Ateitis jau čia: 37 metų olandas turi 32 implantus, kurie padeda atsiskaityti už prekes be banko kortelių

„Reakcijos, kurių sulaukiu iš kasininkų, yra neįkainojamos!“ – sakė apsaugos darbuotojas iš Olandijos P. Paumenas.

Jis gali atsiskaityti ranka, nes dar 2019 m. jam po oda buvo suleista bekontakčio mokėjimo mikroschema.

„Per procedūrą skauda tik taip, kaip kas nors suspaudžia odą“, – minėjo P. Paumenas.

Pirmą kartą mikroschema žmogui buvo implantuota 1998 m., tačiau tik pastarąjį dešimtmetį ši technologija buvo prieinama komerciškai.

Mikrochema po oda. WALLETMOR

Kalbant apie implantuojamus mokėjimo lustus, Didžiosios Britanijos ir Lenkijos įmonė „Walletmor“ teigia, kad praėjusiais metais ji tapo pirmąja įmone, pasiūliusia juos parduoti ir „įdiegti“.

„Implantas gali būti naudojamas atsiskaitant už gėrimą Rio paplūdimyje, kavą Niujorke, šukuoseną Paryžiuje arba vietinėje bakalėjos parduotuvėje, – komentavo įkūrėjas ir vadovas Wojtekas Paprota. – Jį galima naudoti visur, kur galimi bekontakčiai mokėjimai.“

„Walletmor“ lustą, kuris sveria mažiau nei gramą ir yra šiek tiek didesnis už ryžių grūdą, sudaro mažytė mikroschema ir antena, aptraukta biopolimeru – natūralios kilmės medžiaga, panašia į plastiką.

W. Paprota pridūrė, kad jis yra visiškai saugus, turi patvirtinimą, veikia iškart po implantacijos ir tvirtai laikosi. Tam taip pat nereikia baterijos ar kito maitinimo šaltinio.

Įmonė teigė, kad dabar pardavė daugiau nei 500 lustų.

„Walletmor“ naudojama technologija yra artimojo lauko komunikacija arba NFC, bekontakčių mokėjimų sistema išmaniuosiuose telefonuose.

Kiti mokėjimo implantai yra pagrįsti radijo dažnio identifikavimu (RFID), kuri yra panaši technologija, paprastai naudojama fizinėse bekontaktėse debeto ir kredito kortelėse.

Daugeliui iš mūsų mintis įdiegti tokią mikroschemą į savo kūną yra pasibaisėtina, tačiau 2021 m. atlikta daugiau nei 4000 žmonių Jungtinėje Karalystėje ir Europos Sąjungoje apklausa parodė, kad 51 proc. apie tai svarstytų.

Lustų implantuose naudojamos tos pačios technologijos, kurias žmonės naudoja kasdien.

Tačiau, nenurodant procentinio skaičiaus, ataskaitoje priduriama, kad „invaziškumas ir saugumo problemos tebėra pagrindinis respondentų susirūpinimas“.

P. Paumenas pabrėžė, kad jam nekyla tokių rūpesčių.

„Lustų implantuose naudojamos tos pačios technologijos, kurias žmonės naudoja kasdien, – tikino jis, – nuo ​​raktų pakabukų iki durų atrakinimo, viešojo transporto kortelių arba banko kortelių su bekontakčio mokėjimo funkcija.“

Nuskaitymo atstumą riboja maža antenos ritė implanto viduje. Implantas turi būti suderinamo RFID (arba NFC) skaitytuvo elektromagnetiniame lauke. Implantas gali būti prijungtas tik tada, kai tarp skaitytuvo ir atsakiklio yra magnetinė jungtis.

P. Paumenas pridūrė, jog nesijaudina, kad būtų galima susekti jo buvimo vietą.

„RDA lustai naudojami naminiams gyvūnėliams, siekiant juos atpažinti, kai jie pametami“, – sakė jis.

Tačiau problema su tokiais lustais (ir kas kelia susirūpinimą) yra ta, ar ateityje jie taps vis tobulesni ir pilni asmens privačių duomenų.

Finansinių technologijų ekspertė Theodora Lau yra knygos „Beyond Good: How Technology Is Leading A Business Driven Revolution“ bendraautorė.

Kiek esame pasirengę mokėti dėl patogumo?

Ji sakė, kad implantuoti mokėjimo lustai yra tik „daiktų interneto pratęsimas“. Tuo ji turi omenyje dar vieną naują būdą prisijungti ir keistis duomenimis.

Vis dėlto, nors T. Lau minėjo, kad daugelis žmonių yra atviri šiai idėjai, nes tai leistų greičiau ir lengviau atsiskaityti, nauda turi būti pasverta su rizika. Ypač kai įterptieji lustai turi daugiau mūsų asmeninės informacijos.

„Kiek esame pasirengę mokėti dėl patogumo? – klausė ji. – Kur nubrėžiame ribą, kai kalbame apie privatumą ir saugumą? Kas saugos kritinę infrastruktūrą ir žmones, kurie yra jos dalis?“

Pilka linija

Redingo universiteto Henley verslo mokyklos politikos, valdymo ir etikos profesorė Nada Kakabadse taip pat atsargiai vertina pažangesnių įterptųjų lustų ateitį.

Pasak jos, tai „yra tamsioji technologija, kuria gali būti piktnaudžiaujama“: „Tiems, kurie nesaugo asmeninės laisvės, jis atveria naujas viliojančias galimybes kontrolei, manipuliavimui ir priespaudai. Ir kam priklauso duomenys?

Kas turi prieigą prie duomenų? Ir ar etiška čipuoti žmones taip, kaip gyvūnus?“

Tačiau Stevenas Northamas, Vinčesterio universiteto inovacijų ir verslumo vyresnysis dėstytojas, tikino, kad susirūpinimas yra nepagrįstas.

Be akademinio darbo, jis yra JK firmos „BioTeq“, kuri nuo 2017 m. gamina implantuojamus bekontakčius lustus, įkūrėjas.

Jo implantai skirti žmonėms su negalia, kurie lustais gali automatiškai atidaryti duris.

„Kasdien sulaukiame užklausų, – sakė jis, – ir JK „įdiegėme“ daugiau nei 500 implantų, tačiau dėl COVID-19 tai šiek tiek sumažėjo. Ši technologija jau daugelį metų buvo naudojama gyvūnams. Tai labai maži, inertiški objektai. Rizikos nėra.“

Grįžęs į Nyderlandus, P. Paumenas save apibūdina kaip „biohakerį“ – žmogų, kuris į savo kūną įdeda technologijų dalis, siekdamas pagerinti savo veiklą. Iš viso jis turi 32 implantus, įskaitant lustą, skirtą durims atidaryti, ir įterptus magnetus.

Patrickas Paumenas. Patrickas Paumenas

„Technologijos nuolat tobulėja, todėl renku vis daugiau, – tvirtino jis. – Mano implantai padidina mano kūno sugebėjimus. Nenorėčiau be jų gyventi.“

Anot jo, visada atsiras žmonių, kurie nenorės keisti savo kūno: „Turėtume tai gerbti – ir jie turėtų gerbti mus kaip „biohakerius“.