Apie viešąjį sektorių ir pilietį kaip mokesčių mokėtoją

Ryžto stokojo Vakarai, vis daugiau drąsos įgavo į imperializmą linkę autokratiniai rėžimai, daugelį šalių draskė vidaus politikos turbulencijos. Su tokiomis tendencijomis gyvenome pastaraisiais metais. Jos pamažu budino tiek mūsų, tiek ant sąlyginės ramybės spėjusias užmigti Vakarų visuomenes ir jų politinius elitus.

Politologo Francio Fukuyamos daugiau nei prieš trisdešimt metų pristatytos istorijos pabaigos idėjos apie koherentišką ir nuoseklią tolimesnę žmonijos civilizacijos evoliuciją nepasiteisino, ir tenka gyventi naujos realybės sąlygomis, kai įvairios socialinės, ekonominės, politinės ir kitokios krizės alsuoja į nugarą.

Kaip elgtis tokioje realybėje? Ko gero, prasmingiausia būtų susitaikyti ir apsiprasti su realaus pasaulio veikimo aksioma, kad viešajame gyvenime nieko pastovesnio už nepastovumą nėra. Tačiau, kad viskas neatrodytų per daug pesimistiška, svarbu atsižvelgti, jog esame visuomenė, kurianti valstybę.

O ar nuosmukio ir sukrėtimų akivaizdoje ji turi išlikti stipri? Atrodo, savaime peršasi teigiamas atsakymas į šį klausimą.  Būtent neramių laikų akivaizdoje kaip niekad yra svarbios tinkamai veikiančios demokratinės valstybės institucijos ir viešasis sektorius, reikalingas ekonominiam ir socialiniam stabilumui išlaikyti, infrastruktūrai bei aplinkai prižiūrėti ir plėtoti, teisinės valstybės principams įgyvendinti, viešosioms paslaugoms teikti, ar bendrai užsitikrinti bent simbolinį visuomenės pasitikėjimą savo vykdoma veikla.

Veiksmingos ir pajėgios valstybės institucijos yra pamatinė dalis to, kas gali prisidėti prie geresnių piliečių gyvenimo perspektyvų, strateginės pažangos ir atramos įvairių krizinių situacijų ar grėsmių akivaizdoje.

Kas yra būdinga svarstant apie veiksmingai funkcionuojančias institucijas? Natūralu, kad niekas negali būti sukurta nemokamai, o veiksminga ir efektyvi viešojo sektoriaus sistema kainuoja brangiai, netgi labai brangiai. Šiandien Lietuvoje asmuo, uždirbantis vidutinį mėnesinį atlyginimą, galutiniame variante nuo jo susimoka apie 700 eurų mokesčių ir draudimo įmokų.

O, nepaisant visų mokestinių prievolių ir kitų įplaukų, vis vien tenka susigyventi su viešųjų finansų srityje dažnai pasitaikančiu lėšų stygiumi. Neseniai premjerė Ingrida Šimonytė pranešė apie sekančių metų biudžeto deficito augimą dėl paramos viešajam sektoriui.  Iš pirmo žvilgsnio, skola yra įprasta praktika tiek žmogaus gyvenime, tiek valstybės išsilaikyme, o bėdos kyla ne dėl skolos savaime, bet negebėjimo jos aptarnauti. Pagrindinis akcentas būtų tas, kad viešajam sektoriui, nepaisant jokių aplinkybių, nedingsta būtinybė jei ir nekurti didesnę už sąnaudas vertę visuomenei, tai bent savo veikla padengti išlaidas, reikalingas išlaikyti valdžios institucijoms.

Tai sudaro šio sektoriaus veiklos esmę – kurti naudą ir vertę visuomenei, o už tai mes, piliečiai, pasiryžtame mokėti mokesčius ir rinkliavas, bei kuriame valdžios legitimumą, mainais tikėdamiesi kokybiškų paslaugų ir poreikių patenkinimo. Pageidaujamam viešojo sektoriaus veiksmingumui užtikrinti pravartu pasitelkti ir ekspertinį, mokslinį įžvalgumą.

Būtent mokslinės įžvalgos pateikia veiksmingų institucijų principų receptus stipriai valstybei dėl kolegialumo, demokratiškumo, teisėtumo, viešumo. Piliečiams ir mokesčių mokėtojams viso to esmę gali padėti perprasti ne itin sudėtingi trys dalykai, kuriuos pateikiu žemiau...

Visų pirma, tai ką gauname mainais už savo mokamus mokesčius ir pastangas, turime gauti atgal atitinkama nauda. Tai yra ne šiaip tipiškas, elementarus produktas, ar paslauga, bet pilnavertės naudos visuma. Iš viešųjų institucijų piliečiai privalo gauti tokią naudą, kuomet savo poreikiams patenkinti nelinkstama žvalgytis į verslo sektorių.

Nors daugeliu atvejų verslo ir valdžios institucijų sąveika yra priimtina ir sveikintina, tačiau tampa ydingos tokios situacijos, kuomet piliečiai, stokojant kokybės, verčiau vartoja privataus sektoriaus produktus ir paslaugas, nors pastarosios jau apmokėtos ir garantuojamos viešose įstaigose. Tokia situacija linkstama į bereikalingą resursų švaistymą. Viešasis sektorius turi pilnavertiškai patenkinti, ar net viršyti piliečių poreikius, arba visai pasitraukti į šalį.

Antra, viešas paslaugas ir produktus privalome gauti visi vienodai, nepriklausomai į asmeninį indėlį ar įmokėtas lėšas joms sukurti, kadangi toks indėlis gali priklausyti nuo kiekvieno asmens įgimtų skirtumų. Tik vienodas priėjimas prie šių paslaugų ir jų kokybė, nė vieno asmens neišaukštinant ar nediskriminuojant, gali pilnai tenkinti viešąjį interesą, iš kurio naudos ilgainiui gauna visa visuomenė. Žinoma, tuomet iškyla dilema, kai tenka pasirinkti tarp didesnių mokestinių įmokų, ar pigesnio varianto, ir užtat - mažesnės apimties ir kokybės produktų ar paslaugų.

Valstybės biudžete daugiausia, daugiau nei 30 proc. išlaidų, sudaro socialinės apsaugos ir užimtumo išlaidos, kai tuo tarpu skurdo rizikos lygis Lietuvoje statistiškai laikosi dešimtmečiais toks pat, ir nuolat kamuoja apie penktadalį visuomenės narių. Dėl minėtų kiekvieno asmens prigimtinių skirtumų negali būti jokio pasiteisinimo teikiant viešas paslaugas.

Priėjimas prie šių paslaugų ir vienoda jų kokybė privalo būti garantuota visiems. Juo labiau nėra pateisinama situacija, kuomet piliečiai negeba, ar netgi nežino apie galimybes pasinaudoti viešomis paslaugomis. Tokiu atveju, pavyzdžiui, kad ir koks būtų noras pasirodyti pažangiu ir moderniu, elektroninės valdžios instrumentų pasitelkimui pagalius kaišios atskirtų visuomenės grupių skaitmeninio raštingumo stoka.

Trečia, viešojo sektoriaus komunikacija privalo būti veiksminga ir pozityvi. Deja, tiesa yra ta, kad paskutiniais EBPO duomenimis, įvairių sričių viešųjų institucijų veikla Lietuvoje pasitikima gerokai mažiau, lyginant su pasitikėjimo vidurkiais kitose šios organizacijos šalyse.

Iš mokesčių išlaikomas viešasis sektorius Lietuvoje privalo sustiprėti. Dabartiniais neramiais laikais stipri valstybė ir efektyvios viešosios paslaugos yra reikalingos kaip niekad.