COVID 19 pandemijos poveikis gyventojų pajamoms ir užimtumui: atsakomosios politikos ir administravimo priemonės pasaulyje bei Europoje

Išsivysčiusių šalių vyriausybės į COVID-19 krizę sureagavo savo gerovės valstybes padarydamos žymiai dosnesnėmis. Remiantis istorinėmis paralelėmis, galima teigti, kad ši materialinės paramos gausa gali tęstis netgi ir po pandemijos. Labiausiai krentanti į akis istorinė paralelė yra II-asis pasaulinis karas. Po jo vyriausybės drastiškai išplėtė ne tik paramą gaunančiųjų ratą, bet ir padidino jiems išmokas. Tada, universalių socialinių rizikų ir besitęsiančio neapibrėžtumo akivaizdoje, gyventojai reikalavo pagerinti socialinį draudimą ir socialinę paramą. Tačiau svarbu pastebėti, kad kitų, vėliau sekusių krizių atvejais, socialinė situacija pasaulyje iš esmės nepasikeisdavo. 2008-2009 metų krizės išdavoje socialinė gyventojų situacija faktiškai irgi nepasikeitė, o neoliberali politika ir gerovės valstybių mažinimas tęsėsi arba jos stagnavo. Pastaroji, COVID-19 krizė, atvirkščiai, labiau primena pokarinę pasaulio situaciją, kai gerovės valstybės plėtėsi, o socialinis draudimas ir socialinė parama buvo dosnesni. Galima teigti, kad yra didelė tikimybė, jog gerovės valstybės iš šių naujai užimtų pozicijų šį kartą nesitrauks, o gal ir dar labiau išsiplės – tai priklauso nuo gyventojų ir politinių jėgų valios. Tačiau paskutinis XX-o amžiaus „neoliberalusis dešimtmetis“ ir pirmieji XXI-o amžiaus metai yra užauginę tokią didelę turtingų ir įtakingų visuomenės piliečių – individualistų – kartą įvairiose valstybėse, kuriai yra svetimas socialinių teisių ir efektyvių valstybinių institucijų reikšmės supratimo požiūris, todėl pokriziniu laikotarpiu gali išlikti ir galimybės bei grėsmės dėl gerovės valstybių demontavimo. Kita vertus, tokias nepalankias gerovės valstybių vystymosi perspektyvas gali užkirsti poreikis naujo tipo viešajam valdymui pasaulyje, kuris žinomas Naujojo viešojo valdymo, arba Gero valdymo (New Public Governance, Good Governance) vardais, kuriam yra būdingi atvirumo, skaidrumo, pliuralizmo, demokratijos, socialinės atsakomybės, socialinio teisingumo, socialinės kokybės matmenys. Daugelyje pasaulio vietų socialinių programų apimtis ir toliau išlieka ribota, o ir yra dažnai nepasiekiama ten, kur jų labiausiai reikia. Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) duomenimis, 55 proc. pasaulio gyventojų – apie 4 mlrd. žmonių – nėra draudžiami socialiniu draudimu arba negauna socialinės paramos. Pasaulyje tik 20 proc. bedarbių gavo nedarbo išmokas, o kai kuriuose regionuose šis procentas buvo dar mažesnis. Tačiau nebuvo pasaulyje valstybės, kuri nebūtų buvusi paliesta COVID-19 tiesioginiu arba netiesioginiu būdu, o socialinės apsaugos priemonės, jeigu jos pasiekė skurdžiausiuosius ir pažeidžiamiausius gyventojus, suteikė jiems apsaugą. Mažinant koronaviruso įtaką 126 šalys įvedė arba taip pritaikė savo socialinės apsaugos arba darbo rinkos politiką, kad sukūrė 505 antikrizines priemones. Tačiau daugelyje pasaulio vietų socialinių programų apimtis ir toliau išliko ribota, o ir buvo dažnai nepasiekiama ten, kur jų labiausiai reikėjo. Tarptautinės organizacijos siūlė šalims remtis trimis socialinės apsaugos priemonių rūšimis – dvi greitajam laikotarpiui, ir viena – vidutiniam laikotarpiui. Pirmoji buvo skiriama socialinės paramos priemonėms, antroji – darbo vietų arba jose generuojamų pajamų išsaugojimo priemonėms, o trečioji turėjo būti nukreipta socialinės apsaugos sistemų pasirengimui krizėms ateityje.

Socialinės paramos priemonės, paplitusios besivystančiose šalyse, buvo svarbesnės negu socialinis draudimas ar trumpalaikio įdarbinimo schemos. Šiomis priemonėmis buvo galima lengviau pasiekti šalies ekonominėje sistemoje oficialiai dalyvaujančius asmenis, tačiau buvo būtina neužmiršti ir „šešėlinėje ekonomikoje“ dalyvaujančiųjų gyventojų. EBPO duomenimis, 65 proc. visų dalyvaujančiųjų „šešėlinėje ekonomikoje“ nesinaudojo jokia socialinės apsaugos priemone. Socialinės paramos priemonės apėmė tiesiogines išmokas grynaisiais ir pasikartojančias minimalių pajamų arba subsidijų schemas vargingiausiems asmenims. Vargingiausiųjų nustatymui ir programų taiklumui buvo reikalinga tokių programų ir formalių mokesčių mokėtojų registracija, kuri turėjo išplėsti mokesčių mokėtojų bazę pasibaigus krizei. Tarptautinė socialinės apsaugos asociacija (ISSA) taip suklasifikavo įvairių šalių antikrizines socialinės apsaugos priemones COVID-19 metu Tai - 1) laikinos išmokos grynaisiais, 2) vienkartinės išmokos, 3) padidinti egzistuojančių išmokų dydžiai 4) įvestas ankstyvesnis išmokų mokėjimas, 4) taikomas laikinas kvalifikacinių sąlygų išmokoms sušvelninimas, 5) įvykdytas egzistuojančių išmokų apimties išplėtimas. Europoje koronaviruso krizės poveikio švelninimo priemonės buvo skirstomos į šias kategorijas: a) priemones įmonėms, b) priemones darbuotojams, c) priemones piliečiams. Ypatingas krizės, kilusios dėl COVID-19 pandemijos, pobūdis ir poreikis ją skubiai spręsti atsispindėjo fakte, kad beveik 60 proc. priemonių Europoje, apie kurias buvo pranešta, buvo visiškai naujos, o likusią dalį sudarė esamų nuostatų pakeitimai. Beveik 35 proc. iniciatyvų, priimtų ankstyvajame pandemijos etape nuo 2020 m. vasario mėn. iki balandžio mėn. pabaigos, buvo siekiama užtikrinti įmonių veiklos tęstinumą. Po to buvo apsaugotos pajamos, nepatenkančios į trumpalaikio darbo priemones (19 proc. iniciatyvų) ir užimtumo apsaugos ir darbo išsaugojimo priemones (13 proc. iniciatyvų), daugelis kurių buvo susijusios su trumpalaikio darbo įgyvendinimu. Maždaug viena dešimtoji politikos iniciatyvų buvo skirtos veiklos tęstinumui užtikrinti ir paramai pagrindinėms paslaugoms teikti (11 proc.) bei užkirsti kelią socialiniams sunkumams (9 proc.). Didžiausia iniciatyvų, kuriomis buvo siekiama išlaikyti įmones, dalis buvo negrąžintinų dotacijų išmokos, visų pirma skirtos savarankiškai dirbantiems asmenims, labai mažoms ir mažosioms įmonėms, kad jos galėtų toliau padenginėti einamąsias veiklos išlaidas (nuomą, komunalines paslaugas ir kt.). Tuo buvo siekiama pabrėžti trumpalaikio izoliavimo priemonių poveikio ir su tuo susijusio daugelio įmonių uždarymo (arba dalinio uždarymo) poveikio mastą. Beveik tokios pat svarbios, be tokių greito reagavimo finansinės pagalbos iniciatyvų, buvo tos politikos kryptys, kuriomis buvo siekiama užtikrinti nuolatines galimybes gauti finansavimą, be kita ko, teikiant vyriausybės remiamas bankų garantijas verslo paskoloms mažomis palūkanų normomis, taip pat užtikrinant finansinių įsipareigojimų, tokių, kaip socialinio draudimo įmokos, mokesčiai ir paskolų mokėjimai, atidėjimą. Apie 70 proc. priimtų užimtumo apsaugos priemonių daugiausia dėmesio skirta trumpalaikio darbo sąlygoms. Kita svarbi politinio atsako į COVID-19 ypatybė Europoje buvo pajamų rėmimo priemonių išplėtimas įtraukiant grupes, kurios anksčiau nebuvo įtrauktos arba buvo tik iš dalies įtrauktos, pvz., savarankiškai dirbantys darbuotojai, pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai ir dirbantys pagal kitas netipines sutartis. Svarbus vaidmuo, kurį atliko mokamų laikinojo nedarbingumo atostogų sistemų išplėtimas ir pakeitimas, buvo susijęs su krizės, kaip sveikatos krizės, pobūdžiu ir buvo skirtas užkirsti kelią bet kokioms neigiamoms finansinėms pasekmėms darbuotojams, esantiems karantine ar saviizoliacijoje. Tačiau, nepaisant plačiai paplitusių pajamų apsaugos priemonių taikymo, daug asmenų ir šeimų patyrė didžiulį pajamų sumažėjimą, ir siekiant išspręsti šią problemą, buvo įvestos priemonės nuomos ir hipotekos paskolų mokėjimams atidėti. Ketvirtadalis užregistruotų politikos krypčių buvo susijusios su konkrečiais sektoriais, ir tokios priemonės visų pirma buvo skirtos toms ekonomikos dalims, kurias labiausiai paveikė saviizoliacijos priemonės (pvz., turizmas ir kelionės, menai ir pramogos).

Galima daryti išvadą, kad antikoronavirusinių priemonių pasaulyje ir Europoje buvo daug ir įvairių, o stipresnės gerovės valstybės idėjos ir praktika Europos šalyse neatsitraukė, nors kai kas „pranašavo“ ir priešingai netolimoje praeityje, o rado vis konkretesnį pritaikymą šios globalios krizės sąlygomis.