakeitė vienas pagrindinis tiekėjas – V. Tomaševskio „Savoil LLP“.

Politologo Vyčio Jurkonio vertinimu, tokie duomenys leidžia kelti klausimą dėl galimo sankcijų J. Čyžui apėjimo.

„Jeigu anksčiau buvo baltarusiškos įmonės, ir staiga atsiranda įmonė iš trečiosios šalies...

Tai kelia hipotezę, kad greičiausiai buvo bandoma išvengti tos baltarusiškos prigimties, bandant apeiti sankcijas, ką, aišku, reikia tarnyboms patikrinti“, – svarstė V.Jurkonis.

„Lewben“ įkūrėjas V. Kavaliauskas kategoriškai neigia bet kokius bandymus apeiti J. Čyžui pritaikytas sankcijas.

„One Energy“ niekada nevykdė veiklos, neatitinkančios įstatymu reikalavimų nei vienoje iš susijusių su prekyba šalių, nevykdė veiklos su sankcionuotomis įmonėmis ar asmenimis ir/ar jų nedangstė“, – teigiama V. Kavaliausko „Sienai“ pateiktame komentare.

Jokių pretenzijų

„One Energy“, „Savoil“ ir kitų čia minimų verslų duomenis parodėme Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro vadovui Eimantui Vytuviui. Jo vertinimu, daugelis elementų vertintini kaip vadinamosios „raudonos vėliavėlės“ – taip bankininkystėje vadinami įtartinų finansinių operacijų požymiai.

„Jeigu įmonė, kuri nieko neveikia, pradeda vykdyti veiklą ypatingai didelėmis sumomis – tai yra vienas iš įtartinumo kriterijų. Kitas įtartinumo kriterijus – jeigu įmonė tik ką įsteigta, ir iš karto yra didelės apyvartos.

Baltarusija yra padidintos rizikos šalis. Tai dar prisideda viena rizika, kurią reikia vertinti. Du žmonės, apyvartos didelės. Man asmeniškai – iš karto kelia papildomą riziką, dėl ko turėtų būti užduodami papildomi klausimai“, – „raudonas vėliavėles“ vardijo E. Vytuvis.

„Lewben“ įkūrėjas V. Kavaliauskas teigia, kad čia nagrinėjamose „One Energy“ operacijose nebuvo prasilenkta nei su įstatymais, nei su mokesčiais – nei Lietuvoje, nei kitose valstybėse. Esą nė vienos valstybės, kurioje buvo vystoma „One Energy“ veikla, institucijos bendrovei neturi „jokių pretenzijų“.

V. Kavaliauskui siuntėme klausimus ne tik apie „One Energy“, kurios faktiniu savininku jis nurodė save. Taip pat teiravomės apie Vitoldą Tomaševskį ir „Savoil LLP“. Į šiuos klausimus „Lewben“ įkūrėjas neatsakė, nurodydamas, kad jie skirti ne jam.

„Didžioji dalis jūsų pateikiamos informacijos ir su šia informacija susijusių klausimų yra skirti trečiosioms šalims, todėl šios informacijos nei patvirtinti, nei komentuoti negalime.

Taip pat atkreipiame dėmesį, kad jūsų klausimai siekia 2011-2012 metus, kuomet verslo veikimo principai bei reguliavimo aplinka atitiko to meto geopolitinę situaciją bei santykių tarp atskirų valstybių prioritetus.

Būtų ne tik netikslu, bet ir neteisinga to meto įvykius ekstrapoliuoti nūdienos kontekste“, – teigia V. Kavaliauskas.

Su V. Tomaševskiu tiesiogiai susisiekti tyrimo komandai nepavyko.

BIC žurnalistams pavyko susisiekti su vienos jo įmonės Rusijoje vadovu. Jis patvirtino, kad V. Tomaševskis ir J. Čyžas buvo verslo partneriai, bet patikino, esą jų santykis seniai nutrūko dar 2012 metais, o prie to prisidėjo ES sankcijos.

Į klausimus apie „tirpiklius“, sankcijas ir „Savoil“ V. Tomaševskio atstovas neatsakė.

Rengiant šią publikaciją surinktais duomenimis, V. Tomaševskis ir J. Čyžas ir dabar kartu valdo nedidelį verslą Baltarusijoje – įmonę „NefteChimTreiding“, kuri valdo nedidelį degalinių tinklą.

J. Čyžo advokatai per teismus pasiekė verslininko išbraukimo iš sankcijų sąrašo, tai įvyko 2015 metais. „Lukašenkos piniginės“ titulą Čyžas prarado, kaip ir diktatoriaus prielankumą.

Verslininkas jau ne kartą sulaikytas ir sodintas į Baltarusijos kalėjimą. Tarp jam inkriminuojamų nusikaltimų – ir mokesčių vengimas stambiu mastu.

Aliaksejus Aleksinas perėmė didelę dalį buvusių J. Čyžo verslų ir tapo vienu turtingiausių ir įtakingiausių žmonių Baltarusijoje. Pernai jam pritaikytos ES ir JAV sankcijos. Nauja „Lukašenkos pinigine“ Aleksinas tituluojamas dėl tyrimų, kuriuos atliko „Siena“ ir „ekstremistai“ iš Baltarusijos.

Prie šio tyrimo prisidėjo Ales Yarashevich (Belarusian Investigative Center), Miglė Krancevičiūtė („Siena“) ir OCCRP ID analitikai.

Taip pat dėkojame tarptautiniam tiriamosios žurnalistikos centrui ICIJ (už „Pandora Papers“) ir portalui 15min (už vaizdo medžiagą)

.Tyrimas iš dalies finansuotas tarptautinio fondo JournalismFund.eu lėšomis.

alfa.lt

Redakcija už trečiųjų šalių informacijos patikimumą neatsako