Modestas Paulauskas apie vaikystę Klaipėdoje, rekordą basomis ir gimusį anūką

„Pamenu, kad tuomet į aukštį šokau be avalynės - tiesiog basas“, - prisiminęs šią istoriją šyptelėjo M. Paulauskas.

Visgi tuomet dar vaiko kraujyje virė aistra kitai sporto šakai - krepšiniui. Modesto tėvelis namuose iš vielos buvo išlankstęs krepšinio lanką, į kurį būsimoji krepšinio žvaigždė bandydavo pataikyti vilnonių siūlų kamuoliukus, popieriaus suktinukus ar teniso kamuoliuką, nes tuomet turėti krepšinio kamuolį buvo kažkas neįtikėtina.

„Krepšinis man tais laikas buvo lyg šiuolaikiniam jaunuoliui mobilusis telefonas. Be jo neįsivaizdavau nė vienos savo dienos“, - akcentavo M. Paulauskas.

Įsliūkindavo į mokyklos salę

Jis iki 17 metų gyveno tuometinės I vidurinės mokykos (vėliau - Kristijono Donelaičio, dabar - Vytauto Didžiojo gimnazijos) kieme ir rasdavo būdų, kaip slapčia įsliūkinti į sporto salę.

„Vaikystėje mokyklos laikais mes buvome išradingi: turėdavome įvairių raktų, žinodavome, kaip patekti į mokytojų kambarį, iš mokytojų kambario, atsidarę langą, nuleisdavome suolą į apačią ir įvairiais metodais patekdavome į sporto salę. Kai mokykloje vykdavo šokiai, drąsiai sporto salėje galėdavome užsidegti šviesą ir niekas į mus nė nekreipdavo dėmesio“, - apie pirmuosius žingsnius krepšinyje ir meilę sportui pasakojo M. Paulauskas.

Jis pamena, kad siekiant aukštumų buvo visko: ir sunkių akimirkų, ir nepritekliaus, ir žiemą tekdavo treniruotis tiesiog ledinėje sporto salėje, bet jis pabrėžė, kad būtent per kančias ir dažniausiai yra pasiekiama aukštumų.

„Tuometiniai Klaipėdos “Žalgirio„ sporto rūmai žiemos metu būdavo nekūrenami, nebūdavo ir šilto vandens, į treniruotę susirinkdavome 12-15 žmonių ir treniruodavomės vos su 1 kamuoliu. Visi judėdavome, kad nesuledėtume“, - pasakojo M. Paulauskas.

Tačiau tuoj pat pridūrė: „Ne kartą esu sakęs: kai yra sunku, tai padeda kilti į viršų, tobulėti, augti ir siekti naujų tikslų.“

Susirinkdavo amerikiečių sportinius batelius

Modestas pamena ir tas akimirkas, kai po rungtynių užsienyje su komandos draugais keliaudavo į amerikiečių krepšininkų rūbinę, kad galėtų pasiimti jų sportinius batelius.

„Mes treniruodavomės ir rungtynes žaisdavome su legendiniais “Inkaro„ sportiniais bateliais. Jie, atsižvelgiant į mūsų krūvius, tarnaudavo labai neilgai. Tad kai važiuodavome į keliones, į rungtynes, susirinkdavome gerų sportinių batelių. Amerikiečiai tiesiog po rungtynių išmesdavo savo sportinius batelius, o mes viską susirinkdavome ir su jais dar žaisdavome visus metus“, - pasakojo tituluotasis krepšininkas.

Modestas Klaipėdoje gyveno iki 17 metų ir nuolat pabrėžia, kad būtent šis miestas jam davė visus pagrindinius krepšinio pamatus.

„Kai man praėjusią vasarą įteikė Klaipėdos miesto garbės piliečio regalijas, sunku buvo sulaikyti ašaras. Labai gilūs prisiminimai. Tai labai sujaudino. Man tai - didelis džiaugsmas. Vėl pasijutau Klaipėdos miesto bendruomenės nariu“, - sakė M. Paulauskas.

Prilyginamas Maiklui Džordanui

Pasikapsčius po istorijos metraščius ir M. Paulausko biografiją, skaičiai ir pasiekimai išties priverčia išsižioti: iš viso jo sąskaitoje - net 422 pergalės, auksiniai medaliai Europos, pasaulio čempionatuose ir net olimpiadoje, net septynerius metus buvo pripažintas geriausiu Lietuvos sportininku, 1991 metais pateko tarp 50 geriausių FIBA pasaulio žaidėjų, yra įtrauktas ir į FIBA Šlovės muziejų.

Ilgametis Tarybų Sąjungos rinktinės treneris Aleksandras Gomelskis M. Paulauską yra palyginęs su NBA legenda Maiklu Džordanu. Cituoju, ką jis pasakė: „Charakteriu ir veiksmais Džordaną labiausiai primena Paulauskas - toks pat stiprus, toks pat nesulaikomas. Ir gali taip pat kovoti. Protingas buvo žaidėjas.“

Pats M. Paulauskas, nors krepšinyje pasiekė išties daug, tokių palyginimų pernelyg nesureikšmina ir nesipuikuoja: "Aš titulų pernelyg nesureikšminu. Žinau, ką esu iškovojęs, tačiau neskaičiuoju savo titulų ir su kitais nesilyginu. Man svarbus tiek pradinių klasių varžybų diplomėlis, tiek olimpinis aukso medalis. Kiekviena pergalė savo laiku buvo džiugi ir dėl jos buvo išlieta daug prakaito, energijos, įdėta dalelė širdies.

Įkopti į krepšinio aukštumas padėjo ne tik juodas darbas, talentas, bet ir pats likimas.

Mano žodyne žodžio „žvaigždė“ net nėra.

Niekada nesupratau ir nesuprasiu tokių žmonių, kurie užriečia nosį ar naudojasi savo statusu, autoritetu ir panašiai. Man tai nepriimtina ir netoleruotina. Visada svarbiausia išlikti žmogumi, kad ir kas nutiktų", - pabrėžė tituluotasis Klaipėdos miesto garbės pilietis.

Geriausia dovana - anūkas

M. Paulauskas pastaruoju metu itin vertina šeimą ir būtent jai skiria savo pagrindinį dėmesį.

Jis džiaugiasi, kad Paulauskų giminė plečiasi.

„Spalio 10 dieną gimė anūkas. Sūnus Modestas žaidžia krepšinį Italijoje ir seneliams pranešė, kad turi dovaną - anūkėlį. Tuo labai džiaugiamės. Ketiname vykti į Italiją aplankyti sūnaus ir anūko“, - pabrėžė M. Paulauskas. 77-erių olimpinis čempionas ne kartą akcentavo, kad jo amžiuje laimę suteikia šeima ir maži dalykai. „Krepšinio kamuolį į rankas paimu tik tada, kai padavinėju jį savo sūnui Modestui. Gal ateis diena, kai kamuolį į rankas paims ir anūkėlis. Mane visą gyvenimą lydėjo sportas ir krepšinis. Naktimis dar sapnuojasi atsakingi momentai, kad kažkas nepataiko į krepšį ar kažkas padaro klaidą. Jaudinuosi, mąstau, kodėl tiek darome klaidų ir panašiai. Suplukęs pabundu ir suprantu, kai tai tik sapnas“, - šyptelėjo M. Paulauskas.