„Gustuko picerijos“ vadovas: sunkumai tik prasideda

(5)

Šiaulietis verslininkas, „Gustuko picerijos“ įkūrėjas ir vadovas Mantas Zemeckas, pandemijos laiku atsisakęs į savo piceriją priimti tik turinčiuosius galimybių pasus, šiandien sako esantis dėkingas už tuometinį daugybės žmonių palaikymą ir atradimus, pažintis, emocijas, kurie lydi iki šiandien. Bet dabartinis laikas, sako Mantas, verslui ir toliau nėra paprastas.

Verslo nežinomieji ir žinomieji

– Mantai, pandemija atslūgo, tad nebeliko ir visų su jais susijusių ribojimų. Galimybės sėkmingai dirbti ir užsidirbti atvertos. Kaip verslas laikosi šiandien?

– Pasakysiu keliais žodžiais: situacija šiandien sudėtinga. Versle egzistuoja svarstyklės: ant vienos lėkštelės – kylantys valstybės mokesčiai, atlyginimai, patalpų nuomos, o ant kitos – mažėjanti žmonių perkamoji galia, menkėjantys jų krepšeliai.

Verslas ant tų svarstyklių svyruoja kiekvieną dieną: kuri pusė nusvers, nuo to priklausys ne tik įmonės, bet ir kiekvieno jos darbuotojo likimas.

Vis dar bendrauju su karantino „kūdikiu“ asociacija „Petys už laisvę“, turiu daug draugų ir partnerių, pasikalbame tarpusavyje ir žinau bent tris, kurie jau uždarė savo šeimyninius maisto verslus – kavines. Paslaptis?

Nėra jokios paslapties: mokesčiai – dujų, elektros, patalpų nuomos kainos – daug kilo, atitinkamai žmonių perkamoji galia nukrito – tai akivaizdu mieste, o rajonuose dar labiau jaučiasi.

Ir visa tai yra logiška: kuo didesnė nežinomybė, tuo žmonės labiau spaudžiasi, nerimas tikrai labai didelis.

Norima stabilumo, o jo nėra. Krizė jaučiasi ir ji dar tik ateina.

Mes kol kas dar laikomės ir tikimės, kad, atėjus pavasariui ir nukritus mokesčiams už šildymą, žmonės šiek tiek atsipalaiduos, gal tada kažkiek padidės pirkinių krepšeliai. Tiesą sakant, vasarą dar žiūrime pozityviai, bet sunku įsivaizduoti, kas bus vėlyvą rudenį ir kokia bus žiema.

Praėjusi žiema „Gustuko picerijai“ buvo ganėtinai sudėtinga. Gelbėjo tik tai, kad esame šiek tiek žinomi ir savaitgaliais sulaukdavome lankytojų ne tik iš Šiaulių, bet ir kitų miestų. Taigi pavyko šiek tiek užsidirbti, išsilaikyti ir gauti santūrų pelną.

Bet signalų iš aplinkinių verslų gauname visokiausių ir jie nėra optimistiniai. Aš netgi pasiteiravau, prieš kiek laiko reikia pranešti apie patalpų nuomos sutarties nutraukimą.

Čia jei ką. Turiu žinoti. Nesakau, kad ketinu priimti kažkokį sprendimą, tiesiog kaip atsakingas verslininkas turiu žinoti. Sakykime, mano žiūrėjimas į ateitį šiandien yra labai atsargus.

– Jei užsiminėte apie ateitį „su nežinomaisiais“, greičiausiai neverta net klausti apie planus „Gustuko picerijos“ plėtrą iš Šiaulių į kitus miestus?

– Apie plėtimąsi, nors gavau siūlymų atsidaryti ir Klaipėdoje, ir Mažeikiuose, labai atsargiai žiūriu ir nenoriu apsikrauti dar didesne atsakomybe – ne tas laikas dabar.

Buvo siūlymų ir franšizę atidaryti, dirbti kartu. Bet mes, kaip centrinis „Gustuko picerijos“ taškas, patarėme dar šiek tiek palaukti, pažiūrėti, kas bus, nes šiandien ir mums patiems nėra lengva, o jiems tuo labiau nebus lengva.

– Prisiminkime pandemijos laikotarpį ir prieštaringai vertintus galimybių pasus, kurių „Gustuko picerija“ nereikalavo, priėmė visus. Lankytojų buvo antplūdis. Ar jis atslūgo?

– Žmonių srautas tarsi nesumažėjo. Lankytojų turime visada, nes nesame kažkokie brangininkai, gerbiame klientą, stengiamės gaminti kokybiškai. Nepaisant to, jeigu žiūrėtume pagal srautą ir pagal apyvartą, mes uždirbame nepakankamai.

Turime labai stiprų 24 žmonių kolektyvą, per pandemiją nė vienas žmogus nebuvo atleistas, tik labiau susispaudėme ir išgyvenome iš to, ką turėjome, ką užsidirbome.

O dabar jau kiek kitas laikas – darbuotojai irgi nori užsidirbti, jiems reikia gyventi, todėl reikia kelti atlyginimus. Taigi verslui – tai ne tik klientų, vadinasi, pajamų sumažėjimo, bet ir išlaidų padidėjimo laikas.

Labai daug dedamųjų, kurios tampo verslą į visas puses tarsi už virvučių ir, deja, teigiamų virvučių beveik nėra. Verslas stabilumo nejaučia. Kad kažkas drąsiai pasakytų, kas bus rytoj, tokių nėra.

Be to, dar palūkanos. Prisiminkime, kad daug verslininkų dirba su kreditais, todėl kylančios palūkanos yra dar vienas didelis negatyvas bendrame fone.

Trumpai tariant, buvo užduotis išgyventi žiemą ir „Gustuko picerija“ išgyveno – ramiai, stabiliai, su tam tikru pelnu ir net vieną kitą socialinę iniciatyvą sugebėjo padaryti.

Kažkas išgyveno, kažkas bankrutavo. Tie, kurie išgyveno, atšilus orams dar padirbės. Iki žiemos tikrai.

„Gustuko picerija“ visada laukė lankytojų. Artūro Staponkaus nuotr.

Vieni – kitiems

– Ar prie to, kad šiandien jūs gyvi ir turite, kaip minėjote, „tam tikrą“ pelną, neprisidėjo per pandemiją jus stipriai palaikiusi nemaža dalis visuomenės?

– Žinote, negalėčiau pasakyti, kad per pandemiją užsimezgė vienpusis ryšys. Tada žmonės atrado mus, tačiau ir mes daug ką atradome, užmezgėme bendradarbiavimo ryšius, kuriuos palaikome iki šiol.

Pavyzdžiui, pandemijos laiku atsirado ūkininkų, geranoriškai sutikusių tiekti mums daržoves. Iki šiol su jais bendradarbiaujame.

Anksčiau jie mums padėjo, o dabar tas bendradarbiavimas, manau, naudingas abiem pusėms. Pas mus kiekiai yra nemaži, o tai stabilumas tiekėjams. Tokio bendradarbiavimo yra daug.

– Paminėjote iniciatyvas? Ką turite omenyje?

– Skelbiame vaikų piešinių akcijas ir kiekvienam piešėjui dovanojame picą arba kokį „kinderį“, o laimėtojui – lego ar dar kažką. Jungiame šeimas.

Prisidedame picomis, kur tik įmanoma. Būsiu atviras – tų akcijų užduotis – ir pagalba, ir rinkodara, siekiant, kad pas mus valgytų, kad žinotų „Gustuko piceriją“.

Tiesą sakant, kiekvieną savaitę sulaukiu kokio nors prašymo paremti: kažkur Kupiškio rajone namas sudegė, dar kažkas atsitiko. Arba paskambina dėl rėmimo ir sako, kad štai kažkokiam geram darbui trūksta tik dešimt tūkstančių...

Aišku, kad būtų smagu padėti visiems prašantiems. Bet suprantate, „Gustuko picerija“ yra viso labo šeimos verslas ir dešimt tūkstančių eurų mums tikrai nėra maži pinigai.

– Prie to, kad „Gustuko picerija“ tapo žinoma visoje Lietuvoje, kaip bebūtų absurdiška, prisidėjo ir COVID-19. Juk būtent jūsų komanda nepaisė nutarimo aptarnauti tik tuos gyventojus, kurie turi galimybių pasą.

– Nežinau, ar kovidui reikėtų už „Gustuko picerijos“ žinomumą sakyti „ačiū“. Tiesiog galvoju, kad koronaviruso laikas – tai tas laikas, kai žmonės mus atrado ir mes atradome naujų žmonių, o kai kurių kaukės tiesiog nukrito. Gyvenome tarsi dvigubais standartais – daug susipriešinimo, daug išsiskyrusių nuomonių.

Antra vertus, nežinau, ar teisinga sakyti, kad „Gustuko picerijos“ gestas supriešino žmones, gal greičiau išgrynino.

Ne mes šaukėme, kad mus reikia izoliuoti, ne mes buvome tie, kurie sakėme, kad reikia žmones rūšiuoti. Mes buvome už visus, tiesiog atidarėme duris visiems ir priėmėme visus.

Aš nežinau, kodėl ant mūsų verslo kažkam reikėjo pykti, juk mes tik pasakėme savo poziciją, kad pasiliekame su visais. Mes prie picerijos durų nestovėjome ir neklausėme, kokią poziciją žmogus priėmęs, mes laukėme visų.

Aš ir dabar galiu tą patį pasakyti: „koronos“ laiko nutarimai nebuvo paremti jokiais argumentais, pagrindimais, diskusijomis, išaiškinimais, buvo tiesiog daroma aklai – kaip kas sugalvojo. Dabar jau matome, kiek tuometinių sprendimų su laiku paneigiama, pripažįstama, kad lazda buvo gerokai perlenkta.

– Ar žmonės vis dar prisimena jūsų sprendimą į piceriją įsileisti visus – su ir be galimybių paso?

– Labai daug žmonių tai atsimena. Suprantate, gali pamiršti tie, kurie tą pasą turėjo. Bet, kurie neturėjo, tie tikrai atsimins visą likusį gyvenimą.

Tuo laiku mačiau, kaip senjoras stovėjo prie vaistinės langelio lauke, nes jis neturėjo teisės užeiti į vaistinę nusipirkti vaistų. Čia jau žmoniškumo klausimas.

Esu šiek tiek emocijų žmogus. Ir tuo laiku turėjau vieną tokį įvykį. Pietaudamas „Gustuke“ pastebėjau, kaip įėjo moteris su dviem mažametėmis.

Ji pasodino mergaites valgyti, o pati paprašė kavos ir skubiai išėjo į terasą. Buvo ruduo, žiauriai šalta. Žiūrėjau pro langą į tą moterį, ji gėrė kavą, o jos rankos virpėjo nuo šalčio. Išėjau į lauką, paklausiau, kodėl neina į vidų.

Pasakė, kad buvo prižadėjusi dukrai gimtadienio proga nuvesti ją į piceriją, bet pati neturi teisės užeiti, nes neturi galimybių paso. Kai pasakiau, kad reikalavimo turėti galimybių pasą mes netaikome, ji negalėjo patikėti, atėjo – mama ir dvi jos mergaitės galėjo picerijoje gimtadienį atšvęsti visos trys.

Nematyti to ir nepakviesti į vidų būtų buvę nežmoniška, šeimos išdraskymas per dukters gimtadienį. Iki šiol ta šeima pas mus lankosi, mes pasisveikiname.

Arba iš pradžių žmonėms buvo leidžiama valgyti lauke, bet neleista rankų nusiplauti. Apie ką šnekėti! „Korona“, higiena, visokie nelogiški reikalavimai, o žmonės rankų negalėjo nusiplauti.

– Tačiau už durų į piceriją atlapojimą teko atsakyti teisine tvarka.

– Įvedus galimybių pasą, kaip vieną nelogiškiausių to laiko sprendimų, nė į vieną mūsų su teisininkais surašytų argumentų, klausimų, kvietimų diskusijai politikai nepasivargino sureaguoti, atsakyti.

Kvietėme diskutuoti, remtis medicininėmis išvadomis, tyrimais, kas ta kaukė ir kas tas galimybių pasas. Jokios diskusijos nesulaukėme, buvome ignoruojami.

O mes tikrai buvome už atsakymus. Sakoma, sąmokslo teoretikai yra tie, kurie negauna atsakymo. Aš visiškai su tuo sutinku. Mes klausėme, kodėl reikia versti vaikus skiepyti ir turėti galimybių pasą, jei vaikai serga nesunkia forma.

Atsakymo negavome. Žinote, kai nėra atsakymo, susidarai savo nuomonę atsakydamas savaip. O jei atsakymų nėra, tai kyla klausimas, kodėl nėra. Greičiausiai dėl to, kad pati valdžia tų atsakymų neturėjo.

Žmonės buvo palikti be atsakymų, be paaiškinimų, jiems buvo liepta aklai eiti ir daryti tai, kas liepiama. Negavę atsakymų žmonės susidarė savo nuomonę, daug nuomonių, o tikrų atsakymų taip ir nebuvo. „Gustuko picerija“ taip pat – negavo atsakymų, todėl laikėsi savo pozicijos. Juk pinigai yra uždirbami.

Bylą mes pralaimėjome ir pirmoje, ir aukštesnėje instancijoje. Sumokėjome 9700 eurų baudas už galimybių paso nereikalavimą įeinant piceriją. Dabar ta byla nukeliavusi į Aukščiausiąjį Teismą.

Tiesą sakant, nesitikiu pergalės. Matant, kaip valdantieji į Konstitucinį Teismą stato savo žmones, tikėtis kitokio sprendimo net neverta.

Ir dar: ar yra logikos išgirsti, kad teismas pasisakytų prieš galimybių pasą, juk tuomet tektų grąžinti sumokėtas baudas, tiesiog susvyruotų teisinė sistema. Tokio dalyko neįsivaizduoju, gi tada dar kartą būtų patvirtinta, kad žmonės, pasisakę prieš galimybių pasą, buvo teisūs.

Kita vertus, kartais pralaimėta byla yra laimėta byla – juk mes iš karto žinojome, kokį kelią pasirinkome ir kad jis nebus rožėmis klotas. Vis dėlto logika netelpa rėmuose. Mus gi turėjo tikrinti tik Maisto ir veterinarijos tarnyba, bet tikrino ir Mokesčių inspekcija, tris kartus – Darbo inspekcija.

– Ar sprendimas elgtis kitaip nesulaukė politinių partijų dėmesio arba žmonių spėjimų, jog greičiausiai eisite į politiką?

– Neslėpsiu, buvo kas kvietė. Netgi siūlė Šiauliuose skyrių įkurti, remdamiesi tuo, neva esu aktyvus ir žmonės manimi pasitiki.

Bet tai ne man – aš kaip nemelavau, taip ir nemeluosiu, aš nieko ten negalėčiau pakeisti, nes sistema yra sukurta taip, kad atėjęs naujas žmogus nieko nepakeis. Ne, šiandien prasmės eiti į politiką aš nematau.

– Mantai, kada gyvenimas palengvės?

– Truputį domiuosi geopolitika. Manau, kad blogybių ir sunkumų – dar tik pati pradžia. Kai mums per televizorių pasakoja, kad infliacija bus vienaženklė arba iš viso jos nebus...

Pasakų namelis... Infliacija kiekvienais metais sparčiai auga, kartu mažėja perkamoji galia. Tą jos kilimą, kurį jau buvome pajutę, artimiausi treji metai numes į žiaurią apačią.

Aš tikrai nesu tas žmogus, kuris skundžiasi, man viskas yra gerai. Bet jei situacija ne vienus metus negerėjanti, vadinasi, ji po truputį vis blogėjanti.

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder