Paplūdimio tinklininkų olimpinės viltys: rezultatai ir žaidimas rodo, kad tai – svajonė, bet labai reali

Europos paplūdimio tinklinio čempionate Lietuvai rekordinę penktą vietą užėmė Monika Paulikienė ir Ainė Raupelytė, kurios vėliau tapo antrąja istorijoje šalies pora, dalyvavusia planetos pirmenybėse.

Europos jaunimo iki 22 metų paplūdimio tinklinio čempionėmis tapo Danielė Kvedaraitė ir Ariana Rudkovskaja. Šioje amžiaus grupėje Lietuva čempionių iki šios vasaros dar nebuvo turėjusi.

Europos čempionate debiutavo Patrikas Stankevičius ir Audrius Knašas, kurie sparčiai kyla pasaulio reitingo lentelėje ir atkakliai siekia olimpinės svajonės.

Lietuvos tinklinio federacijos prezidentas Darius Čerka džiaugiasi tokiais pasiekimais, tačiau atskleidžia ir skaudžią realybę – kovoti dėl patekimo į olimpines žaidynes ar kitus svarbiausius čempionatus sportininkai turi savo rankomis ir savo lėšomis.

– Lietuvos paplūdimio tinklininkai šiemet džiugino istoriniais rezultatais. Galima teigti, kad tai geriausi metai Lietuvos paplūdimio tinkliniui? – „Olimpinė panorama“ paklausė D. Čerkos.

– Vertinant rezultatus – turbūt. Pasiekti rezultatai labai svarūs.

Esame pasiekę daug gražių pergalių ir pačioje šio sporto pradžioje Lietuvoje – Monika Paulikienė ir Ieva Dumbauskaitė yra laimėjusios Europos 18-mečių bei pasaulio 19-mečių čempionatų aukso medalius ir tai davė rimtą impulsą paplūdimio tinklinio plėtrai Lietuvoje.

Paplūdimio tinklinis pradėjo sparčiai populiarėti, bet tokių aukštų rezultatų dar nebuvome pasiekę.

– M. Paulikienė ir A. Raupelytė kartu pradėjo žaisti tik pernai. Ar jums nebuvo netikėtas toks greitas jų tobulėjimas ir sėkmingas žaidimas su stipriausiomis pasaulio komandomis?

– Be abejonės, tikriausiai ne tik man, bet daugeliui buvo gana netikėta. Labiausiai turbūt nustebino Ainė, kuri per trumpą laiką sugebėjo tarptautiniu lygiu pakilti labai aukštai.

Monika link to ėjo nuosekliai ir nuolat buvo šiame kelyje – ji sukaupusi didelę patirtį, o Ainės situacija visai kita.

Nors ji taip pat ilgai ir nuosekliai kartu su treneriu dirbo ne vienus metus, tačiau treniruotis yra viena, o patekti tarp elitinių komandų ir mesti iššūkį joms Europos ir pasaulio čempionatuose – visai kas kita. Iš šono žvelgiant, sportininkės labai atitiko viena kitą.

Paplūdimio tinklinis – komandinis žaidimas, o savo vaidmenį ir poziciją puikiai atitiko tiek viena, tiek kita. Bet kokiame komandiniame sporte labai svarbu pajausti komandos draugus, o tą daryti joms puikiai pavyksta.

Manau, tokius rezultatus lėmė ir patirčių skirtumai, vienos į kitą požiūris. Šiuolaikiškai šnekant, sutapo vaibas. Svarbiausia, kad jis nesikeistų siekiant savo tikslų.

– P. Stankevičius ir A. Knašas debiutavo Europos čempionate ir taip pat sparčiai kyla pasaulio reitinge. Kaip vertinate šio dueto žaidimą ir progresą?

– Apskritai kalbant, mums labai sunku pateikti tiek merginų, tiek vaikinų vertinimus. Reikia suprasti, kad ir vieni, ir kiti patys rūpinasi savo sportiniu keliu.

Lietuvos sporto finansavimo modelis toks, kad kol nėra rezultatų, tol nėra ir finansavimo. Kol rezultatų nėra, pati Lietuvos tinklinio federacija neturi didelių galimybių padėti sportininkams.

Esame dėkingi TOK Olimpinio solidarumo fondui, kuris padėjo moterų tinklinio komandoms. Iš savo pusės mes stengiamės pritraukti finansavimą komandoms per tarptautinius projektus ir fondus, ieškoti rėmėjų.

Dėl to, kad pavyko sėkmingai parašyti projektą, vaikinai gali dirbti su treneriu, bet treneris tėra viso kelio dalis. Olimpinį reitingą reikia rinkti keliaujant po turnyrus visame pasaulyje, o tai kainuoja.

Visos Lietuvos poros pačios rūpinasi savo biudžetais, kad būtų ten, kur yra dabar. Todėl esame dėkingi visiems rėmėjams, kurie prisideda prie sportininkų sėkmės ir padeda jiems siekti savo svajonių.

Dėl to, kai nėra galimybės suteikti sportininkams jiems būtino visaverčio pasiruošimo, kokį gauna visų kitų šalių sportininkai iš savo valstybės, nes jis siekiant aukščiausių rezultatų būtinas, kažką kritikuoti tiesiog neteisinga.

Galiu pajuokauti, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija tikriausiai gali džiaugtis, jog tinklininkai sugeba pasiekti kažkokių rezultatų, valstybei beveik neįdedant lėšų.

Įvertinus visa tai, manau, kad Patrikas ir Audrius eina teisingu keliu. Tarp elito jie dar naujokai, todėl reikia laiko, bet matau, kad vyrukai turi didelių perspektyvų.

– Abi šios poros renka taškus ir kovoja dėl vietos olimpinėse žaidynėse pagal reitingą. Kokias matote jų galimybes dalyvauti Paryžiaus olimpinėse žaidynėse?

– Žinoma, tai įmanoma. Jeigu būtų neįmanoma, jie to nedarytų. Pačių tinklininkų tikslai gana aiškūs ir jie patys apie tai kalba. Tai labai svarbu. Jeigu nesvajosi ir netikėsi, tikrai nebūsi olimpinėse žaidynėse.

Smagu, kad su komandų patirtimi ir rezultatais keičiasi aplinkos nuomonė. Anksčiau tai atrodė tik drąsi svajonė, o dabar abiejų komandų rezultatai ir žaidimas rodo, kad tai svajonė, bet labai reali.

Svarbiausia, kad ši svajonė nėra vien federacijos – abi šios poros labai nori žaisti olimpinėse žaidynėse, jie mato save ten ir tas džiugina.

– Kokių sąlygų reikia paplūdimio tinklininkams, kad jie galėtų tinkamai pasiruošti svarbiausiems turnyrams?

– Galiu tik pasakyti, kaip ruošiasi konkurentai, kuriuos reikia nugalėti. Daugelis stipriausių pasaulio porų ne sezono arba šaltuoju metų laiku yra Ispanijai priklausančioje Tenerifėje arba kitose šalyse, kur oro sąlygos leidžia sportuoti lauke ant smėlio.

Ir kas svarbiausia – tinklininkai ten nebūna vieni. Jie būna su treneriu, o dažniausiai ir ne su vienu. Jiems talkina fizinio rengimo treneriai, kineziterapeutai ar kiti specialistai. Jie nuolat prižiūrimi specialistų. Visi stovyklauti vyksta su visa komanda.

Galima įsivaizduoti, kiek į tai investuojama. Ne viena komanda specialistus vežasi ne tik į ilgalaikes stovyklas, bet ir į reitingui svarbius turnyrus, kurie, kaip minėjau, vyksta įvairiose pasaulio vietovėse.

Negana to, vykstant į pasaulinius turus, ypač tolimose šalyse, sportininkai ten taip pat stovyklauja ir dažniausiai atvyksta ne prieš pat varžybas, o pasilikdami laiko tinkamai prisitaikyti prie sąlygų ir pasiruošti.

O mūsų sportininkai dažnai gali sau leisti nukeliauti tik viena ar pora dienų anksčiau ir dažniausiai vyksta vieni.

Čia kaip kare – tam, kad pėstininkas galėtų šaudyti fronte, užnugaryje dirba labai daug žmonių. Dėl to mūsų sportininkams, jeigu jie nori laimėti, reikia nugalėti visapusiškai aprūpintus duetus, tai yra įveikti ne tik elitinius sportininkus, bet ir visą elitinio pasiruošimo komandą.

Galima įsivaizduoti, kokių finansų reikia, kad galėtume kitų šalių komandoms bent šiek tiek prilygti pasiruošimu.

– Dėl olimpinio kelialapio kovojama ir per CEV Tautų taurės turnyrą, kur rinktines sudaro po keturis paplūdimio tinklininkus. Koks čia Lietuvos komandų lygis?

– Kur matome galimybių, ten stengiamės kovoti. Neatmetame nė vieno varianto kovoje dėl olimpinio kelialapio. Kiekvieną šansą turime išnaudoti, o federacija stengiasi suburti stipriausias komandas.

Turime nemažai paplūdimio tinklininkų, kurie nuolat dalyvauja tarptautiniuose turnyruose bei renka reitingo taškus. Gal ne visiems vienodai sekasi, bet sezono metu matome aktyviai po turnyrus važinėjančias bent tris moterų komandas ir dvi tris – vyrų.

– Pirmus istorijoje Europos jaunimo iki 22 metų čempionato aukso medalius Lietuvai iškovojo D. Kvedaraitė ir A. Rudkovskaja, kurios kartu beveik nesitreniruoja. Ką tai rodo?

– Liūdna, bet turimi resursai neleidžia sukurti sistemos, kuri veiktų ir ugdytų čempionus. Šių merginų triumfas čempionate buvo gana netikėtas tiek mums, tiek pačioms žaidėjoms.

Mes puikiai žinome abiejų merginų galimybes, bet tolesnis kelias priklauso nuo jų pačių. Dėl to ir reikalinga sistema, kuri suteiktų sportininkams tam tikrų svertų išlikti toje rinkoje.

Dabar išeina taip, kad kur valstybė investuoja, ten ir rezultatų pasiekiama. Juos rodo ten, kur valstybė investuoja tiek į masiškumą, tiek į aukštą sportinį meistriškumą.

– Šias problemas atspindi kuklesni rezultatai 18–20 metų tinklininkų grupėse?

– Mūsų apskritai netenkina jaunųjų tinklininkų rengimo situacija. Su tokia sistema, kokia yra dabar, labai sunku tikėtis sisteminio rezultato.

Lietuvos tinklinio federacija (LTF) pajėgi išvežti aukščiausio lygio trenerius, bet veikianti valstybės sukurta sistema nėra suinteresuota, kad tokie specialistai treniruotų perspektyviausius ir gabiausius vaikus.

Turiu omenyje sporto mokyklų darbo principus.

Sukurti sistemą esant tokiai situacijai praktiškai neįmanoma. Atsitiktinumų gali būti, bet jeigu nesikeis valstybės finansavimo modelis bei požiūris į sporto šakas, nematau didelių perspektyvų pakartoti šiųmetį D. Kvedaraitės ir A. Rudkovskajos laimėjimą.

Žinoma, mes nenuleidžiame rankų – į Šiaulių sporto gimnaziją pavyko prisikviesti dirbti vieną geriausių paplūdimio tinklinio specialistų, jis ne tik padeda ugdyti tinklininkus, bet ir prisideda prie strateginių jaunosios kartos ugdymo planų kūrimo, pamainos auginimo. Tai ne vienų metų darbas.

– LTF su tituluota žaidėja Indre Sorokaite šiemet pradėjo projektą, kuriuo siekiama suburti ir tobulinti trijų amžiaus grupių – 14-mečių, 16-mečių ir 18-mečių – salės tinklininkes. Kaip vertinate šį projektą ir jo tikslus?

– Iniciatoriams labiausiai norėčiau palinkėti ištvermės. Man nuolat pabrėžiama, kad Lietuvoje nėra salės tinklinio rinktinių. Tai netiesa.

Neformuojame suaugusiųjų rinktinių, bet kiekvienais metais jaunimo rinktinės dalyvauja Europos čempionatų atrankose.

Net dvi merginų rinktinės netrukus dalyvaus skirtingų amžiaus grupių atrankose į 2024 m. Europos jaunimo salės tinklinio čempionatus. Stengiamės sportininkus siųsti į čempionatus pagal turimas galimybes.

Tenka pripažinti, kad ankstesni rezultatai mūsų visiškai nedžiugina. Mūsų nuomonę bei įžvalgas patvirtino prie I. Sorokaitės projekto prisidėjęs specialistas iš Italijos, jis po atrinktų sportininkių stovyklų pateikė matomus pagrindinius trūkumus ir pasirengimo spragas, kurias reikėtų šalinti, jei norime siekti tobulėjimo ir rezultatų. Todėl tikimės, kad šį projektą toliau bus galima vykdyti ir žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą jis duos vaisių.

Siekiant patekti tarp Europos komandų, reikia milžiniško darbo, pastangų, daug treniruočių valandų ir noro bendradarbiauti. Tai yra bendras visos tinklinio sporto ekosistemos darbas. Viena iniciatyva nieko nepakeis – federacija neišmokys žaisti tinklinio, nes daugiausia vaikai ugdomi sporto mokyklose.

Ar mes ateityje turėsime suaugusiųjų rinktinių ir ar šis projektas toliau gyvuos, daugiausia priklauso nuo pačių sporto mokyklų, klubų ir trenerių darbo.

Europos jaunimo salės tinklinio čempionatų atrankos, kuriose dalyvauja Lietuvos rinktinės, – tai tarsi egzaminas, kurio rezultatas parodo vaikų ugdymo kokybę.

– Dar viena tinklinio rūšis – sniego – buvo pradėta populiarinti neslepiant ambicijų tapti olimpine sporto šaka, ir lietuviai čia spėjo pasiekti neblogų rezultatų. Dabar turnyrų beveik nebeliko, skambių pranešimų – taip pat. Ar šis sportas praranda potencialą?

– Plėtojant šią tinklinio kryptį viskas buvo statoma ant kortos, kad sniego tinklinis taps olimpine sporto šaka. Buvo daromi žingsniai, kad tai įvyktų, jie daromi iki šiol.

Bet norint tapti olimpine sporto šaka, reikia atitikti daugybę reikalavimų. 2026-ųjų žiemos olimpinėse žaidynėse Italijoje planuojamas parodomasis sniego tinklinio turnyras. Ieškoma būdų, kaip šią kryptį populiarinti.

Visiems aišku, kad be sniego nieko nebus, o sniegas labai priklauso nuo geografijos ir aukščio virš jūros lygio. Tiesą sakant, sniego tinklinio plėtra įmanoma tik ten, kur yra kalnai.

Dabar tikrai nesiryžčiau spėti, ar sniego tinklinis galėtų tapti olimpiniu sportu ir kada, tačiau pastangos dedamos.

2023 m. Lietuvos paplūdimio tinklininkų laimėjimai:

• Europos jaunimo iki 22 metų paplūdimio tinklinio čempionatas Rumunijoje, Danielė Kvedaraitė ir Ariana Rudkovskaja – aukso medalis.
• Europos universitetų paplūdimio tinklinio čempionatas Ispanijoje, Audrius Knašas ir Patrikas Stankevičius – aukso medalis.
• Europos universitetų paplūdimio tinklinio čempionatas Ispanijoje, Gerda Grudzinskaitė ir Rugilė Grudzinskaitė – aukso medalis.
• Europos paplūdimio tinklinio čempionatas Austrijoje, Monika Paulikienė ir Ainė Raupelytė – 5 vieta.
• Pasaulio paplūdimio tinklinio čempionatas Meksikoje, Monika Paulikienė ir Ainė Raupelytė – 17 vieta.
• Europos paplūdimio tinklinio čempionatas Austrijoje, Patrikas Stankevičius ir Audrius Knašas – 17 vieta.
• Europos jaunimo iki 20 metų paplūdimio tinklinio čempionatas Latvijoje, Karolis Palubinskas ir Saulius Vilkelis – 7 vieta.