Sportinių šokių varžybose laurus skina trenerių vaikai
(3)Rianai Bružinskaitei - vos penkeri. Ji kartu su tėvais atėjo į interviu susitikimą. „Čia mūsų vyresnėlė, o mažajai - dveji. Mes ją ką tik pakrikštijome“, - pasidalija šeimos džiaugsmu šokėjai. Kol mes šnekučiuojamės, Riana kantriai laukia. „Sunku jau nustygti vietoje, sako, kad jie gimusi šokti. Šoka visur ir visada ir į mūsų treniruotes prisižiūrėjusi namuose sesę taip pat šokdina“, - pasakoja Darius.
Rianai Bružinskaitei - vos penkeri. Ji kartu su tėvais atėjo į susitikimą dėl interviu. „Čia mūsų vyresnėlė, o mažajai - dveji. Mes ją ką tik pakrikštijome“, - pasidalija šeimos džiaugsmu šokėjai. Kol mes šnekučiuojamės, Riana kantriai laukia. „Sunku jai nustygti vietoje, sako, kad ji gimusi šokti. Šoka visur ir visada, į mūsų treniruotes prisižiūrėjusi namuose sesę taip pat šokdina“, - pasakoja Darius.
Reitingo varžybos „Sūkurio taurė 2021“ Rianai ir jos partneriui buvo tik antras išėjimas į konkursinę aikštelę. „Tik pradėję šokti vaikai turi pajusti, kas yra varžybos“, - įsitikinę Bružinskai, jau vienuoliktus metus ugdantys sportinių šokių šokėjus „Klaipėdos šokių akademijoje“.
„Didžiuojamės, kad mūsų šokėjai tiek prieš karantiną, tiek ir po jo ypač sėkmingai dalyvauja varžybose ir džiugina puikiais pasiekimais įvairaus amžiaus grupėse - nuo mažiausiųjų iki jaunimo“, - sako Darius.
Savo klubą įkūrėte dar būdami studentais, 2010 metais. Kokia buvo pradžia?
Darius: Pradėjome klubo veiklą nuo mažų dalykų, nes vos užregistravus savo įmonę reikia mokesčius, algas mokėti, nuomotis salę, o ugdytinių iš pradžių turėjome labai mažai. Pradėjome savo veiklą mažoje mokyklos salytėje su septyniais vaikais: šešiomis mergaitėmis ir tik vienu berniuku, kuris šoko su visomis.
Jekaterina: Net savo stipendijas, kurias gaudavome universitete, panaudodavome tam, kad sumokėtume salės nuomą.
Darius: Vėliau klubas ėmė plėstis. Didelis džiaugsmas buvo, kai gavome 80 kv. m salytę Lengvosios atletikos manieže ir jau galėjome dirbti savarankiškai, nesiderindami prie mokyklos grafiko. Tada išaugo ir šokėjų skaičius, o kartu augo ir jų rezultatai varžybose.
Jekaterina: Skaudžiausia buvo, kad, vos pradėję savo veiklą, sulaukėme itin didelio savo kolegų, kitų trenerių priešiškumo. Mus ėmė ignoruoti varžybose, nekviesdavo teisėjauti, į mūsų ugdytinius buvo žiūrima tarsi per didinamąjį stiklą. Kai kurie vaikai atėjo šokti pas mus iš kitų klubų, tad patyrėme ne tik spaudimą, bet ir šmeižtą.
Suprantame konkurenciją, kai konkuruoja šokėjai šokių aikštelėje, bet kai konkuruojama ir kitose srityse - labai nemalonu. Deja, tai šiame sporte egzistuoja.
Darius: Mums tai patirti buvo labai nemalonu, tačiau tai mūsų nesugniuždė, o tik dar labiau sustiprino, uždegė dar didesnį norą siekti savo tikslų, įrodyti savo profesionalumą. Ėmėme dalyvauti varžybose ne tik Klaipėdoje, Žemaitijos regione, bet ir važinėti į Vilnių, Kauną, užsienį.
Galiausiai taip užaugome, kad PC „Arena“ antrajame aukšte, 400 kv. m plote įsirengėme nuostabius „Klaipėdos šokių akademijos“ namus. Juose įrengėme dvi sales, persirengimo kambarius mergaitėms ir berniukams, erdvę administracijai ir tėveliams. Trenerių komandoje kartu su mumis dirba dar du profesionalai - Vilius Jakas ir Airidas Danusevičius.
Sportinius šokius šokti labiau nori mergaitės. Kaip išsprendėte berniukų problemą?
Darius: Taip jau būna, kad iš pradžių dažnai trūksta berniukų. Tačiau tie, kurie šoka, labai greitai tobulėja, nes gauna šokti su dviem, trim mergaitėm. Vėliau šokėjų gretos susilygina.
Vieną kartą klube net turėjome situaciją, kad berniukų buvo daugiau, o mergaičių trūko.
Į visas situacijas stengiamės žvelgti kūrybiškai ir surandame būdus, kaip jas išspręsti, nes mums svarbiausia, kad visi ugdytiniai būtų motyvuoti ir degtų noru šokti. Jekaterina: Noriu pažymėti, kad šiame sporte labai svarbus tėvelių indėlis. Mažo vaiko motyvacija ir pasiekimai - tai bendro tėvelių, paties vaiko ir trenerių darbo rezultatas.
Kokio amžiaus vaikai šoka klube?
Jekaterina: Nuo trejų su puse metukų iki šešiolikos, septyniolikos.
Darius: Šiuo metu kaip tik organizuojame vaikų atranką į klubą.
Trejų metukų vaikas dar neskiria kairės nuo dešinės. Kaip jums pavyksta išmokyti juos šokti?
Jekaterina: Mes turime savo metodikas. Viskas prasideda nuo mažų žingsnelių. Iš pradžių vaikas turi išmokti klausyti trenerio, susidraugauti su juo, sutelkti dėmesį, išmokti koordinacijos, o po pusmečio darbo jau geba ir čia čia čia pagrindinį žingsnelį, valso kvadratą sušokti, ritmą atkartoti. Viskam reikia laiko.
Mokytojai mokyklose pastebi, kad vaikai po karantino sugrįžo labai pasikeitę, nenorintys ir nemokantys bendrauti tarpusavyje, „sulindę“ į telefonus. Ką pastebite jūs?
Darius: Mes taip pat pastebime negerus vaikų pokyčius. Net mūsų šokėjai, kurie daug metų šoka, po karantino prarado taisyklingą laikyseną. Pastebime, kad vaikai dabar linkę labiau kūprintis, dažnas turi antsvorio, yra nejudrus, sustabarėjęs.
Tėvai tai taip pat mato ir ieško būdų, kaip šią problemą spręsti. Todėl ir atveda į šokius. Palyginti su ankstesniais metais, šiemet nuo rugpjūčio vidurio iki šiol sulaukėme daug daugiau norinčiųjų šokti.
O kaip jūs patys išgyvenote karantino laikotarpį?
Darius: Nebuvo paprasta. Buvo ir gerų dalykų, ir išbandymų. Labai branginame tai, kad per tą laikotarpį turėjome daugiau laiko pabūti šeimos rate, skirti vienas kitam dėmesio, nes kaip tik prieš antrąjį karantiną mums gimė antras vaikas. Įsikūrėme naujuose nuosavuose namuose.
Jekaterina: Mums tai - labai didelė dovana, nes iki karantino gyvenimo tempas buvo labai didelis. Vyresnioji dukrelė nuo mažens auga šokių salėje, kiekvieną savaitgalį važiuodavome į varžybas su ugdytiniais, savo vaiką palikdavome seneliams globoti. Kai pagalvoji, labai liūdna, kad per darbus praleidome tokias akimirkas, kurios būna tik vieną kartą gyvenime. O per karantiną mažylei galėjome skirti visą dėmesį.
Darius: Tačiau kai staiga buvo uždaryti visi vaikų darželiai, kuriuose mes turėjome labai daug vaikų, nes dirbame su šokėjais ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Žemaitijoje, patyrėme šoką. Gerai, kad dar leido dirbti su aukšto meistriškumo sportininkais studijoje, o vaikams vedėme treniruotes nuotoliniu būdu.
Tai buvo pirmasis toks iššūkis mums, tad džiaugiamės, kad vaikai aktyviai dalyvavo ir net sugebėjo patobulėti, išmokti naujų šokių. Yra vaikų, kurie per karantiną labai rimtai ir atsakingai dirbo, pradėjo šokti daugiau šokių ir peršoko net per dvi klases. Tai nustebino ir mus pačius, ir tėvelius.
Jekaterina: Buvo ir tokių, kurie palūžo psichologiškai nuo minties, kad karantinas tęsis dar ilgai, ir net metė šokius, paliko porininką vieną. Labai gaila, kad netekome gabių šokėjų, kad iširo poros, kad neatsiradus naujam porininkui vaikas išėjo į kitą kolektyvą. Yra tokių praradimų. Toks jau mūsų sportas.
Nors, pavyzdžiui, Kaune, šokėjai šoka ir keliuose klubuose. Pas mus tai neįmanoma, nes kiekvienas treneris rūpinasi tik savo kolektyvu ir draudžia šokėjams šokti tuo pat metu ir kitame. Man gėda dėl tokio požiūrio, nes dėl jo neišlieka sporte talentingi vaikai. Labai norisi tokį požiūrį keisti.
Jūsų dukrytė šoka jungtinėje poroje.
Taip, ir ji šoka jungtinėje poroje su berniuku iš kito kolektyvo ir net iš kito miesto. Tai yra mūsų draugų, taip pat šokėjų Linos Diktanaitės ir Donato Blusio sūnus Emilis Diktanas iš Šilutės.
Treniruotis kartu vaikai pradėjo tik prieš metus, tačiau dėl karantino praradome daug laiko. Tad vaikai poroje šoka vos du tris mėnesius. Tačiau jau pradėjome su jais važiuoti į varžybas, kad pajustų, ką reiškia išeiti į aikštelę.
Praeitą savaitgalį vaikai dalyvavo antrosiose varžybose ir jose buvo įvertinti kaip geriausi. Taip pat dalyvavo ir dar viena mūsų treniruojama mažylių porelė iš „Klaipėdos šokių akademijos“. Jai varžybos buvo pirmosios, vadinamasis prisvilęs blynas, tačiau kartu labai svarbi patirtis.
Kokių savybių turi turėti vaikas, kad galėtų šokti sportinius šokius, varžytis su kitais šokėjais?
Jekaterina: Kadangi vaikai pradeda šokti sportinius šokius labai maži, tai svarbiausios ne jų fizinės ar psichologinės galimybės, o jų tėvelių palaikymas. Jeigu tėveliai sugeba motyvuoti vaikus šokti ir nepasiduoda ištikus nesėkmei, tada galima daug ko pasiekti.
Nėra tokių savybių, kurios būtų būtinos vaikui, kad jis šoktų mūsų klube. Mes kviečiame visus vaikus. Taip pat ir mažesnius, trejų, ketverių metukų. Kai jie ateina, matome, ar jiems dar reikia paaugti, ar jau galime dirbti. Vaikai labai skirtingi. Kartais trejų metų vaikas klauso ir viską daro taip, kaip kitas šešiametis nesugeba.
Darius: Priimame visus, kurie nori, vaikų neskirstome, nes mums svarbiausia, kad vaikai šoktų, kad pamiltų šokį ir atrastų jame savo išraišką.
Jekaterina: Teko dirbti su vaikais, kurie turi regos sutrikimų. Jie mums suteikė kitokios patirties, praturtino tokiomis žiniomis, kurių negavome nei universitete, nei iš mylimų vadovų Romaldo ir Skaistės Idzelevičių, kurie mums suteikė galimybę tapti profesionalais, dirbti nuostabų darbą ir auginti naujas šokėjų kartas. Klaipėdos universitetas ir „Žuvėdra“ mus išmokė šokio kultūros, savarankiškumo, padėjo tvirtą pagrindą gimti naujoms žvaigždėms, kurios garsina ir ateityje garsins Lietuvą.
Kaip jums atrodo, ar Lietuvoje kada nors dar gali gimti „Žuvėdros“ lygio kolektyvas?
Jekaterina: Manau, kad ne. Žmonės labai pasikeitė. Dabartinės kartos šokėjai kovoja tik už save. Viena pora - jau nemaža komanda, kurioje yra ne tik šokėjai, bet ir jų treneriai, papildomi treneriai, tėvai.
„Žuvėdra“ buvo ansamblis, kuriame šoko aštuonios poros ir dar aštuonios antrame sąstate. Norint išlaikyti tokį kolektyvą, reikia mokėti atlyginimus treneriams, šokėjams, o kur dar varžybų išlaidos: transportui, kostiumams ir t. t. Tai įmanoma tik tokiu atveju, jeigu labai palaikytų federacija, rėmėjai...
Ir net jeigu tai įvyktų, „Žuvėdros“ skrydis yra nepakartojamas.
Rašyti komentarą