Pasaulio čempionas Kuvalda grįžo į gimtinę: „Dar jaučiuosi tarsi sapne“

35-erių kikboksininkas, geriau žinomas Kuvaldos pravarde, padarė tai, ko nė vienam lietuviui iki tol nepavyko - Nyderlanduose jis kilo į svarbiausią savo sportinės karjeros kovą dėl pasaulio čempiono diržo su marokiečiu Tariku Khbabezu ir jį nugalėjo po penkių raundų kovos teisėjų sprendimu - 47-48, 48-47, 46-49, 48-47, 48-47.

„Svajokite ir kantriai dirbkite. Nenuleiskite rankų net tada, kai jos svyra į apačią. Ir man buvo akimirkų, kad atrodė, kad neįmanoma, kad svajonės tolsta, tačiau aš nepalūžau. Linkiu ir visiems, kurie turi didžių svajonių, niekada nepalūžti“, - interviu „Vakarų ekspresui“ metu kalbėjo pasaulio čempionas.

Ir tuoj pat pridūrė: „Mano svajonei įgyvendinti prireikė net 17 metų. Bet tai pasiekiau. Esu neapsakomai laimingas. Matėte, kad po kovos ringe išliejau ašaras. Tai natūralus mane užvaldęs jausmas. Toks jau esu, jei tą akimirką norisi verkti - verkiu, jei norisi rėkti - rėkiu. Niekada nesistengiu atrodyti kietaširdis - esu toks, koks tą akimirką esu.“

Sergejau, turbūt po pergalės Tavo telefonas tiesiog ūžė nuo skambučių, žinučių ir sveikintojų bangos?

Savaitę prieš kovą išsitryniau iš telefono socialinių tinklų programėles, telefoną pasidėjau į šoną.

Kai jau važiavome namo, parsisiunčiau programėles atgal ir pradėjo pypsėti viena po kitos žinutės - šimtai žinučių.... Tada supratau, kad gal kol kas dar į telefoną nelįsiu.

Čia reikia skirti maždaug dieną - nuo ryto iki vakaro, kad perskaitytum. Tikrai prisėsiu ir visiems atsakysiu. Kol kas dar reikia atsikvėpti ir suvokti, kas vyksta mano pasaulyje. Kol kas dar esu lyg sapne.

Atverk širdį, kokios emocijos po kovos virė Nyderlanduose?

Paskutiniame raunde buvau tarsi be fazės, tarsi apspangęs, bet ne nuo priešininko smūgių, o nuo visų tų emocijų, nuo to didžiulio noro įgyvendinti savo svajonę.

Po kovos telefonu su vaizdu pasiskambinau žmonai ir abu be žodžių kūkčiojome - sunku per ašaras buvo pasikalbėti. Virė tokios emocijos, kurias sunku apibūdinti žodžiais.

Dar pamenu, kad ėjau pro komentatorių stalą ir daugkartinis čempionas Remy Bonjasky man sako: „Ei, čempione, pasidarome nuotrauką. Išsitraukė telefoną ir padarė su manimi “selfie". Pamaniau, o čia tai lygis.

Pamenu tas akimirkas, kai išsižiojęs stebėdavau jo kovas ir Remy Bonjasky man daugybę metų buvo vienas iš įkvėpėjų, favoritų. Prieš daugelį metų net sunku būtų buvę įsivaizduoti, kad jis gali prieiti ir paprašyti su manimi nusifotografuoti. Tai - kažkoks kosmosas."

Sergejau, jau pirmame kovos raunde patyrei kojos traumą: plyšo oda ir atsivėrė gili žaizda. Kaip radai jėgų ir valios ne tik kad atsilaikyti, bet ir dar dominuoti ringe?

Kai esi susitelkęs į kovą ir kūną valdo adrenalinas - nejauti jokio skausmo.

Mano mintyse buvo viena: negaliu praleisti šanso įgyvendinti savo svajonę. Tiesiog varžovui pataikiau į kelį ir taip išėjo...

Per minutės pertraukėlę mačiau, kad koja kraujuoja, tai pakeitė ir mano kovos taktiką - stengiausi nebesmūgiuoti šia koja. Tai sumažino mano veiksmų arsenalą, neparodžiau visų savo galimybių, bet svarbiausia - laimėjau.

Po kovos žaizdą susiuvo. Viskas bus gerai - užgis.

Įgyvendinai savo svajonę. Kas toliau? Netrūks motyvacijos, kai jau pasiekta viršūnė?Dabar mintyse - poilsis. Ketvirtadienį važiuosiu į Kintus, į meškeriojimo varžybas. Ten būsiu iki sekmadienio, pailsėsiu, nuo visko atsijungsiu, o vėliau - į gimtąją Klaipėdą. Pabūsiu su tėvais, draugais.

Vėliau vėl viskas iš naujo - intensyvios treniruotės, griežtas režimas ir sportas.

Sustoti tikrai neketinu. Turiu išnaudoti šią galimybę judėti toliau į priekį - dabar turėtų prasidėti normalūs kontraktai, kiti finansai. Dabar reikia mąstyti, kaip iš viso to reikalo užsidirbti. Į viską turiu žiūrėti labai atsakingai ir rimtai.

Turiu susidėlioti nuoseklų planą ir judėti į priekį.